V. Janulevičius: pavasaris šiemet į Lietuvą gali ir neateiti

Prasidėjo pavasario sesija. Ši sesija gali būti lemiama mūsų šalies ekonomikos ateičiai. Pavasaris turėtų reikšti atsigavimą, augimą, klestėjimą. Pavasarinė naujiena būtų skatinti mūsų ekonomikos augimą tiek, kad artimiausiu metu pasiektume 100 mlrd. eurų BVP. Bet ar taip bus?

Kol politikai skęsta tarpusavio kompromisų ir mainų programose, vis dėlto nepaleiskime iš akių, kad šioje sesijoje bus priimti esminiai sprendimai dėl mokesčių sistemos reformos. Ją bandoma vadinti ne reforma, o korekcijomis, bet pagal galimo mokesčių sistemos sukrėtimo mastą, tai ne šiaip reforma, tai didžiulis pokytis. Ir darant šį pokytį labai svarbu prieš akis turėti ne tik gynybos finansavimo didinimo, bet ir Lietuvos ekonomikos stiprinimo užduotį. Kol kas šie abu prioritetai atrodo nustumti į antrą planą, o mokesčių reforma primena socialinių dabartinių valdančiųjų partijų rinkėjų pageidavimų koncertą. Nesakau, kad tai nesvarbu, bet įsivertinkime, ar turime tokios prabangos. Peržvelgus dabartinius planus, lieka ne svajoti apie didėjantį BVP, bet stengtis, kad jis bent nesumažėtų. Nes aplinkybės negailestingos.

Kokie pagrindiniai iššūkiai laukia šios mūsų pavasario sesijos architektų.

Pirmiausia, akivaizdu, geopolitinės grėsmės ir verslo atsparumas. Kalbos apie karo grėsmę Baltijos regione vis plačiau vyniojasi VSD veiklos ataskaitose, mūsų žiniasklaidos antraštėse, politikų pasisakymuose ir, kas labiausiai nepalanku mūsų investicinei aplinkai, vis dažniau minimos ir užsienio analitikų apžvalgose. Štai ką tik Vokietijos žiniasklaida tiesiai įvardija, kad mums „rudenį gresia reali karo grėsmė“. Analitikai sumuoja, kad Lietuvos įvaizdis užsienio žiniasklaidoje aiškiai matomas kaip „pafrontės“ valstybė – kažkas dega, kažkas nukrito, gal teroras, gal ne teroras.

Tai ne tik geopolitinis iššūkis, tai labai didelis iššūkis ne tas kad pritraukti, bet ir išlaikyti investuotojų pasitikėjimą. Tai reiškia, kad turime kalbėti ne tik apie gynybos finansavimą, bet ir apie stiprios ekonomikos užtikrinimą. Be stiprios pramonės, inovacijų ir investicijų negalėsime garantuoti nei saugumo, nei ilgalaikės gerovės.

Mūsų kaimynės jau priima svarbius strateginius sprendimus: Estija didina gynybos biudžetą iki 3,2 proc. BVP ir aktyviai stiprina civilinę saugą bei rezervines pajėgas. Suomija, vos įstojusi į NATO, pradėjo dar didesnes investicijas į karinės pramonės gamybą, taip skatindama ir vietinę ekonomiką. Lenkija per artimiausius metus savo gynybos biudžetą ketina pakelti iki 4 proc. BVP, įtvirtindama tai Konstitucijoje ir tapdama viena stipriausių karinių jėgų regione. Lietuvai būtina užtikrinti, kad nauji mokesčių keitimai būtų tiesiogiai nukreipti į gynybos fondą – ne į neapibrėžtas išlaidas, o į realią gynybos, gynybos pramonės ir ekonomikos stiprinimo strategiją.

Kita mūsų problema, nuo kurios, deja, nepabėgsi, yra ekonomikos augimas. Kol kas prognozės atrodė labai šauniai, bet Trumpo ekonominė pasiutpolkė mums kainuos, ir kainuos nemažai. Bet ne vien išoriniai veiksniai graužia mūsų ekonomikos stuburą.

Jei darbo našumo situacijos nekeisime dabar, būsime pasmerkti stagnacijai. 2021 m. darbo našumas Lietuvoje siekė 73,8 proc. ES vidurkio, bet 2023 m. ne augo, o krito iki 69,8 proc. – mes nebe vejamės ES vidurkį, o tolstame nuo jo. Tuo tarpu darbo kaštai kyla neproporcingai – jie jau beveik 75 proc. didesni nei 2015 m. Tiesa paprasta: mes gaminame vis mažiau, o mokame vis daugiau. Jei tai tęsis, investuotojai pasirinks kitas šalis, juolab juos tai skatina daryti ir geopolitiniai iššūkiai.

Pramonė yra mūsų ekonomikos variklis, bet jį uždusinti gali didėjančios sąnaudos (atlyginimų ir energetikos kainų) ir neadekvačios reguliavimo priemonės. Negalime leisti, kad konkurencingi sektoriai, kurie šiandien kuria darbo vietas ir eksportą, būtų ignoruojami. Reikia investicijų, reikia stabilios energetikos kainų politikos ir aiškios pramonės transformacijos vizijos. Priešingu atveju pramonė ne tiesiog trauksis – ji išnyks.

Lietuvai dabar kaip niekada reikalinga politika, skatinanti investicijas. Kas ją sudaro? Nechaotiška teisėkūra, skaidri ir stabili mokestinė aplinka, orientacija į ilgalaikes investicijas. O štai kasmetinė sezoninė diskusija, kokius čia mokesčius verslui dar padidinus, tikrai nėra tas kelias, kuris traukia į šalį investuotojus. Juolab kartais atrodo, kad mokesčius didiname ne kad surinktume kažkam (o reikėtų gynybai) papildomų pinigų, o kad ką nors nubaustume ir stabiliai imituotume siekiantys mistinio socialinio teisingumo ir visų dirbančiųjų gerovės. Aš manau, kad gerovę pirmiausia užtikrina stabilus ekonominis augimas. Ir Lietuvos atlyginimų augimas geriausias to įrodymas.

O kad jau prabilome apie atlyginimus, tai darbo rinka turi atitikti realius verslo poreikius. Šiandien ne tik trūksta kvalifikuotų darbuotojų, bet ir apsunkinta galimybė pritraukti talentus iš užsienio. Griežtos migracijos taisyklės ir biurokratinės kliūtys stabdo įvairių specialistų atvykimą į Lietuvą, o tai jau dabar kelia didelį pavojų verslo plėtrai. Jei norime auginti inovacijų ekonomiką, turime užtikrinti, kad įmonės galėtų samdyti reikiamus specialistus be dirbtinių barjerų. Jei barjerai kuriami mūsų saugumo vardan – stiprinkime institucijas, kurios už tą saugumą atsako, o ne gniuždykime verslo plėtros galimybes. Ir čia negaliu nepaminėti, kad liūto dalį migrantų įdarbina mūsų transporto sektorius. Tai kai kalbame apie jo perspektyvas, susikaupkime ir nepaleiskime iš akių, kad transportas ir logistika – ne mūsų šalies vartai į pasaulį, bet ir visos gamybos efektyvumą palaikanti grandis. Tai yra mūsų kraujotakos sistema. Taip, grėsmių aplink mus tik daugėja, bet kartu auga ir logistikos svarba: mūsų darbotvarkę turi diktuoti ne baimė, o perspektyvos ir ambicija. Taip, net tokiomis sudėtingomis geopolitinėmis sąlygomis. Ypač tokiomis sudėtingomis sąlygomis.

Taip pat neturime pamiršti augančios nedarbo grėsmės (ne, migracija niekaip jo nedidina, didina visai kiti sprendimai). Ekonomikai vėstant ir verslams atsiduriant nežinioje, darbo rinkos situacija gali komplikuotis. Jau dabar kai kuriuose regionuose nedarbas auga, o struktūriniai pokyčiai pramonėje bei energetikos kainų nepastovumas gali dar labiau paaštrinti situaciją. Kad išvengtume didėjančio socialinio nesaugumo, turime skirti dėmesį ne dar vienai dirbtinai auginamų atlyginimų spiralei, bet darbo rinkos lankstumui, tikslingoms investicijoms į naujas pramonės šakas, darbuotojų perkvalifikavimo programoms ir mūsų labiausiai šlubuojančiai sričiai – ŠVIETIMUI. Apie jį čia nesiplėsiu, tik apibendrinsiu, kad mojuojant politinei švytuoklei, kol kas nė viena politinė jėga neištraukė šios srities iš tos bedugnės, į kurią ji rieda.

Šiandien esame kryžkelėje: arba imsimės realių sprendimų, kurie palengvins darbuotojų pritraukimą, skatins darbo našumą, investicijas ir inovacijas, arba liksime stagnacijos kelyje, kuriame darbo kaštai auga gerokai sparčiau nei kuriama vertė. Todėl raginu politikus prieš imantis sprendimų labai gerai pagalvoti ne tik apie rinkėjų svajones, bet ir jų gerovę. Nes svajoti reikia. Tik stipri ir atspari ekonomika gali garantuoti ne tik jau minėtų rinkėjų sotesnį gyvenimą, bet ir Lietuvos saugumą. Jei apie tai negalvosime, pavasaris taip ir neateis.