V. Matijošaitis nemano, kad Kaune reiktų Istorinės atminties komisijos: kartais jos gali tapti diskusijų šou

Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis nesutinka, jog laikinosios sostinės taryboje turėtų būti įsteigta Istorinės atminties komisija. Politikas tikina – tokios, anot jo, grandiozinės komisijos tik apsunkina darbus, jų spartą, kelia nereikalingus ginčus dėl tam tikrų asmenybių ar objektų įamžinimo.

Taip V. Matijošaitis įvertino antradienį Kauno tarybos atmestą opozicinių konservatorių siūlymą steigti savivaldybėje Istorinės atminties komisiją, kuri teiktų sprendimus dėl laikinosios sostinės gatvių, aikščių, mokyklų ir kitų pastatų pavadinimų suteikimo, atminimo ženklų įrengimo ir nuėmimo. Meras tikino – jo vadovavimo savivaldybei laikotarpiu, Kaune iškilo ne vienas paminklas ar kitas miestą puošiantis akcentas.

„Bent kol aš esu šiame pastate (Kauno miesto savivaldybėje – ELTA), mieste atsirado apie 150 menininkų darbų, akcentų ir miestas pasikeitė. Kartais komisijos yra labai gerai, bet kartais, jeigu jos yra grandiozinės, jos trukdo darbo greičiui, pačiam darbui ir tada prasideda diskusijų šou „Prieštarauk“, – antradienį po Kauno tarybos posėdžio žurnalistams sakė V. Matijošaitis.

Kauno meras priminė, jog laikinojoje sostinėje buvo išvengta ginčų statant „Laisvės kario“ skulptūrą – kitaip nei Vilniuje, kur Vytis Lukiškių aikštėje nėra iškilęs.

„Mes galime pažiūrėti ir į Vyčio skulptūros pastatymą Vilniuje. Ten ir įvairūs variantai gavosi, bet ar nors vienas iš jų stovi? Niekas nestovi“, – situacijas didžiuosiuose Lietuvos miestuose lygino jis.

Be to, pridūrė jis, savivaldybėje jau veikia Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo darbo grupė, kuri, kaip leido suprasti meras, bent iš dalies atlieka tai, ką ketinta pavesti Istorinės atminties komisijai.

„Tai yra darbo grupė. Ten yra gal dvidešimt visų sričių specialistų, kurie nutaria, pasako – gražu, negražu“, – pridūrė jis.

Opozicija pasipiktinusi: yra vykdoma vieno žmogaus valia

Savo ruožtu laikinosios sostinės opozicija Kauno savivaldybės valdančiųjų sprendimą atmesti Istorinės atminties komisijos idėją sieja su siekiu mieste toliau savo nuožiūra statyti monumentus. Anot opozicijos lyderio, konservatoriaus Pauliaus Lukševičiaus, būtent Istorinės atminties komisija būtų įpareigojusi politikus įsiklausyti į ekspertų nuomonę

„O dabar diskusijos nebuvo. Valdančioji dauguma neatsižvelgia į jokius argumentus. Paprasčiausiai yra vykdoma vieno žmogaus valia“, – Eltai teigė P. Lukševičius.

„Aš ne neurologinio skyriaus specialistas, kad nuspręsčiau, ką opozicija turi savo galvose“

Tuo metu reaguodamas į opozicijos kritiką, kad paminklai Kaune yra statomi vienasmeniu mero sprendimu, V. Matijošaitis nepraleido progos įgelti oponentams.

„Aš ne neurologinio skyriaus specialistas, gydytojas, kad nuspręsčiau, ką opozicija turi savo galvose, jeigu tokias turi. Jie, kaip miestiečiai, gali pareikšti savo nuomonę. Tik man keista, kad miestiečiai pritaria mūsų sprendimams statyti paminklus, skulptūras ir gražinti miestą, o opozicija (…) – man ji keista“, – kritikams atkirto jis.

Visgi, V. Matijošaitis pabrėžė, kad savivaldybei yra svarbi miesto gyventojų nuomonė ir jos esą visada yra įsiklausoma.

ELTA primena, kad antradienį Kauno miesto taryba nepritarė opozicinių konservatorių siūlymui savivaldybėje steigti Istorinės atminties komisiją.

Nors diskusijos dėl tokios komisijos kūrimo taryboje tęsėsi jau kurį laiką, klausimas vėl sulaukė daugiau dėmesio po sprendimų statyti paminklą prezidentui Algirdui Mykolui Brazauskui. Tuomet Kauno opozicija kritikavo mero Visvaldo Matijošaičio užmojus ir tikino, jog laikinojoje sostinėje trūksta aiškios istorinės atminties politikos.

Komisiją ketinta sudaryti iš 16 narių, kurių pusė – ne savivaldybės įstaigų deleguoti atstovai: istorikai, architektai, kultūrologai, menotyrininkas. Taip pat komisijoje veiktų vienas mero, pora savivaldybės administracijos atstovų ir 5 tarybos nariai.

Sumanymo autoriai siūlė komisijai pavesti teikti sprendimus, susijusius su laikinosios sostinės gatvių, aikščių, mokyklų ir kitų pastatų pavadinimo suteikimo, keitimo, atminimo ženklų įrengimo ir nuėmimo. Tokiu būdu vykdant istorinės atminties politiką, nurodoma dokumente, lemiamą balsą turėtų įvairių sričių profesionalai, o ne politikai.