V. Kin­či­nai­tis: „Atp­ly­šau nuo to li­ki­mo, ku­ris man bu­vo už­duo­tas“

Me­no­ty­ri­nin­kas Vir­gi­ni­jus Kin­či­nai­tis apie mo­kyk­los lai­kus pa­sa­ko­ja žiūrė­da­mas į tolį ir taip vaizd­žiai, tar­si ta­me to­ly­je juos iš tiesų ma­tytų. Nors iš­lie­jo krau­jo ir kartą bu­vo ap­kul­tas mo­kyk­los di­rek­torės ba­te­liu, pri­si­mi­ni­mai iš­likę šil­ti. „Nuo su­laukė­ju­sio kai­mo, ku­ria­me au­gau, iki keistų per­ver­si­nių mo­kyklų ir pro­ftech­ninės kultū­ros – vi­sa ta pa­tir­tis li­ko pa­ti fun­da­men­ta­liau­sia ir pa­ti svar­biau­sia, nes su­for­ma­vo ma­no sa­vitą pa­saulį, ku­ria­me da­bar jau­čiuo­si pui­kiai“, – sa­ko jis.

„Žinojau, kad nebūsiu pionieriumi ar spaliuku“

– Augote netoli Pakapės esančiame Einoraičių kaime, iki Lingailių pradinės mokyklos, įsikūrusios arklidėse, eidavote tris kilometrus. Koks tai buvo laikas: romantiškas, o gal sunkus?

– Socialumo to laikotarpio kaime buvo nedaug. Su artimais žmonėmis nesusikalbėdavau, tad dialogo ieškodavau kitur: išėjęs uogauti ir šnekindamas gyvatę, bėgiodami su debesimis arba lankydamas bebrų namus. Augalai, gyvūnai, dangus – tai buvo mano bendruomenė, mano draugija, su kuria bendravau empatiškai ir totemiškai.

Į pradinę mokyklą išėjau šešerių. Klasėje, berods, buvome keturiese, o mus mokė senukų pora. Vėlgi, tai nebuvo ta tradicinė bendruomenė – greičiau šeimos pakaitalas su intymia žmogiška neorganizuota aplinka. Ir vis tik aš daugiau prisimena ne laiką, praleistą pamokose, bet tas valandas, einant į mokyklą ir iš jos. Eidavau ilgai – nebuvo, kur skubėti. Su šiek tiek vyresniu broliu taip ir keliaudavome visą dieną. Aišku, atskirai, nes greitai susipykdavome. Be to, aš labai blogai mokiausi ir mane nuolat palikdavo po pamokų – tai buvo dar viena priežastis grįžti namo vienam. Būdamas visiškai laisvas, aš aplankydavau visas pakelėje pasitaikiusias apleistas sodybas, nusausindavau visas balas žvyrkelyje, perlipdavau visus sniego gūbrius, už mane šešis kartus didesnius. Taip kūriau savo pasaulėvaizdį, kurį kiti vaikai dažniausiai kuria bendruomenėse, grupėse.

– Nebuvo spaudimo iš išorės jus socializuoti, įtraukti į kokią nors bendruomenę?

– Buvo, bet jau vėliau, kai pradėjau eiti į ketvirtą klasę Rėkyvos aštuonmetėje mokykloje.

Mano tėvas nuolat klausydavo „Amerikos balso“. Jis buvo tylus, nepolitikuodavo, mudu retai kalbėdavomės apie jo pasaulėžiūrą, ideologiją, bet iš tėvo pusės aš visada jaučiau priešiškumą sovietinei sistemai. Užtekdavo jo užuominos ar veido mimikos. Tas priešiškumas greičiausiai kilo dėl to, kad buvome tradicinė katalikiška šeima ir tos vertybės, kurias tuo metu diegė, visiškai nesiderino su tomis, kurias propagavo bažnyčia. Greičiausiai tėvai jautė skriaudą ir dėl kolūkių, atėmusių gyvulius. Todėl iškeliavęs į Rėkyvos aštuonmetę mokyklą, aš jau žinojau, kad nebūsiu pionieriumi ar spaliuku.

„Tų, kurie sėdėjo priekyje, dabar nėra kaip asmenybių“

– Kaip nors dėl to nukentėjote?

– Neprisijungęs prie šių bendruomenių aš vėlgi likau su gamta ir artimaisiais, su savo „baba“, kuri buvo be galo miela ir vesdavosi mane į bažnyčią. Pamenu tas akimirkas, kai per pertraukas sporto salėje vykdavo pionierių žingsniavimai – jie turėjo keistas savo praktikas. Aš arba žiūrėdavau į juos pro stiklines duris, arba slankiodavau pirmyn atgal ilgu koridoriumi. Dabar nesijaučiu nieko praradęs, bet tuomet gal ir buvo vaikiškos nuoskaudos. Matydavau juos išsirikiavusius, vienodus, gražius, pakylėtus ir galvodavau: o kas aš toks, kur mano vieta, kur aš turiu būti? Tas atstūmimas buvo savotiška priemonė pažeminti, priversti jaustis negerai ir taip paveikti psichiką, kad vis dėl to prisijungčiau. Bet aš neprisijungiau, mano autsaideriškumas tik stiprėjo. Tokių, nepriklausančių pionieriams ar spaliukams, mūsų mokykloje buvo vos keletas.

– Vienas jų – žinomas filosofas Gintautas Mažeikis. Rėkyvos aštuonmetėje mokykloje jis buvo jūsų klasiokas.

– Pamenu, kad jau ketvirtoje klasėje jis vaikščiojo susidėjęs rankas už nugaros, kaip tikras filosofas (šypsosi). Kodėl G. Mažeikis toks alternatyvus, avantiūristiškas, anarchistiškas, drąsus, įdomus ir įkvepiantis? Todėl, kad sėdėjo viename iš paskutinių suolų. Tų, kurie sėdėjo priekyje, dabar nėra kaip asmenybių, kaip ryškesnių, kažką kuriančių ir veikiančių žmonių.

– Jūs irgi sėdėjote paskutiniame suole?

– Taip. Buvau autsaideris ir tai žinodamas kovojau dėl dėmesio. Man neliko nieko kito, tik tampyti pirmūnes už kasų, erzinti mokytojus ir elgtis įžūliai, kad būčiau matomas ir pastebimas. Pamenu, turėjau žalią sąsiuvinį, į kurį pripiešiau erotinių vaizdų – piešiau nuo pat vaikystės. Kaip tai atrodė? Viskas buvo sudėliota iš pagaliukų ir rutuliukų – anatomijos juk neišmaniau, bet pakankamai atpažįstama. Tas sąsiuvinis buvo labai populiarus, keliaudavo per suolus pirmyn atgal, sukeldamas juoko, diskusijų, kol galų gale pirmūnės jį įteikė mokytojui. Mokytojas, be abejo, nubėgo pas direktorę, direktorė, be abejo, mane išsikvietė. Stovėjau prieš mokytojus, mane gėdino ir kitaip psichologiškai naikino, kol direktorė neištvėrusi nusimovė savo moterišką batelį ir mane iškūlė už tokią kūrybą. Tuometėje mokykloje tai buvo normalu.

Apskritai, Rėkyvos aštuonmetė buvo siurrealistinė, keista ir aš ją atsimenu su didžiausia meile. Kiekvienas mokytojas buvo legenda, asmenybė. Aišku, mes su mokytojais kovodavome, protestuodavome. Kovodavome ir tarpusavyje – burdavomės į grupes tam, kad galėtume išbandyti savo jėgas. Eidavome už mokyklos tikrinti savo galių, pliekdavomės iki kraujo, o paskui išpešiotais marškiniais sugrįždavome į klases. Prisimindamas tą laikotarpį, aš galvoju apie savotišką natūralią atranką, kada vaiko tapatumas formavosi savaime, patiriant ir prievartą, ir pažeminimą, ir mokantis kovoti už save.

„Nuolatos ėjau priešindamasis“

– Klausau, žiūriu į Jus ir atrodo, kad kalbate ne apie save, bet apie visai kitą žmogų...

– Mano mokyklinė karjera buvo tokia žlugusi, kad po Rėkyvos aštuonmetės klasės auklėtoja mane išvežė į pačią kraupiausią vietą švietimo prasme – į 29-ąją Šiaulių proftechninę mokyklą. Čia pakliūdavo visiški nevykėliai, tie, kurie niekur kitur pakliūti nebegalėjo. Toji mokykla buvo su tokiu ryškiu charakteriu, kad,kai mus pirmą kartą dviem ar trims savaitėms išsiuntė į Žemaitiją atlikti praktikos kolūkyje, buvome grąžinti į Šiaulius po trijų dienų – su didžiule sąskaita už išdaužytus langus, išlaužytas duris ir muštynes su vietiniu jaunimu.

Bet būtent ten įsižiebė pirmosios mintys, kad aš vis dėl to turiu eiti kitu keliu. Visada priešinausi išorei, visada elgiausi kitaip ir kai pakliuvau į savotišką dugną ir buvau apsuptas tokių pačių kenkėjų, kaip aš pats, panorau... priešintis. Tik šįkart tai aplinkai, kuriai visuomet priklausiau.

Atsiverčiau – jau antrame kurse buvau visiškai kitas žmogus, pavyzdingas, siekiantis aukščiausių idealų, skaitantis storiausias knygas ir erzinantis bendraklasius. Trečią kursą baigiau pačiais geriausiais pažymiais ir su trimitais bei garbės raštais septyniolikos, visiškai nemokėdamas rusų kalbos, buvau išsiųstas mokytis į Leningradą. Ten prasidėjo kitoks gyvenimas – praradęs daugybę laiko, godus ir ištroškęs, aš domėjausi kultūros pasauliu ir menu. Tiesiog siurbiau jį. Buvo nelengva, bet aš atplyšau nuo to likimo, kuris man buvo užduotas.

– Ar sutinkate savo klasiokus?

– Vieną matau praeinantį Vilniaus gatve – visiškai prasigėrusį, ištinusį, kažką filosofuojantį. Kitą matau pajuodusį, sulinkusį, su brezentine uniforma virinantį santechnikos vamzdžius – suprantu, kad aš turėjau būti toks pats, nes proftechninėje mokiausi suvirintojo specialybės. Trečią, labai mielą žmogų, sutinku dirbantį apsaugoje.

Esame organizavę klasės susitikimų, bet jų buvo nedaug. Nesame ta bendruomenė, kuri yra artima ir nori periodiškai susitikti. Bet visuomet atsiranda maniakų, kurie organizuoja kitus, o tie kiti paklūsta. Tuomet prasideda ir susitikimai – vieni nežino, ką juose veikti, kiti pasigeria, treti džiūgauja, kad pavyko viską gerai suorganizuoti.

Aš džiūgauju, kad man pavyko susikurti savo unikalų ir individualų pasaulį, kad niekada nepriklausiau organizuotoms bendruomenėms, neištirpau jų ideologijose, vertybėse, negyvenau veidrodiniu principu, imituodamas kitus ir taip niekada neatrasdamas savęs. Nuolatos ėjau priešindamasis, kovodamas už savo erdvę ir jaukindamasis savo vienatvę. Taip išgyvenau tą neįtikėtiną jausmą, jog turiu savo savastį, kurios niekada neišmainyčiau į jokį kolektyvinį tapatumą.