M. Draghi ataskaita: sunkios ligos diagnozė visai Europai

Sakoma, kad nemėgstamiausi žmonės yra tie, kurie nuolat kartoja „ar aš tau nesakiau“. Bet šįkart pasinaudosiu šia formuluote.

Mario Draghi konkurencingumo ataskaita, vakar pateikta Europos Komisijos pirmininkei Ursulai von der Leyen, yra itin aktuali ir verčianti permąstyti Europos ekonomikos kryptį. Tiesa ta, kad daugelį problemų, kurios joje išdėstytos, pastebėjome jau prieš 10–15 metų. Galbūt tuomet dar buvo laiko užkirsti kelią kai kurioms pasekmėms, tačiau trumpalaikės naudos troškimas nuolat nugalėdavo ilgalaikes investicijas į tvarią ateitį. Ši problema, ko gero, tapo didžiausiu Europos pramonės ir ekonomikos stabdžiu.

Jau 2010 metais buvo aišku, kad trečiosios šalys siekia perimti ir uzurpuoti tuos sektorius, be kurių tolesnė pramonės plėtra būtų neįmanoma. Tačiau, nepaisant to, kad šias tendencijas matė ne vienas, veiksmų nebuvo imtasi. Skubūs sprendimai, atiduodant gamybą ir technologijas kitiems mainais į greitą pelną, dabar pasirodo kaip pragaištingi ilgalaikės perspektyvos atžvilgiu. Skirtumas tarp Europos ir JAV konkurencingumo, kuris 2017 metais buvo 10–20 punktų, dabar jau siekia daugiau nei 40.

Kodėl? M. Draghi pateikia labai gerus pavyzdžius: beveik 30 proc. Europos startuolių, kurie pasiekė „vienaragio“ statusą, galiausiai persikėlė į JAV. Pagrindinė to priežastis – JAV palankesnės kapitalo rinkos. Europoje nėra nė vienos įmonės, įsteigtos per pastaruosius 50 metų, kurios vertė šiandien siektų daugiau nei 100 mlrd. Eur. Tuo tarpu JAV gali pasigirti šešiomis kompanijomis, kurių vertė viršija trilijoną eurų, ir visos jos atsirado būtent per šį laikotarpį. Vienas iš šio skirtumo paaiškinimų – reguliavimo našta. Nuo 2019 iki 2024 metų Europos Sąjungoje buvo priimta apie 13 000 teisės aktų, kai tuo pačiu laikotarpiu JAV – tik 3000. Kaip ironiškai per spaudos konferenciją paklausė pats M. Draghi: „gal galėtume priimti mažiau įstatymų?“

Kita vertus, mes galime pripažinti, kad laisvos rinkos modelis, koks jis buvo suprastas iki šiol, jau nebėra gyvybingas. Europa turi pradėti rūpintis savo gamintojais, savo technologijomis ir rinkomis. Verslo ir pramonės atstovai daugelį metų kartojo, kad būtina skubiai investuoti į inovacijas, plėtrą ir gamybą čia, Europoje. Tačiau, siekdami greito pelno, gamybą ir technologijas atidavėme į kitas rankas, užsukdami tą pavojingą ratą, kuriame atiduodame savo inovacijas ir investicijas kitiems, patys prarasdami galimybę vystyti savo ekonomiką. Ir taip atiduodame ne tik technologijas, bet realiai ir mūsų mokesčių mokėtojų pinigus, ir mūsų gamybos, vystymosi, konkurencingumo ateitį.

M. Draghi ataskaita yra puikus pavyzdys, kaip finansininkas, pats ilgą laiką dirbęs „Goldman Sachs“ ir kituose bankuose, kur greito pelno siekimas yra pagrindinis tikslas, šiuo metu mato situaciją per tikro gamybininko prizmę. Jo išvados ir rekomendacijos aiškiai parodo, kad Europos bėdos jau tapo pernelyg akivaizdžios: mums reikia daugiau investuoti į produktų kūrimą ir inovacijas čia, Europoje, kad gamybos pridėtinė vertė liktų pas mus. Tik tokiu būdu galėsime išlaikyti savo pramonės ateitį ir konkurencingumą globalioje rinkoje.

M. Draghi raportas aiškiai pabrėžia, kad turime ne tik kurti technologijas, bet ir užtikrinti jų gamybą Europoje. Jei to nedarysime, mūsų trumpalaikę naudą greitai užgoš didėjantis konkurencingumo atotrūkis. Turime grąžinti gamybą ir technologijas atgal į Europą, nes šiuo metu mes pralaimime varžybas ir JAV , ir Kinijai. Tai nėra vien tik ekonominė problema, tai iššūkis mūsų regiono ateičiai.

Tačiau esminis klausimas lieka – kaip visa šią transformaciją finansuoti? M. Draghi ataskaitoje vėl grįžtama prie gerai žinomų pasiūlymų: užbaigti bendrą kapitalo rinką, pabaigti formuoti bankų sąjungą ir skatinti privačias investicijas, panaudojant jas ekonomikos augimo skatinimui. Tarp siūlymų taip pat yra mintis tęsti bendrą ES skolinimąsi, remiantis ekonomikos gaivinimo programomis, kurios buvo pradėtos po pandemijos, kaip antai „Next Generation EU“ ir panašios iniciatyvos.

Apibendrinant, M. Draghi ataskaita skatina permąstyti Europos ekonomikos politiką, atkreipiant dėmesį į ilgalaikį tvarumą ir pramonės bei technologijų stiprinimą čia, Europoje. Tai turi tapti mūsų kelrodžiu, kur turime judėti ateityje, ir pradėti veikti turėjome jau vakar. Ir jei negalime vakar, pradėkime rytoj.