V. Uspaskich: „Europos Sąjunga turi būti valdoma ne lobistų ir didelių monopolinių kompanijų, o žmonių labui“

Europos Sąjungos (ES) žmonės susiduria su seniai nematytais išbandymais. Kelerius metus kentėjusi nuo dirbtinai sukeltų pandemijos iššūkių – kad kuo daugiau žmonių būtų „pasodinti ant adatos“, nuo viruso, kuris jau paskelbtas sezoniniu gripu, dabar Europa priversta telktis tam, kad kartu atlaikytų energetinę ir ekonominę krizę, vadinasi, atėjo laikas spręsti realias žmonių problemas – valdyti kosmines kainas, užtikrinti šilumą ir šviesą.

Pasirinkusi savo šūkiu frazę In varietate concordia („Suvienijusi įvairovė“), ES turės įrodyti, kad skirtumai yra jos stiprybės šaltinis, o ne atvirkščiai. Kol kas sunku būtų vertinti, kaip jai seksis ateityje, tačiau ES pavyzdys rodo, kad atlaikyti išbandymus kartu galima žymiai efektyviau, negu darant tai atskirai. Tiesa, dėl būtinybės derinti daug įvairių interesų svarbiausi sprendimai vis dar stringa. Be to, neretai veikia ir lobistinės įtakos.

ES ėmėsi nemažai veiksmų, siekdama užtikrinti valstybių energetinį saugumą ir apsaugoti žmones nuo energijos tiekimo trikdžių ir staigių kainų šuolių. 2022 m. pradžioje Komisija priėmė komunikatą „REPowerEU“: bendri Europos veiksmai siekiant pigesnės, saugesnės ir tvaresnės energijos“. Kuris, be kita ko, numatė galimybę dėl galimo energetikos įmonių netikėto pelno apmokestinimo. Taip pat Komisija patvirtino perėjimo prie žaliosios energetikos planą – skatinant iškastinio kuro pakeitimą atsinaujinančiais energijos šaltiniais, pasiruošimo kitai žiemai ir kolektyvinių Europos veiksmų gaires. Siūlomos kelios galimybės, įskaitant finansinę kompensaciją ir tiesioginį įsitraukimą į didmeninių elektros energijos rinkų veikimą.

Taryba priėmė reglamentą dėl dujų saugyklos, nustatant tikslą iki 2022 m. lapkričio 1 d. dujų saugyklas užpildyti iki 80 proc. (o nuo 2023 m. – iki 90 proc.). Taip siekiama padidinti pasirengimą žiemai ir išvengti dujų trūkumo.

Taip pat Komisija pateikė pasiūlymą įvesti elektros gamintojų rinkos pajamų viršutinę ribą ir solidarumo įnašą, kurį turi mokėti iškastinio kuro sektorius.

Vadovaudamosi šiais nurodymais, šalys narės pačios ėmėsi mokesčių iniciatyvų ir kitų veiksmų, siekdamos paremti su sunkumais susiduriančius piliečius ir įmones dėl didėjančios infliacijos bei energijos kainų kilimo.

Nemažai ES šalių sumažino PVM tarifą ne tik energijos šaltiniams, bet ir kitoms prekėms bei paslaugoms, pagrindinį dėmesį skiriant pažeidžiamoms gyventojų grupėms, t. y. asmenims, gaunantiems mažas pajamas, neįgaliesiems, socialinės rizikos šeimoms ir kt. Taip pat skirtos milžiniškos lėšos įvairioms subsidijoms ir dotacijoms, paskolų garantijoms energetikos įmonėms ir t. t.

Tą patį siūlė ir mano partijos kolegos Seime, bet, kaip visada, gerų pasiūlymų, gerinančių žmonių gyvenimą, šiai valdžiai nereikia.

Lietuvos valdžia stumdėsi vietoje, o pagrindiniai darbotvarkės klausimai – ne kaip sumažinti skolos naštą ateities kartai, ne energetika, ne infliacija ir ekonomikos nuosmukio sprendimai, o noras diskriminuoti santuoką tarp vyro ir moters ir panaikinti klasikinės šeimos sampratą, kuri yra apibrėžta mūsų Konstitucijoje ir Šventajame Rašte.

Todėl mano pranešimas iš Europos Parlamento tribūnos buvo skirtas klausimui – kaip spręsti šiandienines aktualijas, susijusias su energetikos kainomis ir trūkumu, su ekonomikos smukimu ir gelbėjimo priemonėmis?

Niekam ne naujiena, kad energetiką XXI amžiuje galima prilyginti orui, nes be energetikos negali vykti jokie su šiuolaikinės žmonijos egzistavimu susiję procesai. Dar daugiau – energetika yra ne šiaip privatus verslas, o infrastruktūrinė veikla, kuri yra gana lengvai monopolizuojama, todėl ji negali funkcionuoti be valstybės įsikišimo ir turi būti reguliuojama. Dėl šių priežasčių neeilinių iššūkių priešakyje nereikėtų dejuoti dėl užklupusios krizės, o kuo skubiau imtis rimtų sprendimų, kurių, deja, iki šiol nebuvo imtasi.

Dabartiniai įvykiai Europoje aiškiai pademonstravo, kad energetikos rinkos liberalizavimo procesas privalo būti peržiūrėtas. Būtent todėl aš apie jį kritiškai kalbėjau nuo pat pradžių. Naiviai buvo tikimasi, kad liberalizavimas atpigins elektros energijos kainą. Tačiau tai yra tik mitas, nes liberalizavime dalyvauja tie patys tiekėjai, kurie ir anksčiau dalyvavo energijos rinkoje, tik jie papildomai prikūrė susijusių kompanijų, kurios vykdo ateities užpirkimus ir paskui kelia kainą.

Tokia tvarka lemia tai, kad net jeigu Europoje nebūtų karų ir kitų sukrėtimų rinkoje, elektros kainos vis tiek kiltų. Atkreipkite dėmesį, kad, drastiškai kylant energijos šaltinių kainoms, nei anglies, nei dujų, nei naftos išgavimo kainos nepadidėjo, saulės spinduliai ir vėjas nepabrango. Tad kodėl energijos šaltiniai turi būti pardavinėjami tris kartus brangiau ir dar bandant prisidengti kažkokiu solidarizavimusi? Jeigu Europa tikrai nori solidarizuotis, spręsti problemas turime visi kartu ir neuždirbinėti vieni iš kitų, naudodamiesi sunkia padėtimi. Ir čia aš turiu omenyje taip pat ir JAV. Kodėl jie turėtų pardavinėti energijos šaltinius brangiau, jeigu mes visi kovojame vieną karą? Juk ištekliai nepabrango!

Svarbu prisiminti, kad anksčiau, kai elektros energijos kainos, palyginti su šiandiena, buvo mažos, atsinaujinantys energijos šaltiniai (saulės ir vėjo energija) buvo subsidijuojami valstybės, t. y. mokesčių mokėtojų pinigais, nes rinkoje šie energijos ištekliai buvo nekonkurencingi. Tačiau dabar, atėjus sudėtingam laikotarpiui, liberalizavus rinką, saulės ir vėjo pagamintą elektros energiją leidžiama pardavinėti du ar tris kartus brangiau už savikainą. O kai kurių energetikos kompanijų pelnai išaugo ne procentais, o kartais. Dėl to galutinis vartotojas pralaimi dvigubai. Tokią situaciją kitaip kaip korupcine pavadinti neįmanoma.

Atsižvelgdamas į šiuos argumentus bei matydamas visiškai neteisingą ir iškreiptą situaciją Europos energijos rinkoje, aš manau, kad Europai atėjo laikas iš naujo įvertinti savo liberalios rinkos vertybes, kurios buvo propaguojamos iki šiol, imtis griežtesnio reguliavimo energijos sektoriuje ir peržiūrėti liberalizavimo sąlygas. Todėl Europos Parlamento sesijoje paraginau Europos Komisiją ir Tarybą sukurti reglamentą, pagal kurį su energetika susijusių kompanijų veikla būtų griežtai reglamentuojama, o pelnai neviršytų 15–20 proc.

Pažiūrėjus archyvuose mano pasisakymus, dar 2004–2005 metais aš siūliau kompanijų, susijusių su energetika, pelnus apriboti iki 5 proc. Už tokį pasiūlymą socdemai su konservatoriais sukūrė bylą, kurios pagrindu 10 metų tampė mane po teismus ir pylė purvą.

Europai ateina metas ne butaforiniams, o ryžtingiems veiksmams, kad energetinis saugumas ir nepriklausomybė taptų ne skambia fraze, o realiai veikiančiu mechanizmu, kuris garantuotų nenutrūkstamą ir pigų elektros bei šilumos tiekimą.

Pagarbiai jūsų nepriklausomas Europos Parlamento narys Viktoras Uspaskich

Už pareikštas nuomones atsako tik autorius. Šios nuomonės nebūtinai atitinka oficialią Europos Parlamento poziciją.

Reklama