V. Ulins­ky­tė-Bal­zie­nė au­gi­na tik ypa­tin­gos ver­tės po­mi­do­rus

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus Fo­tog­ra­fi­jos sky­riaus ve­dė­jos Vi­li­jos Ulins­ky­tės-Bal­zie­nės so­dy­bo­je au­ga dau­giau nei 20 veis­lių po­mi­do­rų. Vi­si jie – su sa­va is­to­ri­ja. Im­por­ti­nių po­mi­do­rų ten neap­tik­si­te, prie­šin­gai – vi­sos tu­ri­mos veis­lės glau­džiai su­si­ju­sios su Ty­tu­vė­nų ar ki­to­mis jai bran­gio­mis vie­to­vė­mis. Taip pat – ir su žmo­nė­mis. At­sa­kin­gai veis­les be­si­ren­kan­ti mo­te­ris sa­ko, kad jų net po­sko­nis ypa­tin­gas!

Užaugo ir pomidorai, ir meilė daržininkystei

„Nesu aistringa pomidorų veislių ieškotoja ar kolekcionierė, tiesiog taip nutiko, kad kartą sodyboje teta iš Kauno pasidalijo savo turimais pomidorais. Labai rimtai į tai nežiūrėdama, pasodinau tas sėklytes darže“, – nusijuokia pašnekovė. Aplankiusi, kaip ji sako, naujoko sėkmė padovanojo puikų derlių labai skanių pomidorų. O juk kartą paragavęs – nori dar.

Kitais metais Vilija jau rimtai pasižiūrėjo į savo tikslą – užauginti skanių, sveikų pomidorų savo šeimai, tad ėmė spręsti galvosūkį – kaip išsirinkti sau tinkamas rūšis iš didžiulės gausos? Tetos dovanotieji jau ramiai laukė savo eilės, tačiau Vilija pasinėrė į paieškas. Augindama savas daržoves, ji sako dažniausiai besirenkanti senovines, tradicines, jau prisitaikiusias prie mūsų klimato sąlygų, perduodamas iš kartos į kartą. Tokie pat kriterijai buvo svarbūs ir pomidorų sėkloms.

Primena brangias vietoves

Senovinių pomidorų rūšių ji rado pas vieną pomidorų kolekcionierę, tačiau rinkdamasi vadovavosi dar keliais papildomais kriterijais. „Pirmiausia rinkausi tuos, kurie buvo kilę iš tų kraštų, kuriuose yra mano sodyba. Ji netoli Tytuvėnų, tai radau arčiausiai nuo Tytuvėnų kilusių veislių. Kelios yra iš tolimesnių kraštų – Raseinių rajono. Bet man jos yra brangios dėl to, kad yra netoli tų vietų, iš kurių kilę mano tėvai. Tad irgi sentimentų yra – ryšys su giminės šaknimis“, – pasakoja pašnekovė.

Augina ji ir dar keletą senovinių rūšių, pvz., „Lithuanian“ veislės. Beje, ji registruota Amerikoje, Virdžinijoje. „Ten ši veislė pateko XX a. pradžioje kartu su lietuvių emigrantais ir buvo išsaugota, oficialiai registruota ir jau iš ten šiais laikais grįžo į Lietuvą“, – įdomią detalę atskleidžia Vilija. Vietos savo šiltnamyje ji atrado ir smetoninių pomidorų veislei, išsaugotai Raseinių rajone, o darže sėkmingai auga laukiniai pomidorai „Galapagai“ ir „Kojotės“.

Tiesa, šiemet į vietinių pomidorų tarpą bandys įsilieti, kaip juokiasi Vilija, imigrantai – amerikietiški pomidorai. Jų gavo per tarp menininkų įvykusius daigų mainus. „Žiūrėsiu, kaip jiems seksis augti mano Padubysio daržuose, – juokiasi. – Bet jie užims ypatingą vietą mano darže – jie su tam tikru memorialiniu atspalviu ir verte, nes primins bičiulius, kolegas fotografus.“

Pažintis su gamtiniu paveldu – per pomidorus

Kai kas gali numoti ranka – kam vargti ir ieškoti specialių vietovių veislių, juk galima paprašyti giminių, draugų, turinčių jau patikrintų veislių. Bet Vilijai pomidorai nėra vien tik maistas. Augindamas savo daržovių, įdedi meilės, rūpesčio, o jei dar pačios sėklytės turi gilesnę prasmę – jie tampa neįkainojami.

„Ypatingas jausmas ir ypatingas to pomidoro poskonis. Visada, ragaudama tą vaisių, prisimeni, kad jis iš kartos į kartą buvo auginamas, perduodamas. Aš ir šeimai, ir bičiuliams bandau papasakoti apie tas veisles, jų istorijas, taip perduodu ir istorinę atmintį. Žmonės nustemba, sužino daug dalykų apie mūsų gamtinį paveldą“, – sako ji.

Vilija domisi gamtinės žemdirbystės idėjomis, dešimtmetį yra dirbusi kultūros paveldo apsaugos srityje, tad labai vertina praeities atmintį. „Muziejininkas, paveldosaugininkas – tai nėra profesija. Žmonės toje srityje dirba turėdami tam tikrą geną, natūralu, kad ir asmeniniame gyvenime paveldosauga pasireiškia per pomėgius, hobį. Ir darže toji paveldosaugininko prigimtis skleidžiasi. Man tai yra svarbu“, – tvirtina Šiaulių „Aušros“ muziejaus specialistė.

Atsakingas pareigas užimanti moteris sako, kad daugelis nustemba, sužinoję, kad jos laisvalaikis praleidžiamas darže, šiltnamyje, puoselėjant augalus. O mama iki šiol negali patikėti, kad jos dukra užsiima daržininkyste. „Buvau miesto vaikas, bet vasaromis vykdavau pas močiutę į kaimą, tai buvimas gamtoje man primena vaikystę. O šeima labiausiai vertina mano darbą, kai ragauja derlių, bet nenori dalytis mano laiku su augalais tuomet, kai juos reikia prižiūrėti“, – nusišypso pašnekovė ir priduria: vaikai kartais pasidomi, ką mama veikia, o ji džiaugiasi, galėdama atžalas bent šiek tiek sudominti, papasakoti, parodyti, kaip jie auga ir pan.

Viskas kuo natūraliau

Pašnekovė prisipažįsta – ne kasmet ją nudžiugina geras derlius, savęs nelaiko pavyzdinga augintoja, tačiau vadovaujasi tam tikrais principais: „Naudoju kelis gamtinės žemdirbystės principus: niekada nepikiuoju daigų, pomidorai auga nelaistomi, netręšiami, tik mulčiuojami šienu. Visiškai natūraliai.“

Dabar moters rankų rūpesčio gauna daugiau nei 20 veislių. Sako – jau šiek tiek per daug, bet vis gaila kažko atsisakyti. Nors laiko savo daržui paskirti V. Ulinskytė-Balzienė daug negali. „Iš tikrųjų labai mažai laiko jiems turiu, užtat ir ieškau metodų, kurie reikalautų kuo mažiau dėmesio augalams. Juolab kad ir gyvename mieste, ne kasdien ir ne kiekvieną savaitgalį galime nuvykti į sodybą. Tenka pomidorų ir prarasti, nes laiko – mažai, o širdies ir darbo reikia įdėti daug“, – sako.