V. Danauskienė: skaičiuoti, kaip leidžiama Europos Sąjungos parama, privalu ne tik žurnalistams

Šalies žiniasklaida mirgėjo pranešimais apie Lietuvos žurnalistams skirtus apdovanojimus už jų darbus, kuriuose jie gilinosi į Europos Sąjungos lėšų panaudojimo ypatumus Lietuvoje.

– Laimėti nacionalinės žiniasklaidos geriausią metų straipsnį – iššūkis ar pergalė?

– Pabūsiu nekukli ir priminsiu, kad panašų titulą esu jau laimėjusi prieš ketverius metus.

2018-aisiais gavau „Metų tyrimo“ apdovanojimą už tekstą apie lietuvių pedagogų, išvykusių į projekto vykdymą už ES lėšas, apsipirkimą Latvijos pasienio parduotuvėlėje. Tuomet mūsų „tautos žiedas“ dėžėmis pirko pigesnį alkoholį.

Tiesą sakant, nežinau, ar tai iššūkis, ar pergalė. Be abejo, tai yra laimėjimas. Gal net, sakyčiau, pripažinimas. To, ką darau.

Kita vertus, Europos Sąjungos Lietuvai duodamus pinigus skaičiuoju ir apie juos rašau ne todėl, kad laimėčiau apdovanojimus. Bet, savaime suprantama, kai tavo darbą pamato ir dar įvertina kaip geriausią – visuomet smagu.

Tiesa yra ta, kad tuos pinigus turėtų skaičiuoti visi piliečiai, ne tik žurnalistai. Ir ne tik skaičiuoti, bet ir skrupulingai bei drąsiai klausti – tikslingai jie panaudojami ar iššvaistomi.

Aš visuomet sakau, ypač jaunesniems savo kolegoms, studentams, kad narystės Europos Sąjungoje dėka Lietuvai, o tai reiškia – kiekvienam iš mūsų, atsivėrė milžiniškos galimybės.

Bėda ta, kad neretai tas galimybes susižeria keliolika save, kaip išskirtinius, pasistačiusiųjų ir kiaulės akis turinčių politikų ar valdininkų būreliai.

Taip neturėtų būti. Tam ir esam danauskienės, kad ne tik tokius gudročius per nagučius padaužytume, bet ir garsiai apie tai žmonėms praneštume.

Nieko taip nesibijo nesąžiningieji, kaip viešumo. Viešumas yra didelis ginklas. Kai kuriais atvejais – bene vienintelis.

Bet viešumui reikia drąsos. Šiais laikais – ypač. Deja, bet tam, kad sakytum tiesą šiais laikais, reikia labai didelės drąsos.

Ir čia yra labai didelė žurnalistų atsakomybė – rašyti tiksliai, sąžiningai ir… tiesiog rašyti. Nes nutylėti reikštų tapti nesąžiningųjų bendrininku.

– Paskutiniai penkeri metai, kai gyveni Vilniuje, greičiausiai pakeitė ne tik gyvenimo tempą, bet ir požiūrį į patį gyvenimą. Nesijauti esanti miesto, atleisk, fyfa, kuri iš aukšto žiūri į mus, provincijoje likusius?

– Anaiptol!!! Ir jau jeigu kuris tą manyje pastebėsite, tai drąsiai vožkit kokiam feisbuke: Danauskiene, stabdyk arklius! Ne, niekada nesijaučiau išėjusi iš Lazdijų. Tiesą sakant, neretai aš pirmiau ir daugiau žinau apie tai, kas vyksta čia, nei patys lazdijiečiai. Nes juk aš dar esu ir Lazdijų laikraščių žurnalistė! Ir, tikiu, dar kurį laiką ja būsiu.

Kalbėdama apie gyvenimo skirtumus didmiestyje ir ramiame regiono kaime, galiu pasakyti, kad aš asmeniškai visuomet rinkčiausi regionus.

Vilnius – gražus miestas, draugiškas, tolerantiškas, europietiškas. Bet – ne mano tai, ne man...

Lankytis elito vakarėliuose ar nepažinoti septynių iš dvylikos laiptinės kaimynų – ne man.

Ta gerąja prasme – iš kaimo gali išeiti, bet kaimas tavyje lieka. Ir man dėl to ne gėda. Nes tai – gerasis kaimas, mano šaknys, pradžia. Manęs pradžia, pradžia mano karjeros. Visos Lietuvos pradžia yra kaime, jei taip globaliau mąstytumėme…

Visada sakiau, kad jei ne Lazdijai, aš niekada nebūčiau tuo, kuo esu dabar. Niekada nebūčiau tiek pasiekusi. Lazdijai man davė pamatą, atspirties tašką.

Šito krašto negalima nemylėti, juo labiau – negalima pamiršti. Išsižadėti. Kai grįžtu ir einu gatvėmis, aš čia tiesiog jaučiuosi sava. Tai labai svarbu, manau, kiekvienam – jaustis savam.

Ne paslaptis, kad visiems sakau, jog Vilniuje – tik mano nemenki kilogramai, kūnas. Kad tai yra tarsi mano užsitęsusi darbinė komandiruotė. O namai, dūšia – Lazdijų krašte. Tik čia. Greičiausiai čia jau senatvės požymiai, ar ne? (juokiasi)

Mano vyresnieji kolegos, ypač iš Lietuvos žurnalistų sąjungos, kurie prisimena ankstesniais laikais taip madingus žurnalistų „desantus“ į Lazdijų rajoną, kai vieno turo metu savivaldybės darbuotojai sugebėdavo parodyti savo pasiekimus rajone pulkui įvairių žiniasklaidos priemonių žurnalistų, tai tie mano kolegos iki šiol Lazdijus prisimena kaip nuoširdžių, šiltų žmonių kraštą, įdomų savo lankytinomis vietomis, amatais, bendruomenėmis.

Ir, jei atvirai, ilgisi to pamatymo naujai, nes aš jiems ausis praūžiu kiekvieną sykį pasakodama, kokį muziejų atidarėme, kada kokia fiesta bus, kur koks moksleivių laimėjimas buvo, kaip ten tie nauji baidarių maršrutai mūsų upėmis, ir panašiai.

Žinai, per šiuos metus net mano dzūkiška tarmė niekur nedingo, ir kartais garsinant reportažą tenka prašyti kolegų, kurie „užskaitytų“ užkadrinį balsą literatūriškesniu tarimu nei manasis. Tai kokia iš manęs vilnietė, a?

– Rizikuoju, nes moterų apie amžių paprastai neklausiama, bet Danauskienės gi galima. Šiemet minėsi savo 50-metį. Niekada nesusimąstei – daug tai ar mažai? Gal jau suplanavai, kaip jį paminėsi?

– Na, pasą gali paslėpti, bet ne metus, kaip sakoma. Niekada neslėpiau savo amžiaus. Žinai, manau, kad gyvenimas nuo 40-ies iki kokių 70-ies yra pats gražiausias žmogaus amžius. Branda, taip sakyt.

Išgyvenu produktyviausią savo gyvenimo tarpsnį. Tiesą sakant, kartais susimąstau, kad po beveik ketvirčio amžiaus žurnalistikoje gal jau galėčiau keisti darbą.

Tik neapsisprendžiu, ko noriu – ar čia kokią karvę įsigyti ir ramiai sau sūrius spausti bei arbatoms vaistažoles auginti, ar imtis kokios avantiūros, kam jau daugel metų esu kalbinama, bet vis nepasirašau.

– Politika?

– Apsaugok Viešpatie, kaip sakoma... Bet niekada nesakyk niekada.

Tik tokiu atveju reikėtų skubėti augintis žurnalistinę pamainą, kad būtų kam koja man užpakalį spardyti, jei kartais tam „vykdomojo komitete“ sėdėdama žemę po kojomis pamirščiau...

Bet šito gal nerašyk, dar rimtai pagalvos, kad galiu to imtis. Argi čia reikia politikams stresą varyt? Jiems ir taip nelengva...

– Dėkoju už pokalbį.

A. Ufarto/DELFI nuotr.