V. Sinkevičius: įgyvendinant klimato kaitos programą Lietuvoje turėtų prisidėti ir privatus sektorius

Vertindamas Lietuvos parlamentarų sprendimą šalyje įvesti automobilių registracijos mokestį, eurokomisaras Virginijus Sinkevičius, Europoje atsakingas už aplinkos, vandenynų ir žuvininkystės apsaugą, sako, kad Lietuva neišnaudoja taršos mokesčio potencialo. Didinant mokesčius už taršą, teigia V. Sinkevičius, tuo pačiu metu būtų galima mažinti darbo santykių apmokestinimą.

Kartu Europos Komisijos (EK) narys tvirtina, kad Lietuvai, siekiant įgyvendinti klimatui neutralios valstybės iki 2050 m. tikslą, būtina pasitelkti ne tik viešuosius resursus, tačiau pritraukti ir privataus sektoriaus lėšas. Jo teigimu, valdančiųjų sprendimas įšaldyti dalį klimato kaitai numatytų programos lėšų, didinant socialines išmokas buvo strateginis Vyriausybės žingsnis, įvertinus lėšų panaudojimo realias galimybes.

Naujienų agentūrai ELTA duotame interviu V. Sinkevičius papasakojo ir apie svarbiausius ES planus klimato kaitos, aplinkosaugos, žiedinės ekonomikos srityse bei įvardijo politinės kultūros skirtumus, dirbant Seime ir Europos Komisijoje.

– Ant stalo jau yra Ursulos von der Leyen ES „žaliojo kurso“ planas. Kitais metais laukia Bioįvairovės strategijos 2030 priėmimas bei jos įgyvendinimas. Ką reiškia ši strategija ir kokie jos pagrindiniai tikslai? Kaip reikės prisidėti Lietuvai, kokių pokyčių imtis?

– Bioįvairovės strategija turės dvi pagrindines dalis: Europos Sąjungos dalį – ES vidaus įsipareigojimus ir tikslus bei tarptautinę ambiciją, nes 2020 m. lapkričio mėnesį Kinijoje vyks Biologinės įvairovės konvencijos konferencija, kur susitiks visos valstybės narės ir susitars dėl pasaulinių tikslų. Ambicija yra labai didelė, norima susitarti dėl panašių bioįvairovės tikslų, kaip tolygių Paryžiaus susitarimui. Žinoma, ES norėtų būti lyderės pozicijoje, asmeniniu pavyzdžiu parodyti, kokie vis dėlto ambicingi tikslai iškelti ES ir tuos tikslus perkelti į tarptautinę erdvę.

Kalbant apie ES vidaus tikslus, tai pirmiausia susifokusuosime ties tomis sritimis, kurios daugiausia prisideda prie bioįvairovės nykimo, bandysime, kad strategija akcentuotų priežastis, o ne pasekmes. Kalbėsime tiek apie galimus pokyčius žemės ūkyje, tiek apie geresnę teritorijų apsaugą – ir vandens, ir žemės. Taip pat kalbėsime apie bioįvairovės atstatymo misijas, didesnį finansavimą, papildomų veiksnių streso mažinimą – laivybos, aviacijos, transporto, energetikos ir kitose srityse. Visa tai jau bus pateikta vasario mėnesį su labai aiškiais tikslais, galbūt net įsipareigojimais šalims narėms. Tarp jų - įsipareigojimai, aišku, palies ir Lietuvą. Labai konkrečiai turbūt lies ir Baltijos jūros regioną, matant problemą su užterštumu. Taip pat palies Natura 2000 vietoves, jų apsaugą, ES teisės aktų įgyvendinimą, kurie daugelyje šalių narių šiai dienai, deja, nėra pilnai įgyvendinti.

– Paminėjote Baltijos jūros užterštumą. Didžiulė problema pasaulio vandenyse yra mikroplastikas. Kokiais būdais Europa sieks mažinti mikroplastiką vandens telkiniuose? Kaip Lietuvos vandenų būklė atrodo, lyginant su visa ES?

– Pirmiausia reikia žiūrėti į šaltinius ir siekti, kad neatsirastų papildomai to mikroplastiko, kuris baigia savo kelionę mūsų vandenynuose, jūrose, netgi geriamajame vandenyje. Čia yra keli sprendimo būdai: vienas yra vienkartinio naudojimo plastiko direktyva, kuri uždraudžia kai kuriuos produktus, kurie suirę tampa mikroplastiku – tai yra didžiulis ES žingsnis, mes turbūt žiūrėsime, kaip būtų galima tai praplėsti. Antra, mes kalbame apie stebėjimą, didesnes investicijas į valymo įrenginius, kurie valytų geriamąjį vandenį, atliktų geresnį stebėjimą ne tik nuo mikroplastiko, bet ir nuo chemikalų.

Kalbant apie žiedinę ekonomiką, mes žinome kelias produktų rūšis, kaip, pavyzdžiui, padangos, kurios yra didelis mikroplastiko šaltinis. Kalbėsime apie galimus pokyčius jų gamyboje. (...) Žinoma, kalbėsime ir apie filtrus, kurie galėtų papildomai sugaudyti mikroplastiką. Mažiau akcentuosime, kaip mažinti problemos padarinius, daugiau orientuosimės, kaip spręsti problemą dar šaltinyje – kad ji nekiltų ir nedidėtų. Vėliau, aišku, galima kalbėti apie papildomą sugaudymą, išvalymą.

Bendrai ES vandenų būklė yra nebloga. Lietuvos – viena geresnių, tiesą sakant, tačiau sričių, kur reikėtų pasitempti, tikrai yra. Geriamasis vanduo Lietuvoje yra labai neblogos kokybės, tačiau upių užterštumas kelia šiek tiek nerimo. Tai susiję su įvairiomis veiklomis, kaip žemės ūkis, pramonė. Šiems užterštumo šaltiniams taip pat ieškosime sprendimų, kad turėtume gyvas ekosistemas upėse, ežeruose, o galutiniame rezultate tai atsilieps ir Baltijos jūrai, kuri šiandien labai smarkiai kenčia nuo užterštumo.

– Žemės ūkio ir žuvininkystės taryboje derėjotės dėl žvejybos kvotų kitiems metams. Derybos truko beveik parą. „Jausmas įdomus, kad bet kokiu atveju abi pusės – tiek nevyriausybinės organizacijos, tiek šalys narės – nebus iki galo patenkintos rezultatu“, – rašėte Feisbuke. Kodėl abi pusės nebus patenkintos iki galo?

– Ministrai dažniausiai atvažiuoja su tikslu gauti kuo didesnę žvejybos kvotą. Tuo pat metu yra didelis spaudimas nevyriausybinių, aplinkosauginių organizacijų tą kvotą padaryti kuo mažesnę. Šiuo atveju man, kaip komisarui, sprendimo būdas yra vienas – klausytis mokslininkų patarimų. (...) Sprendimas, aišku, labai dažnai yra pasitinkamas neigiamai, (...) papildomi planai išsaugojimui taip pat yra dažnai sutinkami priešiškai. Šiuo metu turime labai prastą situaciją dėl menkių populiacijos Keltų jūroje, kas lėmė papildomo plano išsaugojimui įdiegimą – papildomus reguliavimus, kokiais, kokio dydžio tinklais žvejai galės naudotis. Tikslas yra, kad menkė nebūtų gaudoma, kad ji galėtų „pasprukti“, praplaukti pro tuos tinklus. Tai irgi sukėlė šiokį tokį susierzinimą žvejų bendruomenėje.

– Prezidentas Gitanas Nausėda, susitikęs su Šiaurės ir Baltijos šalių vadovais, kalbėjosi apie klimato kaitos politiką ir ilgametę finansinę programą. G. Nausėda teigė, kad Lietuva yra pasiryžusi pereiti prie klimatui neutralios politikos iki 2050 m. ir sakė, kad tam reikalingas tvarus finansavimas. Kokias rekomendacijas duotumėte Lietuvai?

– Manau, kad prezidentas labai teisingai pastebėjo, tą pastebėjusi yra ir pati Europos Komisija – yra paskaičiavusi, kad žaliojo kurso 2030 m. tikslų įgyvendinimas kasmet kainuos per 260 mlrd. eurų. Aišku, kiekvienos valstybės narės tranzicija taip pat turės vienus ar kitus kaštus. Lietuva šiuo atveju kalba apie 14 mlrd. eurų kainą.

Labai svarbus mano patarimas yra nesistengti visko padengti viešaisiais finansais, rasti būdų pasiūlyti galimybes privačiam sektoriui.

– Ar rimtai Lietuva atrodo su tokiais tikslais klimato kaitai, kai, tiek gaisro Alytuje metu, tiek pasklidus teršalams „Achemoje“, nebuvo tinkamai sureaguota? Ar Lietuvos politikai įgyvendino pakankamai priemonių, suvaldant šias krizes?

– Aš atsiečiau šiuos dalykus. Ar tai būtų gaisras Alytuje, ar, neduok Dieve, miško gaisras – tai skirtingi dalykai, su kuriais tu nesi susijęs praeityje ir tenka, deja, tą pamoką išmokti po to. Tai yra tiesiog krizių valdymas – jeigu retai susiduri, tai, be jokios abejonės, ir yra krizė, kai netikėtumo faktorius yra labai didelis. Tą matėme Alytaus atveju.

Šiuo atveju, manau, Lietuva turi dar laiko parengti planus dėl 2030 m. įsipareigojimų įgyvendinimo, įsivertinant tiek pramonės išsivystymą, tiek energetinį, tiek mobilumo, transporto išsivystymą, kur labai aiškiai matytųsi šalies kryptis įvairiose srityse – pokyčiai tiek žemės ūkio, tiek kitose srityse, kurie neišvengiamai vyks. Šalis turi turėti labai aiškią kryptį, kaip ji tai darys, kad gyventojai taip pat jaustųsi saugiai šios tranzicijos metu – svarbu užtikrinti, kad iš gyventojų nebus kažkas atiminėjama, kad jie nebus papildomai apmokestinami, verčiami daryti tai, ko jie nenori. Tai turėtų būti labai natūralus procesas, kuris dar ir padės gyventojams, sukurs papildomų darbo vietų, užtikrins šalies energetinę nepriklausomybę, lems tai, kad mes valgysime sveikesnį maistą, kvėpuosime švariu oru, gersime iš čiaupo švarų vandenį. Tokie turėtų būti tikslai ir labai aiškiai apsibrėžtas kelias, kaip mes to pasieksime, kokios pagalbos reikėtų iš EK. Komisija turi savo bendruosius tikslus, kurie ir turėtų sutapti su šalies planu.

– Kalbate apie būtinybę valstybei parengti gerą klimato kaitos programą. Kaip vertinate valdančiųjų sprendimą didinti socialines išmokas, įšaldant dalį klimato kaitai skirtos programos lėšų?

– Manau, kad finansų ministras (Vilius Šapoka – ELTA) priėmė šį sprendimą, matydamas, kad tos lėšos tiesiog nebus panaudojamos. Reiškia, kad planas yra arba buvo pateiktas per vėlai, nebuvo suplanuota, kaip lėšos bus panaudotos. Viskas prasideda nuo strateginio planavimo. Kalbant apie pokyčius klimato kaitoje, tas strateginis planavimas yra reikalingas, nes jeigu jo nebus, jeigu tai nebus iškelta kaip svarbus valstybės tikslas, lėšos bus nukreiptos kitur.

Matome, koks didžiulis buvo spaudimas Vyriausybei, parlamentui prieš priimant biudžetą ir įvairių sričių atstovai labai aiškiai deklaravo, kad finansavimas nėra pakankamas. To spaudimo bus ir reikės atrasti prioritetus. Tą nuolat viena ar kita Vyriausybė darys.

– Kaip reikėtų paskatinti Lenkiją prisijungti prie susitarimo 2050 m. pereiti prie klimatui neutralios politikos?

– Manau, kad ta pozicija Lenkijos tikrai nėra galutinė. Nereikia nieko spausti, natūraliai reikia suprasti, kas per procesas yra klimato kaita. Tai procesas, kuris nepaiso šalių narių sienų, kuris neišvengiamai paveiks visus ir padarinius pajaus kiekvienas. Šioje vietoje labai svarbu suteikti gyventojams galimybes – pavyzdžiui, renovacija, kuri yra labai pozityvi galimybė gyventojams turėti ekonomišką, geriau apšildytą būstą, kuris taupys gyventojų lėšas, atrodys daug geriau. Mes jau matėme vieną labai sėkmingą renovacijos bangą, tikimės, kad su žaliuoju kursu įvyks ir antroji. (...)

Galimybių yra daug, kiekvienas žmogus, politikas pasirenka pats – matyti tai vien iš neigiamos pusės, ar teigiamos. Galų gale matyti galimybes, kur ne tik pozityviai pasikeis daugelio žmonių gyvenimas, bet ir kaip galimybes verslui, inovacijų vystymui.

Manau, kad Lenkija neišvengiamai pribręs. Mes matome, kad vien dėl oro užterštumo daug gyventojų suserga ligomis, miršta, o tai yra papildomas didžiulis spaudimas sveikatos apsaugos biudžetui. Manau, kad natūraliai tas pokytis įvyks.

– Sakote, kad reikia natūraliai suprasti, kas yra klimato kaita. Ką galvojate apie Rusijos prezidento Vladimiro Putino pareiškimą, kad neva „niekas nežino“, kodėl vyksta klimato kaita? Pasak jo, visuotinis atšilimas gali būti sukeltas ne žmogaus veiklos, o kosmologinių procesų.

– Yra įvairių vertinimų, bet manau, kad reikia tiesiog susipažinti su mokslininkų tyrimais, o jie, kuo toliau, tuo pažangesni ir mes matome, kad žmogaus veikla tikrai daro tuos pokyčius, kuriuos mes stebime aplinkoje. Taip, galbūt ne visi tie pokyčiai susiję su žmogaus veikla, bet ji yra neišimtinai daranti didelę žalą, pavyzdžiui, bioįvairovės nykimui. Amazonės miškai yra kertami, po ko žemė naudojama žemės ūkio paskirčiai. Tai reiškia, kad viskas, kas gyveno tame miške, yra tiesiog sunaikinama. Miškas, kuris yra didžiausi mūsų planetos plaučiai, yra sunaikinamas. Ar tai nėra žmogaus veikla? – Tai absoliučiai yra tik žmogaus veikla.

Pažiūrėkime į vandenynų, jūrų, upių užterštumą. Daugeliu atveju tai yra kaip vieta, kur atsikratoma atliekomis. Kieno tai veikla? – Tai žmogaus veikla ir dabar susiduriame su pasekmėmis. Reikia vertinti mokslinius tyrimus ir jie labai aiškiai pasako, kas ir už ką yra atsakingas.

– Australija kelias dienas iš eilės fiksavo aukščiausias stebėjimų istorijoje vidutines paros temperatūras, Lietuvoje gruodis taip pat neįprastai šiltas. Kalbate apie žmogaus veiklos neigiamus padarinius klimatui. Kaip paskatinti žmones susimąstyti?

– Visuomet žmogus yra laisvas turėti vieną ar kitą poziciją, o gyvenant laikotarpiu, kur įvairi informacija, kokios tu panorėsi, yra pasiekiama kelių klavišų paspaudimu, tai žmonės turės įvairių nuomonių. Mes turime labai aiškiai, jeigu kalbame apie ES, išgirsti žmonių lūkesčius. 94 proc. europiečių Eurobarometro apklausoje pasisakė, kad jie nori drastiškų pokyčių ES klimato politikoje. Jie nori, kad ES vadovai padarytų daugiau klimato kaitos politikoje. Žinoma, labai dažnai nėra apibrėžta, kas yra tas „daugiau“ ir kai tai palies kiekvieno iš mūsų gyvenimą, tai gali sukelti įvairių reakcijų. Todėl mes privalome būti atsargūs. Žaliasis kursas siūlo per 50 priemonių – visos jos praeis poveikio aplinkai vertinimą, kuris parodys, kaip tai palies šalis nares. Tik tuomet bus priimami vieni ar kiti sprendimai. Žaliasis kursas privalo būti Europos augimo strategija, jokiu būdu ne uždraudimo, atėmimo iš žmonių strategija. Tai turi būti strategija, kuriai pritartų žmonės – jie privalo būti šios programos dalimi ir tai yra pagrindinis tikslas.

– Vienas iš taršos mažinimo elementų – gyventojų skatinimas įsigyti ekologiškesnius automobilius. Lietuvoje parlamentarai galutinai pritarė automobilių registracijos mokesčiui – automobilių registracijos mokestis bus taikomas kiekvieną kartą pasikeitus mašinos savininkui. Jis įsigalios nuo 2020 m. liepos 1 d. Ar šis įstatymas gali padėti taršos mažinimui?

– Tai nėra naujadaras. Yra ir kitų valstybių narių, kuriose tai jau yra. Tai – mažas žingsnis teisinga linkme, tačiau Lietuva neišnaudoja taršos mokesčio potencialo. Tarša ES yra apmokestinta daug labiau ir šiandien dienai mes matome šalių pavyzdžių, kur, apmokestindami taršą, jie planuoja mažinti gyventojų apmokestinimą – darbo santykių apmokestinimą. Tai yra galimybė. Šiuo atveju ji kol kas nėra pakankamai išnaudota, bet tai yra pirmas žingsnis. ES dar 2017 m. yra išsakiusi Lietuvai poziciją, kad taršos apmokestinimas mūsų šalyje gerokai atsilieka nuo ES vidurkio.

– Žiedinės ekonomikos įgyvendinimas neišvengiamas be skatinimo ilgiau naudoti įvairius daiktus, technologijas. Kokios rimčiausios problemos iškyla žiedinei ekonomikai ir kokie ES planai šioje srityje?

– Pirmiausia turi būti tikslas, kad tos atliekos nesusidarytų. Kai mes kalbame apie atliekų tvarkymą, rūšiavimą ir panašiai – gerai, gražu, bet problema yra kita. Susidaro kalnai atliekų ir jų vis daugėja, sprendimų reikia ieškoti įvairių. Daugeliu atveju produktai yra pakuojami tiesiog naudojant per daug pakuotės ir tai prisideda prie papildomų atliekų. Statybų atliekos dažnai yra tiesiog išvežamos į sąvartynus ir nebepanaudojamos papildomai ekonomikoje, kur yra galimybės, todėl strategija, kurią mes siūlysime ir atkreips dėmesį į šiuos sektorius – IT, maisto, statybų, tekstilės. Tai yra tie sektoriai, kur dažnu atveju gaminiai jau dizaino stadijoje yra parengiami labai trumpam naudojimo ciklui ir vėliau jiems suirti gamtoje užtrunka netgi kelis amžius. Todėl yra svarbu kovoti su pradiniu tašku bei ilginti įrenginių, jeigu kalbėsime apie elektroniką, gyvavimo ciklą – kad būtų galimybės juos taisyti, keisti atskirus komponentus, tuos komponentus sėkmingai perdirbant. Visa tai gali būti atliepta Ekodizaino direktyvoje ir tą bandysime plėsti būtent žiedinės ekonomikos strategijoje.

– Į eurokomisarus jus delegavo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS). Kaip, dabar, būdamas aplinkos apsaugos eurokomisaru, vertinate „valstiečių“ žaliąsias idėjas? Ar LVŽS pakankamai dėmesio skiria aplinkosaugai?

– Aš turiu susikoncentruoti į europinį mastą. Žinoma, aš, kaip Respublikos pilietis, turiu nuomonę įvairiais klausimais. Galiu vertinti vienus ar kitus įgyvendintus, neįgyvendintus įsipareigojimus, direktyvas, tačiau tokį pat lygiateisiškumo principą turiu taikyti ir kitoms valstybėms narėms. Aš labai sergu už kiekvieną šalį narę, kad ji sėkmingai įgyvendintų tranziciją, kad nei vieno gyventojo nepaliktume už brūkšnio ir kad kiekvienas jaustųsi tos tranzicijos dalimi bei matytų, kaip iš tiesų pagerės jo gyvenimas, kokybė, kad Europa būtų žinoma ne tik dėl savo kultūros, turtingos istorijos, bet ir dėl švaraus oro, vandens, kas priklauso mums visiems.

– Jūs politinės karjeros laiptais kilote itin sparčiai – buvote išrinktas į Seimą, toje pačioje kadencijoje ne tik paskirtas ekonomikos ir inovacijų ministru, tačiau galiausiai ir išsiųstas dirbti į Briuselį – tapote EK nariu. LVŽS yra dažnai kritikuojama dėl politinės kultūros stokos. Ar skiriasi politinė kultūra mūsų šalyje ir Europos lygio institucijose?

– Darbas institucijose labai skiriasi nuo nacionalinių parlamentų. Kiekviename nacionaliniame parlamente visada bus įtampos tarp kairės ir dešinės, tarp vieno požiūrio ir kito – labai svarbu tik, kad tas požiūris būtų valstybinis, o ne savanaudiškas. Institucijose turbūt yra šiek tiek lengviau, nes tie skirtumai išnyksta – pavyzdžiui, sprendimai yra priimami bendru sutarimu ir ten nėra atsižvelgimas į vieną ar kitą partiškumą, o yra tiesiog poveikio vertinimas, kaip tai atsilieps kol kas 28 šalims narėms.

– Ačiū už pokalbį.

ELTA