V. Janulevičius. Trumpo muitai ir Europos kryžkelė: kas gresia Lietuvai?

Šį savaitgalį JAV prezidentas Donaldas Trumpas oficialiai paskelbė apie 30 proc. muito tarifus visoms Europos Sąjungos (ES) prekėms nuo rugpjūčio 1 d. Tai nebe vien grasinimas ar rinkiminė retorika – tai prezidento Trumpo oficialiai paskelbtas ketinimas, su konkrečia data ir tarifų apimtimi. Derybos dar vyksta, bet politinis signalas nieko gero nežada: transatlantiniai prekybos santykiai tebesisuka įtampos epicentre, o Europa privalo apsispręsti.

Lietuva – maža, atvira ir nišinė ekonomika – realistiškai neturi sverto formuoti ES atsako toną. Esame priversti būti stebėtojais, tačiau tai nereiškia, kad turime būti pasyvūs. Turime budriai stebėti situaciją ir jau dabar galvoti, kaip patys apsaugosime savo pramonės sektorius – ypač tuos, kuriems netiesioginės pasekmės gali būti pavojingesnės už tiesioginius tarifus.

Sprendimai priimami dabar. Ir jei mūsų nėra prie stalo – galime tapti didžiųjų žaidėjų kompromisų aukomis. Todėl šioje situacijoje mūsų tikslas – veikti ne vien ES lygmeniu, bet ir nacionaliniu: koordinuotis, įvardinti pažeidžiamiausius sektorius ir kiek įmanoma juos apsaugoti.

Dvigubas spaudimas: JAV tarifai ir Kinijos dempingas

ES pramonei spaudimą daro dvi priešingos, bet vienodai galingos jėgos. JAV krypsta izoliacionizmo ir protekcionizmo link – gaminkite Amerikoje arba mokėkite tarifus. Savo ruožtu Kinija, dotuodama perteklinius pajėgumus, šį pusmetį išaugino eksportą į ES maždaug 7 proc., nuo elektromobilių iki farmacijos žaliavų. Taigi vyksta ne tik prekybos konfliktas, bet bekompromisinė industrinio dominavimo konkurencija. Europa spaudžiama pasirinkti, bet nė viena kryptis nežada lengvos pergalės. Reikėtų pripažinti, nežada pergalės apskritai, bet kokiu atveju. 

ES šiuo metu turi keturis scenarijus – ir keturias skirtingas laikysenas:

1. Nusileisti JAV spaudimui, nesiūlyti atsakomųjų tarifų. Viena vertus, tai reikštų trumpalaikę taiką, bet kartu – pavojingą precedentą. Tokia situacija būtų kaip signalas, kad ES galima spausti ir nesulaukti atoveiksmio. Šią poziciją tyliai palaiko Vokietija – ypač jos automobilių pramonė, kuri siekia apsaugoti eksportą į JAV. Tai nėra nauja: Vokietijos pramonės ekonominis pragmatizmas ne pirmą kartą tampa politine nuolaida.

2. Griežtas atsakas tarifais. Tai – principų gynyba jėga. Šią poziciją atvirai remia Prancūzija. Prezidentas Emmanuelis Macronas siekia parodyti, kad ES nėra silpnoji pusė. Tačiau toks žingsnis reikštų tolesnę prekybos karo eskalaciją, kurios pasekmes labai greitai pajus eksportuotojai, vartotojai ir logistikos grandinės.

3. Kompromisas su aiškiais, abipusiais įsipareigojimais. Tai subalansuotas požiūris, kuriam šiuo metu nuosekliausiai atstovauja Lenkija, taip pat Šiaurės šalys ir Nyderlandai. Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas pabrėžė, kad ES turi išlikti tvirta, bet neprovokuojanti – o susitarimas turi būti konkretus, dvišalis ir įtvirtintas. Tai atsargi laikysena, kuri derina vertybes ir pragmatizmą. Toks kompromisas gali išsaugoti partnerystę su JAV ir stabilizuoti rinkas, bet tam reikia vieningo ES fronto. O jo nėra.

4. Neveiklumas – „laukimo“ strategija.  Scenarijus, kai sprendimų nepriimama tikintis, kad viskas savaime išsispręs. Kai kurios pietų Europos šalys – Ispanija, Graikija, Portugalija – kol kas vengia aktyvaus įsitraukimo dėl vidaus politikos, o dalis ES biurokratijos laikosi pozicijos „palaukime ir stebėkime“. 

Automobilių pramonė – ES derybų šerdis

Šioje kryžkelėje aišku viena: automobilių pramonė yra pagrindinis ES derybų objektas. Tai viena didžiausių darbo vietų kūrėjų, eksporto variklių ir kartu lobistinių jėgų Europoje. JAV tarifai pirmiausia nutaikyti į Vokietijos, Prancūzijos, Italijos automobilių sektorius – todėl būtent jų apsauga formuoja derybų toną.

Tačiau Lietuvai ši padėtis kelia dvigubą riziką.

Pirma, nors Lietuva neturi didelių automobilių surinkimo gamyklų, mūsų pramonė – nuo inžinerijos iki elektronikos, nuo plastiko iki metalo komponentų – yra giliai integruota į Vokietijos tiekimo grandines. Kai JAV kerta per automobilių eksportą, tai skaudžiai atsiliepia ir tiekimo grandinės pakraščiuose – tai reiškia gamybos mažinimą Lietuvoje, net jei formaliai tarifai netaikomi mūsų eksportuotojams.

Antra, būtent dėl šio sektoriaus svarbos kompromisas gali būti sudarytas pagal vieno sektoriaus logiką – o tai pavojinga. Mainais už tarifų atidėjimą automobiliams ES gali sutikti su sąlygomis, kurios pakenktų kitoms sritims. Tokie sprendimai gali neproporcingai paveikti Lietuvos stipriausius nišinius sektorius – biofarmaciją, lazerius, komponentų gamybą, biotechnologijas. Tai sektoriai, kurie priklauso nuo tikslių taisyklių, eksporto skatinimo ir inovacijų erdvės. Lietuva privalo kalbėti už juos.

Trečia, ypač jautri tampa ir Lietuvos maisto pramonė – ne tik kaip eksportuotoja, bet ir kaip viena iš sričių, kuri gali tapti derybų objektu. JAV jau ne vieną dešimtmetį spaudžia ES dėl genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) priėmimo, skirtingų veterinarinių ir maisto saugos taisyklių. Jei kompromisas apims „reguliacinį suartėjimą“, gali būti spaudimas švelninti ES standartus – o tai smogs ne tik vartotojų pasitikėjimui, bet ir mūsų gamintojų konkurenciniam pranašumui.

Lietuvoje gamyboje dirba apie 235 700 žmonių – dauguma jų regionuose, kur alternatyvos ribotos. Tai ne tik ekonominis, bet ir socialinis stabilumo pamatas. Pramonė yra ne tik didžiausias darbdavys Europoje – ji taip pat yra atsvara migracijai, nedarbui ir priklausomybei nuo viešojo sektoriaus.

Todėl būtina aiškiai deklaruoti: gamybos apsauga – ne tik ekonominis, bet ir strateginis prioritetas. ES kompromisai su JAV turi būti formuojami ne tik pagal didžiųjų šalių interesus, bet ir su aiškia atsakomybe prieš tas valstybes, kurios ne tik tiekia Europai žinias, komponentus, inovacijas, bet ir išlaiko darbo vietas periferijoje.

Lenkija – galima mūsų sąjungininkė?

Šioje situacijoje Lenkija tampa ne tik artimiausia geografiškai, bet ir strategiškai – mūsų svarbiausia sąjungininkė. Turėdama didesnį geopolitinį svorį, geresnius kanalus į Vokietiją ir glaudesnius ryšius su JAV, Lenkija geba daryti realią įtaką ES laikysenai. Tačiau dar svarbiau – jos pozicija suderina racionalų saugumo pojūtį su atsakingu europiniu solidarumu.

Tai kelias, kurį Lietuva turėtų pasirinkti: ne radikali priešprieša, ne tylus laukimas, o subalansuotas, bet aiškus reikalavimas, kad kompromisas būtų ne silpnumo išraiška, o strateginės partnerystės sutvirtinimas.

Koordinacija su Lenkija ir Šiaurės šalimis – tai būdas Lietuvai būti ne stebėtoja, o sprendimo bendraautorė.

Išvada: Lietuvos pasirinkimas tarp tylos ir apsaugos

Šiandien Europa turi rinktis kryptį, tačiau Lietuva neturi prabangos rinktis už visą Europą. Esame maža, nišinė ir priklausoma ekonomika, o tai reiškia viena: turime prognozuoti pasekmes ir jau dabar ruoštis – kaip apsaugosime savo gamybą ir išliksime konkurencingi.

Tikėtina, kad derybos Trumpo apetito nesumažins – todėl reikia būti pasirengus bent 20 proc. muitams. Klausimas ne „ar“, o „kada“ ir „ką tai paveiks pirmiausia“.

Aktyvus dalyvavimas ES diskusijose – būtinas. Tačiau ne mažiau svarbūs ir nacionaliniai sprendimai: sektorių apsaugos planai, finansiniai amortizatoriai, laikinosios pagalbos priemonės, aljansai su šalimis, kurios mąsto panašiai.

Kompromisas tarp JAV ir ES greičiausiai bus – tačiau jis neturi būti mūsų sąskaita. Turime siekti, kad Lietuvos eksportuotojai nukentėtų kuo mažiau, o paveikti sektoriai būtų saugomi ir sulauktų paramos.

COVID-19 krizės finansinės priemonės parodė, kad parama verslui atsiperka – jos padėjo Lietuvai pasiekti precedento neturintį augimą visoje ES. Tokį patį požiūrį reikia taikyti ir dabar: formuluoti aiškius nacionalinius prioritetus, veikti išvien su partneriais ir saugoti savo strateginius sektorius – nuo biofarmacijos iki maisto pramonės.

Nors Lietuva ir nėra pagrindinė derybininkė, labai tikiuosi, kad ir JAV, ir Briuselio koridoriuose mūsų diplomatai nesnaudžia. Turėdama daugiau informacijos ir tinkamai pasirinkusi sąjungininkus, Lietuva gali maksimaliai išnaudoti šią sudėtingą situaciją – bent jau smukimo prevencijai, o gal net ir tolimesniam augimui.

Komentaro autorius – Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius.