V. Sinkevičius įvertino I. Ruginienės keliones į Rusiją: tai yra dešiniųjų isterija

Socialdemokratams nusprendus, kad premjero poste jie norėtų matyti I. Ruginienę, partijoje dūmai vis tiek rūksta. Ne visi socialdemokratų nariai supranta tokį sprendimą, klausimų kelia ir tai, kodėl iš kovos pasitraukė kiti kandidatai. Kad I. Ruginienei trūksta patirties, pripažįsta ir koalicijos partneriai, tačiau jie sako esantys toliau pasiruošę dirbti kartu su socialdemokratais.

„Alfa taško“ laidoje kalbėjęs socialdemokratų prezidiumo narys, ilgametis parlamentaras Algirdas Sysas pripažino, kad posėdžio metu jis pasisakė prieš I. Ruginienės kandidatūrą. Tačiau jis sako tikintis, kad būsimoji premjerė bent jau neįsivels į „čekiukų“ ar kitus skandalus.

Tiesa, imta kelti klausimus, kodėl I. Ruginienė jau po Krymo aneksijos vyko į Rusiją. Pati ji tikina ten turinti giminių, o Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ vicepirmininkas, europarlamentaras Virginijus Sinkevičius to nesureikšmina. Pasak politikų, tai tiesiog dešiniųjų politikų bandymai kelti isteriją.

– Pakalbėkime apie tai, kas vyko už uždarų prezidiumo durų. Kadangi liko tik vienas kandidatas, apskritai vyko balsavimas?

A. Sysas: Balsavimas buvo. Iš valdybos buvo ateita į prezidiumą su dviem pavardėmis: Ingos Ruginienės ir Eugenijaus Sabučio. Abu kandidatai pasisakė, išsakė savo viziją, savo matymą į darbą. Po to buvo kolegų pasisakymai, klausimų kėlimas kandidatams. Po to dar kartą buvo paklausta, ar tikrai neapsigalvojote, ar turite ką nors pasakyti. Ir I. Ruginienė patvirtino, kad ji ir toliau dalyvaus balsavime.

O E. Sabutis prieš pat balsavimą pasakė, kad jis pasvėrė savo galimybes ir nutarė nedalyvauti balsavime. Po to vyko balsavimas, buvo siūlymas balsuoti ir slaptai, bet pirmininkas paprašė daryti atvirą balsavimą, ir buvo atvirai balsuota.

– Jūs turite paaiškinimą dėl E. Sabučio? Jis pristato savo viziją, atsako į klausimus ir galiausiai prezidiumo metu nusprendžia nebedalyvauti. Čia spaudimas iš šalies ar kitos priežastys?

A. Sysas: Nekalbėjau su Eugenijumi, todėl reikėtų klausti jo paties. Daugelis nustebo dėl tokio pasakymo. Kadangi sėdėjau gale, tai mačiau reakciją. Na, visiems buvo labai keista, kad taip atsitiko. Ką padarysi – Lietuvoje prievartinio darbo nėra.

A. Sysas: Aš manau, kad kolegei, kaip ir man, atėjusiam iš profesinių sąjungų, reikėtų daugiau patirties, nes teks spręsti ne tik socialinius klausimus, darbo teisę, darbuotojų problemas, bet ir visų piliečių reikalus, pradedant užsienio politika, geopolitiniais klausimais ir visais kitais. Mano galva, mes partijoje turime tikrai labiau patyrusių žmonių, kurie galėtų šį postą užimti.

Antras dalykas – Inga yra naujas žmogus partijoje ir, su visa pagarba, mes nežinome, kaip žmogus reaguoja, kai jam suteikiama daug valdžios ir pinigų. Yra tas liaudies posakis, kad žmogų galima išbandyti pinigais ir valdžia. Aš nieko asmeniškai prieš ją neturiu. Tik vadovaudamasis šiais kriterijais balsavau.

Kadangi sakiau neigiamas priežastis, ieškau ir teigiamų. Manau, kad Inga turi daug pliusų. Ji tikrai neturės jokių čekiukų, niekas neras pas ją nieko, nebent iš „Iki“ parduotuvės, kai ką nors nusiperka. Ji nebuvo savivaldybės tarybos narė, neturi verslo, išskyrus vyrą, kuris yra verslininkas. Tai reiškia, galima tikėtis, kad nebus panašių tyrimų ir skandalų, kokie buvo su G. Palucku.

Trečias labai svarbus dalykas – Lietuvoje daug metų vykdoma neoliberali politika, ir mes pagal socialinius-ekonominius rodiklius esame Europos dugne, nes kai kuriais aspektais lenktyniavome tik su Bulgarija ir dalijomės paskutinę arba priešpaskutinę vietą. Kadangi Inga visai neseniai buvo profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė, galbūt, lygiagrečiai vystant ekonomiką, daugiau dėmesio bus skiriama socialiniams aspektams ir bus bandoma pasiekti Europos Sąjungos vidurkius būtent šiuose rodikliuose.

– Jūs paminėjote, kad Socialdemokratų partijoje yra kur kas labiau patyrusių žmonių. Bet ar kartu tai nerodo, kad kažkas partijoje yra negerai, jeigu tokie žmonės net neapsiima kandidatuoti į premjero postą?

A. Sysas: Mano galva, geriau, kai žmogus nusprendžia nedalyvauti, negu eina dalyvauti ir po to kyla skandalų, įvyksta politinė krizė ir Vyriausybės perkrovimas, premjero keitimai. Pats gerbiamas prezidentas sakė, kad jis ištirs kandidatą ir infraraudonaisiais, ir visokiais kitokiais spinduliais, kad tokių dalykų nesikartotų.

Aš esu šalininkas to, kad žmonės patys aiškiai pasakytų bičiuliams, kolegoms, Lietuvos žmonėms, kad jokių skeletų nei antresolėse, nei spintose neturi ir gali dirbti. Tai geriau, kad tai įvyksta iki balsavimo, negu būtų po balsavimo.

– Kaip jūs, esami koalicijos partneriai, sureagavote į žinią dėl I. Ruginienės kandidatūros?

V. Sinkevičius: Aš sakyčiau, kad galbūt buvo netikėta, kokios pavardės atsirado po G. Palucko pasitraukimo. Bet jau kai figūravo I. Ruginienės pavardė, mes viduje ir sakėme, kad galimybių ji turi tikrai daug. Žinote, politikos ABC – taip dažnai būna, kad pavardė, kurios niekas nenagrinėja, nenarplioja, staiga išnyra iš niekur ir pasiima pagrindinį prizą. Tai taip neįvyko, bet pasirinkimas buvo toks, koks buvo.

Galiausiai socialdemokratai rinkosi iš vieno, bet šioje vietoje mūsų pozicija visuomet buvo nuosekli – tai yra socialdemokratų pasirinkimas. Aš suprantu, kad tai tikrai nebuvo jiems maloni, paprasta procedūra. Apskritai juos į tai įstūmė V. Blinkevičiūtės manevras, kai didžiausia Lietuvoje partija, deja, ministro pirmininko pareigoms „ant karštųjų“ turi ieškoti tų kandidatų, užuot tai būtų, sakykime, sąrašo vedlys, kaip visuomet buvo priimta.

Aš turbūt daug labiau palaikau A. Syso poziciją nei kai kurių kitų socialdemokratų, kurie vakar sakė, kad pasirinkome, kaip pasirinkome, ir galime leisti žmogui pabandyti. Šioje vietoje aš manau, kad premjero pozicija nėra ta, kur būtų galima bandyti. Ministrai galbūt gali pasislėpti kažkaip už ministro pirmininko nugaros. Bet ministro pirmininko pozicija yra tikrai sudėtingiausia pozicija Lietuvoje. Tai pozicija, kuri reikalauja ne tik žinių, ne tik intelekto, ne tik politinės nuovokos, intuicijos, bet kartu ir autoriteto.

Vien pasižiūrėjus į socialdemokratų frakciją – 52 Seimo nariai, nuo Algirdo Syso iki regioninių lyderių, kur netgi tas pats A. Dudėno balsavimas labai gerai parodė, kad ten yra stiprus regioninis sparnas. Visa tai bus nelengvas uždavinys – suvaldyti, sutelkti ir judėti į priekį. Bet, aišku, jeigu dabar I. Ruginienė suveiks kaip stabilizatorius, galbūt kažkiek ir partijos reitingas pakils. Visa tai jai duos laiko ir suteiks šiek tiek erdvės.

– Pasižiūrėjus į ministrų kabinetą, ten yra kur kas labiau patyrusių politikų, tarp tų pačių socialdemokratų ministrų. I. Ruginienei užteks autoriteto Vyriausybėje?

V. Sinkevičius: Viskas priklausys nuo jos pačios. Dabar jau viskas yra jos rankose. Aš tikrai jai linkiu sėkmės. Ji labai drąsiai priėmė šį iššūkį. Tų tarpinstitucinių karų tikrai bus ne vienas. Reikės rasti balansą, reikės įsitraukti ministro pirmininko komandai, kanceliarijai. Aš žinau, kad ne visada ir G. Paluckui pavykdavo suvaldyti tas aistras, ypač tarp frakcijos ir ministerijų. Taip būna visose Vyriausybėse. Aš tą mačiau ir mūsų Vyriausybėje – tai neišvengiama.

Seimo nariai ne visuomet jaučiasi pakankamai įtraukti, informuoti dėl ministrų darbo. Natūraliai kyla klausimų, lengvų konfliktų. Galų gale, kaip sakiau, tas tarpinstitucinis ryšys yra labai svarbus. Man atrodė, kad M. Sinkevičius yra tinkamiausias. Jis – tikras partijos augintas kandidatas. Na, bet jis turi savo asmeninių priežasčių, ir Socialdemokratų partija pasirinko. Tad dabar jau viskas yra pačios I. Ruginienės rankose.

– Pone Sysai, gal jūs dabar eisite į atsilaisvinusią Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją?

A. Sysas: Aš galiu nueiti ten, bet tai sprendžia partijos vadovybė ir ministras pirmininkas. Neužmirškime, kad yra sudaryta derybų grupė. Matyt, sės kalbėti, nes girdėjau, kad kai kas norėtų ir ministerijas keisti. Buvo tokių pareiškimų iš partnerių. Tai reikia palaukti. Aš dabar jau apšilau kojas Seimo Biudžeto ir finansų komitete, tai galiu dirbti ir toliau.

– Bet jūs sakote, kad galite eiti į ministeriją. O ar norėtumėte?

A. Sysas: Kai pasiūlys, tada ir atsakysiu. Dabar nenorėčiau būti antru Juozu Oleku, kad partija lieps – ir dalyvausiu, pasvarstysiu.

– Pakalbėkime apie I. Ruginienės keliones į Rusiją. Paaiškėjo, kad ji turi giminių ir Rusijoje, ir Ukrainoje. Rusijoje lankėsi 2015 m. ir 2018 m., po Krymo aneksijos. Ko gero, tuo metu dar ir Lietuvoje buvo kažkiek kitokia pozicija dėl Rusijos, nei ji yra nuo tada, kai rusai pradėjo plataus masto karą. Tos kelionės – svarbūs faktai ar nereikėtų pūsti burbulo?

A. Sysas: Aš tikrai manau, kad čia pučiamas burbulas. Gyvenimas, aišku, parodys, kaip ten toliau klostysis. Akivaizdu, kad mes dabar atbuline data galime būti labai drąsūs ir kažką smerkti, kad jis 2015 m. nuvažiavo į Rusiją. Bet aš noriu priminti, kad iki Krymo okupacijos 2014 m. Seimo komanda dalyvaudavo Maskvoje parlamentarų pasaulio sporto varžybose. Teko asmeniškai dalyvauti bei bendrauti su beveik visais Rusijos Dūmos deputatais – ir su pačiais garsiausiais ir didžiausiais rėksniais.

Tai buvo kitas laikas. Situacija pasikeitė. Na, bet man atrodo, kad ji pati tai parašė savo pateiktuose dokumentuose, ko gero, slaptumo pažymai gauti. Tai žmogus neslepia to, kad turi ten giminių. Turbūt ne vienas lietuvis turi giminių ir Ukrainoje, ir Rusijoje likę, bet tai neturi būti priežastis, kad žmogui iškart statomas kažkoks ženklas, kad jis negali būti tuo, kuo jis tapo.

– Pone Sinkevičiau, ar reikėtų kelti dėl šitų kelionių raudonas vėliavas?

V. Sinkevičius: Aš manau, kad čia yra tokia dešinės pusės isterija. Mes po to nukeliaujame iki to, kad nelieka mūsų valstybėje nė vieno lojalaus piliečio. Na, nebent jis būtų konservatorių partijoje. Ir tai ten turbūt atsisegmentuotų, liktų kokie 5 proc. Aš manau, kad VSD turi atlikti šį darbą – įvertinti, ar tos grėsmės yra, ar nėra. Galų gale, ji yra gavusi pažymą dirbti su slapta, įslaptinta medžiaga, tai akivaizdu, kad jokių grėsmių nėra.

Tos kelionės, kokios jos ten buvo, greičiausiai buvo lankyti giminaičius, kurie gyvena tose teritorijose. Šioje vietoje daryti ir kelti isteriją – tai bandymas lygioje vietoje diskredituoti žmogų. Aš tikrai nematau čia jokios didelės dramos. Man atrodo, I. Ruginienės pozicija, kas susiję su Ukraina, yra labai aiški ir nedviprasmiška. Ji tai yra išsakiusi.

Lygiai taip pat jos pozicija, kalbant apie užsienio politiką Rusijos atžvilgiu. Žinote, jeigu mes dabar pradėsime žiūrėti, kas buvo prieš 10 metų, tai ir mūsų prezidentė D. Grybauskaitė bandė užmegzti santykį su A. Lukašenka. Su V. Putinu buvo susitikusi. Tai buvo nepavykę susitikimai, bet tie bandymai buvo.

Tai iš dabartinės kai kurių labai agresyvių, save įvardijančių politikos ekspertais žmonių – ir šitie susitikimai jiems buvo absoliučiai antivalstybiniai. Tik jie, aišku, to niekada neįvardija, nes D. Grybauskaitė nebūna tokiame kontekste, kokiame būna socialdemokratų kandidatas į premjerus.

Aš manau, kad jai dabar svarbiausia susikoncentruoti į darbus, į viziją. Yra Vyriausybės programa. Kad ją pavyktų įgyvendinti, reikia turėti tvirtą palaikymą Seime, reikia turėti tvirtą ministrų kabinetą, reikia, galų gale, turėti tvirtą koaliciją. Aš linkiu I. Ruginienei nesiblaškyti, nes to blaškymosi bus labai daug. Mes žinome, kad konservatoriai, būdami opozicijoje, turi ypač daug idėjų ir ieško Rusijos agentų. Tik pas save jų neranda, kol galiausiai neįvyksta VSD operacija.

– Užsiminėte apie tvirtą koaliciją. Laukia derybos, pokalbiai. Pastaruoju metu iš jūsų partijos, ypač S. Skvernelio, girdėjome gana griežtą retoriką dėl socialdemokratų. Kai kurie ekspertai sako, kad tai yra bandymai užimti derybines pozicijas – gal išsikovoti Krašto apsaugos, Vidaus reikalų ministerijas, o po to neva daryti nuolaidas. Ar norėtų jūsų partija ministerijų mainų, pavyzdžiui, gauti Krašto apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijas?

V. Sinkevičius: Mūsų abu ministrai dirba puikiai. Aš manau, niekas neturi jiems priekaištų. Pirmiausia L. Savickas, manau, yra vienas sėkmingiausiai dirbančių ministrų, pagal darbus, įstatymų iniciatyvas gerokai lenkiantis savo kolegas. Lygiai taip pat ir Ž. Vaičiūnas, kuris galbūt yra ne tiek politikas, kiek vykdytojas. Jis tikrai supranta energetiką iš esmės ir įgyvendina valstybei reikalingus kertinius projektus. Kitos ministerijos turi ministrus.

Man atrodo, kad S. Skvernelio pasisakymai socialdemokratų atžvilgiu buvo gana nuoseklūs. Ir labiau G. Palucko atžvilgiu, nes tie skandalai, deja, klampino Vyriausybę. Ir ta Vyriausybė galbūt ir spėjo per metus padaryti tikrai neblogų darbų iš programos. Bet kai Vyriausybė, Vyriausybės vadovas yra nuolatiniuose skandaluose, aišku, tie darbai lieka kažkur užgožti.

Šioje vietoje aš manau, kad S. Skvernelis buvo nuoseklus ir įvardijo didžiausią G. Palucko Vyriausybės problemą – premjero užklasinę veiklą. Mes esame pasiryžę dirbti su socialdemokratais. Jie yra didžiausia partija. Taip, kaip jie rinkosi ministrą pirmininką, taip dabar turės galimybę ir pasirinkti, kokioje koalicijoje norės dirbti. Mes esame absoliučiai atviri aptarti, koks veikimo būdas būtų pats efektyviausias ir geriausias valstybei.