V. Čmilytė-Nielsen darbą centro kairės koalicijoje vadina sudėtingu scenarijumi: jei būtų poreikis, ieškotume sprendimų

Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen vadovaujamos partijos darbą valdančiojoje daugumoje šiai dienai vadina sunkiai įsivaizduojamu. Visgi, pabrėžia ji, jei centro kairės koalicijai kiltų sunkumų, sprendimų ieškoma būtų. Tačiau, norint rasti sąlyčio taškų, anot jos, nepakaktų tik to, kad daugumos nesudarytų „valstiečiai“ bei Remigijaus Žemaitaičio vedama „Nemuno aušra“.

„Šiai dienai neina kalba apie tai, kad eitume dirbti su socialdemokratais. Apskritai, tai yra nelabai įtikinamas scenarijus. Prerogatyva formuoti valdančiąją daugumą, jeigu taip ir liks po antrojo turo, visų pirma, tenka centro kairei“, – interviu Eltai teigė V. Čmilytė-Nielsen.

„Jei būtų poreikis, matyt, ieškotume sprendimų. Mūsų tikslas tikrai nėra su kažkuo kariauti. (...) Esame ta jėga, kuri tikrai yra ir oponentų, ir bendraminčių laikoma pačia racionaliausia. Esame pakankamai patyrę politikai“, – pabrėžė ji.

Visgi, akcentuoja Seimo pirmininkė, tai susiklostyti galėtų tik tuo atveju, jei būtų atstovaujamos aiškios Liberalų sąjūdžio nuostatos.

„Būtų labai sudėtingos derybos dėl esminių punktų – mokesčių politikos, žmogaus teisių darbotvarkės, švietimo, sveikatos sričių. Mūsų požiūris smarkiai skiriasi, todėl reikėtų daug padirbėti, kad rastume sąlyčio taškų“, – nurodė galimybės dirbti su R. Žemaitaičio politine jėga bei „valstiečiais“ nematanti V. Čmilytė-Nielsen.

Tačiau, šalies vadovo Gitano Nausėdos komandos pareiškimuose, esą antisemitizmu kaltinamo R. Žemaitaičio retorika po pirmojo rinkimų turo pradėjo keistis, parlamento vadovė sako įžvelgianti kitokius tikslus. Anot jos, Prezidentūra bendradarbiavimui su šio politiko vadovaujama „Nemuno aušra“ siekia nusitiesti kelią.

„Manau, kad Prezidentūra arba prezidentas norėtų daugiau lankstumo formuojant valdančiąją daugumą. Akivaizdu, kad po antrojo rinkimų turo gali atsitikti taip, jog tiesiog nesusiformuos centro kairės valdančioji dauguma be R. Žemaitaičio dalyvavimo. Tiesiog aritmetiškai taip gali atsitikti“, – teigė Seimo pirmininkė.

.........................

– Pradėkime nuo aktualijos. Lietuvą krečia „Foxpay“ skandalas. Sakėte, kad Prezidentūra bando sutirštinti situaciją. Visgi nemanote, kad ta situacija ir taip yra tiršta? Buvusi ministrė Monika Navickienė ne tik bendravo su teisėsaugos akiratyje esančiais asmenimis, bet ir jos sutuoktinis taip pat yra įsipainiojęs į šią istoriją. Tai gal čia valdantieji bando išbalinti situaciją?

– Komentuodama prezidento patarėjos žodžius turėjau galvoje jos retoriką, nes buvo kalbama apie „chebrytes“ ir panašiai. Tai man šis momentas užkliuvo – būtent pasirinktos retorikos.

Kalbant apie patį skandalą, tai yra didelis politinis smūgis didiesiems koalicijos partneriams. Kokia yra to politinė kaina, nuspręs rinkėjai. Politinę atsakomybę jau dabar prisiėmė buvusi ministrė. Jos politinė karjera bent jau šiame etape yra pasibaigusi.

– O politinę Monikos Navickienės karjerą ateityje matote?

– Šiame etape galime sakyti, kad jos nėra. Tačiau ne man spręsti.

– Opozicija labai karštai reaguoja į šią situaciją. Kelia klausimus dėl Vyriausybės darbo. Ar Jums atrodo pagrįstas tas kvestionavimas?

– Manau, kad dabartiniame etape, kai esame rinkimų įkarštyje, yra natūralu, kad opozicijos atstovai maksimaliai mėgina politinę naudą išspausti iš šios istorijos. Tai natūralus opozicijos noras. Teisėsauga turėtų daryti savo darbą, kurį ir daro, o politiniai komentarai yra nebūtini. Dabar tai teisėsaugos rankose.

– Kita daug diskusijų pastaruoju metu kelianti tema – būsimos valdančiosios daugumos formavimas. Pati sakėte, kad tai daroma per anksti. Manote, jog būtent skubėjimas pakenks naujos sudėties Seimo darbui?

– Labai sunku nuspėti. Po pirmojo turo iš karto buvo sukirsta rankomis tarp kai kurių centro kairės partijų, bet, aišku, antrasis turas kažkokių korekcijų įneš. Be jokios abejonės. Jau greitai matysime.

Iš mano pusės, kaip Liberalų sąjūdžio pirmininkės, svarbiausia, kad liberalų balsas kitame Seime būtų kuo stipresnis, o tam reikia gerai pasirodyti antrajame ture. Dabar tai yra pirmasis prioritetas.

Per tas nepilnas dvi savaites po pirmojo rinkimų turo pasimatė, kad sutarimo centro kairėje tikrai trūksta, nes net galbūt būsimi koalicijos partneriai jau pradėjo vieni kitus vadinti įvairiais epitetais. Matyt, nebus labai lengva sukurti veikiančią daugumą. Tačiau raginu palaukti galutinio mandato iš rinkėjų.

– O kaip Seimo darbo kokybę apskritai veiks pasistūmimas link centro kairės?

– Sunku numatyti. Prognozuoju, kad bus labiau fragmentuotas Seimas. Tikrai panašu į tai. Yra šešios partijos patekusios, bet taip pat yra ir save išsikėlusių kandidatų arba iš kitų partijų kandidatų, kurie neturės savo atskiros frakcijos. Matyt, jų balsas taip pat bus ganėtinai svarbus – trūkstant mandatų, bus medžiojamas tam, kad būtų koalicija suformuota, tarkime, centro kairės. Reikės tikrai daug energijos skirti, kad darbas būtų organizuojamas sklandžiai. Tai naujajam Seimui bus uždavinys.

– Tačiau tas postūmis link centro kairės yra natūralus ar rinkėjai paprasčiausiai nusivylė dešiniųjų darbu?

– Paprastai Lietuvoje, keičiantis politiniams ciklams, veikia švytuoklės principas iš kairės į dešinę, iš dešinės į kairę. Taip pat kiekvienuose rinkimuose ta pati tendencija – naujokai ar tariami naujokai atsikanda nemažą pyrago dalį. Jeigu praėjusiuose rinkimuose tai buvo Laisvės partija, kuri gerai pasirodė kaip nauja partija, tai dabar Remigijus Žemaitaitis, nors politikoje ir yra senbuvis, vienas iš labiau patyrusių Seimo narių, bet sugebėjo savo „Nemuno aušrą“ parduoti kaip naują idėją rinkėjams ir gavo nemažai palaikymo kai kurių žmonių dėmesį užkabinęs agresyvia ir neapykantą skatinančia retorika.

– Bet Laisvės partija, komentuodama savo nesėkmės priežastis, sakė, kad viena iš jų yra buvimas su konservatoriais. Kiek jūsų manymu tame yra tiesos?

– Vieniems valdyti yra praktiškai neįmanoma. Visada turi būti kažkokios koalicinės Vyriausybės. Kiek „laisviečiams“ vertėtų kaltinti kitus dėl savo pasirodymo? Manau, kad visada reikėtų vertinti objektyviai pačių padarytas klaidas. Viena iš jų buvo ėjimas į rinkimus su nebaigtų darbų žinute. Kitas dalykas – labai aukštai sukelti lūkesčiai prieš pirmuosius jų Seimo rinkimus dėl kai kurių darbų padarymo per 100 dienų. Visgi, kai jų įgyvendinti nepavyko, valdančiojoje daugumoje buvo likta. Tas lūkestis subliuško, susidūrė su politine realybe. Manau, dėl to ir kilo pakankamai didelis atvėsimas žmonių.

Paprastai visos naujos partijos Lietuvoje gauna tam tikrą bonusą pasitikėjimo. Tačiau šįkart „laisviečiai“ naujumo kozirio jau nebeturėjo.

– Dabar, kai naujame Seime Laisvės partija neturės savo frakcijos, galima manyti, kad nukentės žmogaus teisių gynimo klausimai?

– Liberalų sąjūdis žmogaus teisių klausimus turi kaip vieną svarbią savo programos sudedamąją dalį. Mes frakcija jau turime ir neabejoju, kad ji bus dar didesnė po antrojo rinkimų turo. Tikrai tuos klausimus kelsime. Mums jie yra svarbūs. Tačiau žmogaus teisių darbotvarkei, kurią sudaro ir tautinės mažumos, ir pagarba visoms šeimoms, ir moterų teisės, ir religijos laisvė, reikia labai plataus palaikymo, kad būtų realizuoti. Reikia, kad pozicijoje ir opozicijoje būtų palaikymas jiems.

Visi vertybiniai klausimai sunkiai skinasi kelią mūsų pakankamai konservatyviuose parlamentuose, todėl čia visuomet reikalingas viršpartinis sutarimas. Labai svarbu į šių klausimų realizavimą eiti per kalbėjimąsi su visais, o ne per kaltinimą, kad kažkas kažką trukdo įgyvendinti, kaip buvo daroma iš „laisviečių“ pusės.

– Koaliciją formuoti užsimojusi Blinkevičiūtė jungtis kviečia Demokratų sąjungą „Vardan Lietuvos“ ir „valstiečius“. Viešojoje erdvėje netrūksta kritikos, kad valdančioji dauguma bus nestabili būtent dėl Skvernelio ir Karbauskio konfliktų. Sakote, kad Liberalų sąjūdis nesiveržia į valdžią, tačiau, jei Jūsų vadovaujama partija keistų LVŽS, galbūt naujame Seime būtų mažiau chaoso?

– Pirmiausia, klausimas yra, ar aritmetikos užtenka tokiai koalicijai, apie kokią kalbama. Šiai dienai „valstiečiai“ turi 6 mandatus, tai net frakcijos negalėtų sudaryti. Galbūt po antrojo turo kažkaip pasikeis situacija. Kalbėjimas apie koalicijas yra šiek tiek rinkiminis, prieš antrąjį turą vienijantis galbūt prieš konservatorių kandidatus, ką daro tos trys politinės jėgos.

Matau porą dalykų, kurie labai krenta į akis. Vienas dalykas – Ramūno Karbauskio Seime net nebus, bus Ignas Vėgėlė. Konkurencija tarp jų yra labai akivaizdi, matyt, net ir nuomonės išsiskiria dažnu atveju, tai Seime galėtume kalbėti labiau apie Vėgėlės „valstiečius“ arba Vėgėlės frakciją. Klausimas, kokia ten dinamika bus. Kitas dalykas – apsižodžiavimai, kas išdavikas, o kas ne, irgi parodo, kad santykis nėra labai geras jau dabar, bet valdžia, postai gal suklijuos.

– Atsimenu, kai per vienus debatus klausėte Karbauskio, ar jis nebijo Vėgėlės. Manote, kad yra dėl ko susirūpinti?

– Aš manau, kad konkurencija akivaizdi – ne kartą buvo toks blaškymas, kuris iš politikų turėtų atstovauti partijai, pavyzdžiui, rinkiminiuose debatuose. Žinoma, čia jų problemos. Tačiau mandatas formuoti valdančiąją daugumą yra didžiulė atsakomybė, ypatingai dabartiniu laikotarpiu. Jei taip nulems antrojo turo rezultatai, kad 71 balsą gali pririnkti tokio pobūdžio centro kairės koalicija, tai ta atsakomybė susitarti ir rasti būdų, kaip kartu dirbti, bus šių partijų rankose.

– Jeigu koalicijoje bus Vėgėlė, manote bus dar nestabiliau nei dabar kalbama?

– Labai sunku nuspėti. Dabar atrodo, kad nėra labai tvirtas pagrindas centro kairės.

– Galbūt gali pasikartoti tas pats scenarijus, kaip buvo su Sauliumi Skverneliu, kai jis pabėgo iš „valstiečių“ frakcijos ir subūrė savo politinę jėgą?

– Čia jau reikia žinoti vidinius santykius politinėje jėgoje. Negalėčiau dabar nuspėti.

– Kalbėdama apie raudonąsias linijas, pabrėžiate, kad negalima dirbti su radikalais, antisemitiniais pasisakymais pagarsėjusio Žemaitaičio „Nemuno aušra“, „valstiečiais“. Tačiau kokiai Vyriausybei suteiktumėte paramą? Kaip dėl tokios, kuri atrodo nestabili? Arba kuriai stinga balsų?

– Liberalų sąjūdis tikrai turi labai aiškias esmines nuostatas dėl mokesčių politikos prognozuojamumo, dėl to, kad neturėtume kaitalioti mokesčių dabar ar užmesti jų ant vienos kažkokios visuomenės grupės. Nepaisant to, kad tikrai reikia didinti finansavimą gynybai, turime išnaudoti potencialą ekonomikos augimui. Šioje srityje mūsų požiūriai smarkiai skiriasi nuo bent jau per rinkimus deklaruotų socialdemokratų požiūrio, kad jie ketina visoms sritims dar daugiau skirti pinigų, bet ne visai įvardija, iš kur tie pinigai bus paimti.

Ar Liberalų sąjūdis, nesusitvarkant centro kairės koalicijai, galėtų kažkokiais tai klausimais padėti? Mes esame ta jėga, kuri tikrai yra ir oponentų, ir bendraminčių laikoma pačia racionaliausia. Esame pakankamai patyrę politikai. Jei būtų poreikis, matyt, ieškotume sprendimų. Mūsų tikslas tikrai nėra su kažkuo kariauti.

– Tai nepakaktų su socialdemokratais žengti kartu į koaliciją, jei ten nebūtų R. Žemaitaičio ir „valstiečių“? Reikalautumėte ir kitų sąlygų?

– Be jokios abejonės. Čia yra esmė. Būtų labai sudėtingos derybos dėl tų esminių punktų – mokesčių politikos, žmogaus teisių darbotvarkės, švietimo, sveikatos sričių. Mūsų požiūris smarkiai skiriasi, todėl reikėtų daug padirbėti, kad rastume sąlyčio taškų.

– Bet nebijote, kad darbas su socialdemokratais nuviltų jūsų rinkėjus?

– Mes nenuviltume rinkėjų, kadangi tai susiklostyti galėtų tik atstovaujant labai aiškias liberalų nuostatas. Šiai dienai neina kalba apie tai, kad eitume dirbti su socialdemokratais. Apskritai, tai yra nelabai įtikinamas scenarijus. Prerogatyva formuoti valdančiąją daugumą, jeigu taip ir liks po antrojo turo, visų pirma, tenka centro kairei.

– Akcentuojate, kad į koaliciją neitumėte su R. Žemaitaičiu, su „valstiečiais“. O kaip būtų, jei prie koalicijos prisijungtų Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga?

– Liberalų sąjūdis nesiveržia į valdančiąją koaliciją su partijomis, su kuriomis mūsų programinės nuostatos smarkiai skiriasi.

– Sakėte nepastebėjusi jokių R. Žemaitaičio retorikos pokyčio. Kaip manote, kodėl, pavyzdžiui, Prezidentūra pastebi?

– Manau, kad Prezidentūra arba prezidentas norėtų daugiau lankstumo formuojant valdančiąją daugumą. Akivaizdu, kad po antrojo rinkimų turo gali atsitikti taip, jog tiesiog nesusiformuos centro kairės valdančioji dauguma be Žemaitaičio dalyvavimo. Tiesiog aritmetiškai taip gali atsitikti. Suprantame iš visos retorikos ir trinties, kuri buvo tarp prezidento ir konservatorių partijos lyderių visus ketverius metus, kad jam smagiau būtų dirbti su centro kairės Vyriausybe. Tai, matyt, ir bando nutiesti kelius į kažkokį galimą bendradarbiavimą su R. Žemaitaičio „Nemuno aušra“. Aš manau, kad tai labai pavojingas kelias, nes tai yra ant neapykantos kurstymo, antisemitinių pasisakymų gimusi partija.

Kitas dalykas – jeigu įsivaizduotume „Nemuno aušros“ dalyvavimą valdančiojoje daugumoje, be R. Žemaitaičio ir A. Širinskienės ten nėra politikų, kurie būtų patyrę ar galėtų užimti kažkokias tai pozicijas. Tai žmonės, atėję iš visai kitų sričių, kai kuriuos dalykus matome ir iš įvairių pasisakymų ar biografijos detalių. Kažin, ar būtų tinkami žmonės priėminėti kertinius sprendimus.

– Yra norinčių Jus matyti būsimoje koalicijoje. Ar įsivaizduotumėte save ministrės pareigose?

– Kaip ir minėjau, scenarijus, kad Liberalų sąjūdis būtų valdančiosios daugumos dalimi nėra labai tikėtinas. Nėra atmestinas, bet labai tikėtinas nėra. Dėl to mūsų prioritetas būtų programiniai punktai, o kažkokių ministerijų matavimasis šiuo momentu yra nereikalingas ir net žalingas.

– Bet Jūsų kolega Vitalijus Gailius jau titulavosi kaip vidaus reikalų ministras.

– Taip, jis minėjo, kad galėtų būti. Kadangi jis yra išrinktas pagal sąrašą, jo dar laukia dilema, ar dirbti Seime ar likti Joniškio rajono meru. Tačiau, esant reikalui, į ministrus patyrusių kolegų tikrai turėtume. Visgi dabar tai neatrodo, kaip scenarijus, kuriam reikėtų skirti daug laiko.

– Ir pabaigai – kadencijos pradžioje Vyriausybės vadovė ir valdančiųjų lyderiai tikino, kad bus labai atsakingai žiūrima į skaidrumo principą. Kaip manote, ar pavyko šį pažadą įgyvendinti?

– Standartus, apie kuriuos premjerė ne kartą pasisakė, palikčiau rinkėjų teismui, kaip jie vertina, kaip buvo susitvarkyta su įvairiomis krizėmis. Liberalų ministrams ar frakcijos nariams priekaištų tikrai neturiu. Manau, kad dirbome tikrai nuosekliai, stengėmės nesivelti į nereikalingus karus ir iššūkis po iššūkio ieškojome sprendimų – tai ir buvo svarbiausia per visus ketverius metus.

Čekiukų skandalas palietė absoliučiai visas partijas, tapo politinės sistemos sukrėtimu, svarbiu spyriu pakeisti tvarką. Manau, kad niekada nebegrįšime atgal prie tokios abejotinos apskaitos tvarkymo ar akių užmerkimo dėl daugybės kortelių naudojimo.