V. Blinkevičiūtė nesako, ar sieks dar vienos kadencijos EP: konservatorius sukritikavo dėl nejautrumo

Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė sako jau apsisprendusi, kuriuose 2024 m. vyksiančiuose rinkimuose ji nedalyvaus. Visgi savo minčių europarlamentarė garsiai pasakyti nesiryžta: tvirtina, kad tą daryti gerokai per anksti. Politikė neatskleidžia ir to, ar dar kartą bandys dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose, kas atitinkamai pratęstų jos vadovavimą LSDP iš Briuselio.

„Mano pagrindinis tikslas yra, kad mūsų, socialdemokratų, partija laimėtų savivaldos rinkimus, o po to ir visus kitus“, – interviu Eltai sakė V. Blinkevičiūtė, tikindama, kad mintys apie galimybę būti prezidente jos vis dar neaplanko.

Kuo socialdemokratė buvo tikra, tai būsimo konservatorių pasirodymo 2024 m. parlamento rinkimuose rezultatais. Ekspremjero Andriaus Kubiliaus prognozės apie dar vieną konservatorių kadenciją Vyriausybėje, įsitikinusi politikė, tikrai neišsipildys. Nes, argumentuoja V. Blinkevičiūtė, Lietuvos žmonės jau aiškiai suprato, kad dešiniųjų valdžiai ne tik trūksta kompetencijų, bet ir elementaraus žmogiško jautrumo.

„Labai daug nejautrumo jie turi. Labai daug nejautrumo mūsų šalies piliečiams. Matyt, yra toks manymas: ai, kam to reikia, kas išgyvena, tai išgyvens“, – tvirtino europarlamentarė vardindama, jos manymu, sunkiai paaiškinamus Vyriausybės sprendimus augančios infliacijos sąlygomis.

Tačiau, anot V. Blinkevičiūtės, Seime ne tik konservatoriams trūksta empatijos. Politikė jausmingai reaguoja į Lietuvoje tebesitęsiančias diskusijas dėl teisių tos pačios lyties poroms. Nors tarp Seimo socialdemokratų šiuo klausimu yra įvairių nuomonių, partijai vadovaujančios V. Blinkevičiūtės pozicija vienareikšmiška – valdančiųjų iniciatyva dėl civilinės sąjungos, nors ir nepakankama, bet yra būtina. 

„Nereikia sudarinėti dirbtinių baubų tam, kad būtų gąsdinami žmonės. Mes turime išspręsti problemą ir visos šeimos turi būti priimamos tokios, kokios jos yra“, – sakė V. Blinkevičiūtė.

– Ekspremjeras ir buvęs konservatorių partijos pirmininkas Andrius Kubilius sekmadienį vykusiame konservatorių tarybos posėdyje pasakė, kad reikėtų jo partijai ruoštis tęsti darbą būnant valdžioje ir po 2024 m. Seimo rinkimų. Jūsų požiūriu, optimistas ar realistas ponas Kubilius yra?

– Jis nei toks, nei toks. Jis šiuo požiūriu yra tiesiog populistas. Tiesą pasakius, ir jis toks ne vienintelis – konservatoriams būdingas toks dalykas. Pamenate, dar kažkada finansų ministrė Elvyra Kunevičienė pasakė, kad neva konservatoriai į valdžią atėjo visiems laikams. Bet tai realiame gyvenime nepasitvirtino. Dabar vėl ši frazė skamba iš Kubiliaus lūpų. Tai jiems būdinga.

– O kokie būtų jūsų argumentai, kad konservatoriams nepavyks laimėti antrų rinkimų iš eilės?

– Pasižiūrėkime, kokia yra dabar realybė, kaip vertina žmonės pačią konservatorių Vyriausybę. Prastai vertina. Prastai vertina ir premjerės veiksmus – vienus ir kitus. Ir pati premjerė sakė, kad jei nepatinka ši valdžia – išsirinksite kitus 2024 m. Tai, matyt, realiame gyvenime yra visai kitaip nei sako konservatoriai. Ši valdančioji konservatorių ir liberalų dauguma ir Vyriausybė dirba apie pusantrų metų ir visus tuos pusantrų metų mes matome, kaip jie dirba. O darbas parodo, kad trūksta daugelio dalykų, netgi kompetencijos.

– Kuriose srityse?

– Daugelyje sričių. Pavyzdžiui, pasižiūrėkime į pandeminį laikotarpį. Mes matėme veiksmus, priimamus ir nepriimamus sprendimus, matėme komunikaciją, kuri buvo. Visa tai dar kartą parodė, kad sveikatos apsaugos ministras nebuvo pasirengęs, kad trūksta tam tikros politinės vadybos ir jos trūksta visos Vyriausybės mastu. Kita vertus, grįžkime ir prie susisiekimo srities, prisiminkime kilusį skandalą dėl kalio trąšų tranzito iš Baltarusijos. Puikiai buvo žinoma – keturi mėnesiai, kad ateis tas laikas, bet pasiruošta nebuvo. Girdėjau, kaip jie aiškino viešai, kad dabar spręs, darys... Galiausiai pasižiūrėkime ir į žemės ūkio ministro visus veiksmus. Žemdirbių bendruomenė juo nepasitiki ir tas jo požiūris... Tokio požiūrio į žmones tiesiog negali būti, o ministras, susitikęs su žemdirbių bendruomene, pasako: ko tu man šoki į akis...

– Bet politikos procese visada būna tokių akibrokštų, galime prisiminti bet kurią Vyriausybę... Ta pati Skvernelio Vyriausybė – buvo ištrintos žinutės, kivirčai su medikų bendruomene, mokytojais...

– Ir matote – „valstiečių“ nebeišrinko ir ne „valstiečiai“ suformavo Vyriausybę.

– Bet ir ne socialdemokratai... Apskritai, jei Kubiliui atrodo, kad konservatorių saulė 2024 m. nenusileis, kitiems gali atrodyti, kad socdemų saulė niekados nebepakils. Juk po 2016 m. Seimo rinkimų LSDP vis labiau veikė šone, vis giliau į apačią ritosi...

– Žinote, socialdemokratų partija yra ganėtinai gyvas organizmas, yra 15 tūkst. su viršum žmonių ir kaip kiekvienoje organizacijoje būna geresni, būna blogesni laikai. Bet kokiu atveju, LSDP nėra vieno asmens partija, ir socialdemokratų partija buvo, yra ir bus. Ir aš tuo net neabejoju. Kita vertus, norėčiau pratęsti mintį, kodėl didelė tikimybė, kad konservatoriai vargu ar beturės tokį žmonių pasitikėjimą. Pasižiūrėkite, kas vyksta sveikatos apsaugos srityje. Ar gali taip bendrauti sveikatos apsaugos viceministrė su medikų bendruomene, kuri sako, kad ko jūs čia susirinkote, kodėl neteikiate pasiūlymų, ko jūs čia skųsti atėjote. Arba vienas iš paskutinių atvejų dėl nekilnojamojo turto mokesčių – finansų viceministrė pasakė, ko jūs čia krūpčiojate atėjusi į Seimą. Man tai yra nesuvokiami dalykai. Didžiausia bėda yra nenoras, nemokėjimas bendrauti. Apskritai, konservatoriams... Jei tu turi kitą nuomonę, tai tu būtinai esi priešas. Taip būti negali.

– Sakote, kad konservatoriai nepasikeitė net atsinaujinus partijos lyderiams?

– Jums atrodo, kad pasikeitė?

– Aš jūsų klausiu...

– Prisiminkime, kaip iš karto po Seimo rinkimų buvo priimami sprendimai dėl vadovybės... Mano supratimu, tai niekas nepasikeitė, nes, matyt, konservatoriams jau yra įaugę į kraują. Labai daug nejautrumo jie turi. Labai daug nejautrumo mūsų šalies piliečiams. Matyt, yra toks manymas: ai, kam to reikia, kas išgyvena, tai išgyvens. Prisimenate 2008–2009 metų globalią ekonominę finansinę ir socialinę krizę, tai ir tada Kubilius sakė, kad vadovėlius rašys apie taupymo politiką.

– Stasys Jakeliūnas, berods, parašė knygą apie tai...

– Na, žinote... Bet man asmeniškai ir Lietuvos žmonėms yra nepriimtinas, mano supratimu, toks bendravimas, arogancija, nejautrumas. Aš suprantu, kad jie dirba sunkiomis sąlygomis, suprantu, kad buvo pandemija, kad dabar vyksta karas Ukrainoje. Bet tai neturi užgožti kitų dalykų. Lietuvoje gyvenimas vyksta, jis nesustoja ir sprendimus reikia priimti.

– O jūs manote, kad karas Ukrainoje ir su saugumu susiję klausimai užgožia Lietuvos rutininio gyvenimo problemas?

– Aš nenorėčiau supriešinti šių dviejų dalykų, nes jų priešinti tiesiog negalima. Mes visomis išgalėmis ir visomis jėgomis, kaip ir ES ir kitos valstybės, turime padėti Ukrainai, turime laimėti ir nugalėti Putino Rusiją. Kito kelio būti negali. Dėl to mes vieningai ir sutarėme. Bet turime įvertinti ir esamą situaciją dėl kainų, dėl infliacijos. Situacija juk yra labai bloga.

– O jums neatrodo, kad infliacijos klausimas yra ne nuo Lietuvos veiksmų priklausantis dalykas? Ekspertai sako, kad augantys infliacijos skaičiai mažiausiai priklauso nuo procesų šalies viduje.

– Bet, matote, priklauso ir nuo Lietuvos... Žmonės juk gyvena Lietuvoje. Jei pažiūrėsime į ES valstybių infliaciją ir vidurkį, tai mes Lietuvoje jį viršijome 2 ar 2,5 karto. Yra du dalykai: vienas dalykas yra dujų, naftos, apskritai energetikos kainos... Mes dar praėjusių metų vasarą sakėme, kad šios kainos augs, šildymo sezonas neišvengiamai ateis ir mes niekur nuo to nedingsime ir nepabėgsime. Todėl mes raginome Vyriausybę priimti sprendimus kuo greičiau... Tačiau jų reakcija buvo, kad mes nieko padaryti negalime, nes kainos esą visur auga. Stop. Ką reiškia, kad mes nieko padaryti negalime? Mes galime priimti tam tikrus sprendimus, kurie amortizuotų, šiek tiek sušvelnintų pasekmes gyventojams. Tą darė kitos ES valstybės. O mūsų Vyriausybė iki Naujųjų metų priėmė vienintelį sprendimą dėl katastrofiškai išaugusių šildymo kainų, kad atsiskaitymai už sąskaitas bus išdėlioti per metų laikotarpį ar per kelerius metus. Bet kitos šalys priėmė daug daugiau sprendimų.

Šioje Vyriausybėje visi sprendimai vėluoja. Kažkodėl buvo priimtas sprendimas jau pasibaigus šildymo sezonui. Matyt, suprato, kad LSDP siūlė teisingai dėl nulinio PVM tarifo šildymui – priėmė šį sprendimą, bet tik centralizuotai besišildantiems. O kur kiti žmonės? Kodėl į juos neatsižvelgiama? Tas pats ir dėl nepriklausomo elektros tiekėjo pasirinkimo. Kiek kartų mes sakėme, ar tikrai laikas tai daryti dabar.

– Aš įsivaizduoju, kad čia jūs galite vardinti ir vardinti..

– O taip...

– Bet jei pažiūrėjus į tai iš šalies, ar nėra taip, kad vieni pasiūlymai ateina iš valdžios, kuri turi skaičiuoti ir balansuoti biudžetą, o kiti iš opozicijos, kuri savo ruožtu labiau linksta kalbėti liaudžiai mielus dalykus – duosime daugiau pinigų, mažesnius mokesčius.

– Man atrodo, kad mes, socialdemokratai, geriau matome tų žmonių, kurie gyvena nuo algos iki algos, nuo pensijos iki pensijos, poreikius. Aš tikrai labai daug bendrauju su žmonėmis, susitikinėju su jais Lietuvoje. Akivaizdu, kad išgyventi dabar yra be galo sudėtinga. Tiesą pasakius, pinigų niekada neužteks. Nei gerais laikais, nei blogais laikais. Bet visada yra prioritetai ir tuos prioritetus visada reikia įvertinti.

– Bet juk ir čia, kalbant, kad socialdemokratai arčiau žmogaus, galima atrasti visokių istorijų. Pavyzdžiui, tas pats Darbo kodekso liberalizavimas. Juk eilinis Jonas iš Veiviržėnų galėtų sakyti: ar tikrai socialdemokratų Vyriausybė su Butkevičiumi priešakyje padarė taip, kad būtų geriau žmogaus piniginei ir labiau miela jo širdžiai.

– Tiesą pasakius, aš tuo metu nebūdama socialdemokratų partijos pirmininke tikrai labai aktyviai kritikavau ir sakiau, kad negalima palaikyti tokio Darbo kodekso siūlymų, nes tai tikrai yra ne socialdemokratiška ir tikrai mes tam pritarti negalime. Tokia buvo mano pozicija. Ką čia ir pridursi. Galiausiai tą juk įvertino ir rinkimai. Bet galime tęsti temą... Dėl to paties PVM lengvatos maistui... Jūs sakote, kad tai kainuoja. Taip, bet jūs pasakykite, kodėl 24 ES šalys tą turi, o Lietuva – ne. Kodėl?

– Atsakyčiau valdančiųjų žodžiais – netgi įvedus maistui nulinį PVM tarifą Lenkijoje, čia infliacija vis tiek augo...

– Bet infliacija nėra 18 ar 20 proc.

– Infliacija ir ten didelė, ji dviženklė, kita vertus, Lenkija yra kito pobūdžio, kur kas didesnė rinka.

– Bet aš neturiu atsakymo, kodėl Lietuva netaiko būtiniausiems maisto produktams lengvatinio PVM tarifo. Tam paaiškinimo nėra.

– Valdančiųjų argumentas yra, kad ne į gyventojų kišenę tie pinigai sukris.

– Kas taip sako?

– Vyriausybės atstovai.

– Tai jie visada taip sakys, kadangi jie tuo nesuinteresuoti. Žinote, mane labiausiai stebina tai, kad dabartinė Vyriausybė, kuri yra konservatorių ir liberalų, rodo tokį didelį nepasitikėjimą verslu. Atrodo, kad jei verslininkas, tai jis būtinai apgaus ir kažką padarys. Tokį požiūrį reikia išgyvendinti. Reikia su verslu susitarti... Pagaliau yra institucijos, kurios kontroliuoja ir vertina tą pačią kainodarą.

– Teoriškai skamba gražiai, bet realybėje kainos susidėlioja taip...

– Kodėl teoriškai? Kai mes pasakėme, kad miega priežiūrą vykdančios institucijos, tai pasižiūrėkite kažkaip greitai atsibudo VERT‘as (Valstybinė energetikos reguliavimo taryba – ELTA) ir iš karto pradėjo žiūrėti, ar teisingai su kainomis viską daro viena iš elektrą tiekiančių įmonių – „Ignitis“. Ir taip sutapo, kad kainos sumažėjo.

– Tai reguliavimo ir galimybių sureguliuoti klausimas – šiek tiek kita tema. Aš turėčiau kitą pavyzdį, šiek tiek iš šono. Verslo interesas yra pirmiausiai generuoti pajamas. Mes matome Kauno mero įkurtą įmonę, kuri, nepaisant visuomenės spaudimo, raginimo laikytis etinių nuostatų, neskuba pasitraukti iš Rusijos rinkų ir dar apšaukia žurnalistus, kad esą nesveikus klausimus užduoda. Gal čia kaip tik ir yra indikacija, kad realybėje įmonės atskiria moralinius dalykus ir pelno siekimo klausimą.

– Sutikčiau su tuo, kad verslininkų tikslas yra uždirbti pinigus ir turėti pelną. Ir tai yra visiškai suprantama. Bet juk yra labai daug verslininkų, kurie lygiai taip pat supranta, kad nuo bendros situacijos, kokia dabar yra mūsų valstybėje, kad tokia infliacija, o gal po kiek laiko ir defliacija, atsilieps ir jų verslui bei vykdomai veiklai... Verslai negali veikti atsietai nuo bendrai esančios situacijos valstybėje. Ir jei bus toks verslininkas, kuris matys tik savo labai siaurą daržą su labai dideliais savo pelnais, tai jis gali būti labai neilgalaikis.

– O šis jūsų pasamprotavimas aktualus merui Matijošaičiui – apie tą būtinybę suprasti platesnį kontekstą?

– Turėtų būti aktualus. Aš norėčiau, kad būtų aktualus. Tiesą pasakius, jei jau esi politikas, tu negali būti ir verslininkas. Taip neišeina. Su dviem dugnais žmogus negali būti. (..) Šiuo atveju kaip jau daug metų esanti politikoje norėčiau tokį gerą ir gražų patarimą duoti – nereikia susinervinti ir supykti dėl klausimų, kurie rūpi žmonėms. Natūralu, jei iškyla klausimas, kada tas verslas pasitrauks iš Rusijos. Juk tai valstybė, kuri kariauja, žudo žmones Ukrainoje. Ir tu gali ramia sąžine ten uždirbti pelną? Ne, taip neišeina... Tai yra dalykai, kur reikia labai aiškiai apsispręsti ir pasakyti, ir, svarbiausia, padaryti. Taip, gali būti nuostolių, bet kai vyksta karas, nuostoliai yra neišvengiami.

– O kalbant apie tai, kad socialdemokratai, kaip jūs sakote, visada žmonių pusėje. Kaip jūs, kaip partijos pirmininkė, vertinate debatus dėl kultūrinių dalykų. Buvo Partnerystės įstatymas dabar civilinė sąjunga. Ar nėra čia tas klausimas, kur ne visi žmonės, kartu ir jūsų elektoratas, supranta, ar politikai, palaikydami šį klausimą, yra jų pusėje.

– Aš visą gyvenimą išdirbau socialinėje srityje, labai jautrioje, labai sunkioje. Yra labai daug žmonių, labai įvairių... (kalba susigraudinusi). Yra ir dirbančių, ir neturinčių darbo, ir galinčių, ir negalinčių išgyventi. Ir, tiesą pasakius, visi tie žmonės yra lygūs, visai nesvarbu, ar jis yra milijonierius, ar jis turi kiekvieną centą skaičiuoti. Mano supratimu, visi žmonės turi turėti lygias galimybes, nepriklausomai nuo to, su kuo tu gyveni, ką tu myli, ką tu laikai savo šeima... Niekas negali apibrėžti ir niekas negali pasakyti, kas yra mano šeima. Tik aš pati galiu tai pasakyti. Tiesa? Aš nekalbu apie santuoką, kurią apibrėžia Konstitucija. Santuoka yra kitas dalykas. Bet kai kalbi apie tuos žmones, kurie daug metų gyvena kartu... Ar tai būtų vienos lyties žmonės, ar skirtingų, bet jie gyvena ir tai yra de facto. Nereikia sudarinėti dirbtinių baubų tam, kad būtų gąsdinami žmonės. Mes turime išspręsti problemą ir visos šeimos turi būti priimamos, kokios jos yra (...). Yra teisiniai, turtiniai ir moraliniai dalykai, kuriuos mes turime išspręsti. Juk Lietuvoje mes daugiau nieko neturime, tik žmones, kurių vis mažiau ir mažiau.

–Jūsų nuomone, dabartinis kompromisu pavadintas pasiūlymas dėl civilinės sąjungos nesprendžia visų problemų, kurios yra aktualios tos pačios lyties šeimoms?

– Reikia įvertinti tą realybę, kuri yra mūsų valstybėje ir sprendimą priimti. Pirmoji pateikimo stadija praėjo ir dėl to aš labai sveikinu, kad buvo rastas kompromisas ir kartu sprendimas. Labai sveikinčiau, kad tiesiog priimtume civilinės sąjungos įstatymą ir padėtume tašką.

– Aršūs debatai buvo per pateikimo stadiją. Didžioji dalis opozicijos, daugiausiai iš „valstiečių“ ir „darbiečių“, argumentavo, kad daroma nuodėmė, vos ne Sodoma ir Gomora. Jūsų manymu, iš kur kyla tokie argumentai? Ar taip demonstruojamas kai kurių Seimo narių gebėjimas pateikti argumentus, ar visgi čia įsijungia politiniai smagračiai?

– Aš galvočiau, kad daugiau politiniai smagračiai. Nes tada tu būsi matomas, kai pasakysi kitaip, tai yra pasidavimas bendram baubų kūrimui. Sunku net paaiškinti.

– O ketinate pasikviesti tuos LSDP frakcijai priklausančius parlamentarus, kurie nepalaiko šios iniciatyvos.

– Tiesą pasakius, didžioji mūsų frakcijos dalis palaikė šią iniciatyvą.

– Bet prisiminkime Partnerystės įstatymo klausimą...

– Dėl civilinės sąjungos palaikė didesnė dalis ir aš manau, kad mes toliau palaikysime. O partija yra didelė.

– Taigi nesutiksite su opozicija, sakančia, kad valdantieji su savo įstatymais skaldo visuomenę ir kad civilinė sąjunga vos ne pirmojoje eilėje šiuo klausimu.

– Civilinės sąjungos klausimas yra tiesiog jautrus, nes kažkas labai pasistengė tą visuomenę skaldyti (...). Kažkas specialiai nori skaldyti... To tikrai nereikėtų, šitoje žemėje vietos turi užtekti visiems.

– Pakalbėkime apie užsienio politiką. Socialdemokratai su konservatoriais ilgą laiką diskutavo dėl to, kokios laikysenos reikėtų laikytis Rusijos atžvilgiu. Dabar, regis, vienbalsiai sakoma, kad su Rusija neįmanoma bendradarbiauti, kol toks režimas. Ką tai reiškia? Konservatoriai visgi buvo teisūs, anksčiau deklaravę „antikremlišką“ poziciją?

– Ne, tai reiškia, kad situacija pasikeitė. Situacija niekada nebūna status quo. Keitėsi geopolitinė situacija, ji jau visai kitokia. Pagal ją reikia vertinti vienus ar kitus politinius veiksmus. Todėl mes, socialdemokratai, sakome, kad su Putino Rusija bendrauti ir bendradarbiauti negalime ir to tikrai nedarysime.

– Jūs sakote, kad Rusija prieš kokius penkerius metus buvo kitokia negu yra dabar? Jei surašytume į vieną puslapį tai ką kalbėjo konservatoriai – tai jie ir anksčiau Rusiją priskyrė blogio ašiai, vaizdavo ją kaip „tobulą blogį“ ir, kad dėl to su ja jokių reikalų neįmanoma turėti.

– Nuo nepriklausomybės laikotarpio nebuvo taip visada blogai. Juk valstybes siejo ryšiai. To negalima nuneigti ir visos rusų tautos priimti kaip blogio mes negalėtume ir aš su tuo nesutikčiau. Tuos procesus reikia atskirti. Tai vyko palaipsniui. Kai Putinas tapo tos šalies vadovu, tai žingsnis po žingsnio jo ėjimai, jo sprendimai ir požiūris į kitas valstybes tapo nepriimtini. Tiesą pasakius, dabar visa tai pasimatė visu gražumu kai jie užpuolė Ukrainą, visiškai nepriklausomą valstybę. Mes smerkiame ir nepalaikome.

– Taip. Būdamas premjeru ir Kubilius Putiną kvietė pasivažinėti dviračiu. Bet pakalbėkime apie laiką nuo 2014 m. Juk buvo raginimų, kuriems ir LSDP atstovai pritarė, kad galbūt reikėtų atgaivinti diplomatinius santykius su Rusija. Pamenate, tai buvo iš dalies Skvernelio inicijuota diskusija 2019 m. Tuomet tvirtinta, kad neturėti jokių santykių su Rusija yra nenormalu. Tada konservatoriai sakė, kad nereikia tokių santykių, o kairė – kad reikėtų.

– Iš tikrųjų, matyt, visada bus dalis politikų, kurie galvos, kad galima diplomatiniu būdu išspręsti vienus ar kitus konfliktus, rasti tam tikrų bendrų sąsajų taškų, kur galima bendradarbiauti. Bet po Krymo aneksijos vis labiau ir labiau buvo aišku, kad Putinas yra ne tas, su kuriuo galima kalbėtis ir derėtis (...). Pasaulio lyderiai bandė su juo kalbėtis, bet jis negirdi, jis nemato, jis nesiklauso, nes yra įtikėjęs savo galybe. Dabar tikrai aišku, kad jis supranta tik vienintelį dalyką – tvirtą jėgą ir atkirtį. Kitos valstybės buvo apraizgytos Rusijos įtakų. Tą pačią Vokietiją apraizgė Nord Stream, tačiau vokiečiai dabar supranta, kad buvo padaryta klaida ir tai, koks klastingas yra Putinas.

– Jei žiūrėtume prevenciškai, ar nemanote, kad ir su Kinija reikėtų žaisti atitinkamai. Turime pakibusį partijų susitarimą dėl užsienio politikos ir būtent dėl požiūrio į Kiniją. Nesutariama, ar galima ją prilyginti Rusijai ar ne. Štai socdemų pozicija buvo išsakyta: kad tai daroma be reikalo ir jei rinkimuose 2024 m. jiems nusišypsos sėkmė, gal net bus perkrauti santykiai su Pekinu, gal net pakeistas Taivaniečių atstovybės pavadinimas. Bet gal jau dabar reikia suvokti, kad tai agresyvus režimas ir padaryti tam tikrus žingsnius – laikytis atokiau. Ar visgi Kinija nėra tokia pati kaip Rusija?

– Negalėčiau dėti visiškos lygybės tarp Putino Rusijos ir Kinijos. Man neišeitų taip pasakyti. Mes turime santykiuose su Kinija laikytis bendros ES santykių pozicijos. Procesą reikia stebėti, bet kad Lietuva būtų ta valstybė, kuri pradėtų kovą su Kinija – tam aš tikrai nepritarčiau. Nepritariu ir tam kaip buvo padaryta su Taivanu. Tai buvo padaryta neapgalvotai, nepasvėrus visų esamų pasekmių.

– Nebus taip, kad vėliau vėl sakysite, kad ES valstybės buvo visai be reikalo susiraizgiusios su Kinija ekonominiais ryšiais?

– Tiesiog reikia stebėti tuos procesus ir laikytis bendros linijos dėl santykių su Kinija, kurios laikosi ES. Lietuvos pozicija turi būti čia ir tik į tai atsižvelgus reikia priimti atitinkamus sprendimus.

– Pakalbėkime apie vyksiančius rinkimus, kurių 2024 m. bus daug: Europos Parlamento, Prezidento ir Seimo rinkimai. Ar jau esate nusprendusi, kuriuose rinkimuose tikrai nedalyvausite?

– Esu, bet dabar nesakysiu.

– Bet gali būti taip, kad po 2024 m. socialdemokratai vėl turės pirmininką egzode?

–Gyvenimas parodys.

–Jeigu jūs išties dar svarstote, ar nemanote, kad problema yra būti Briuselyje, kai partija pečiais stumdosi Seime ir visoje Lietuvoje?

– Žinote, iki rinkimų dar yra laiko, dar daug vandens nutekės, daug visokių sprendimų bus. Mes tikrai tarsimės, šnekėsimės, ieškosime pačių geriausių sprendimų, kad galėtume būti ta partija, kuri priims žmonėms reikalingus sprendimus.

– Taigi neatmetate, kad vėl bandysite dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose ir tokiu atveju LSDP sąrašą Seimo rinkimuose leistumėte vesti kažkam kitam?

– Šiandien to pasakyti negalėčiau, nes mes jokių sprendimų nepriėmėme. Bet juos tikrai priimsime ir jūs juos tikrai sužinosite.

– Bet ar ne keista situacija... Partijos pirmininkė vis dar aiškiai neindikuoja, kad ji, kaip kad tradicija diktuoja, gali vesti sąrašą Seime arba dalyvauti dar atsakingesniuose rinkimuose. Pavyzdžiui, Prezidento.

– Bet gal taip ir bus, kas galėtų paneigti. Iki 2024 metų dar visko bus ir šiandien atsakyti negaliu.

– Mes galime susiaurinti klausimą...

– Neatsakysiu...

– Susiaurinkime klausimą. Tarp ko jūs renkatės, ar vesti LSDP sąrašą Seimo rinkimuose ir pretenduoti tapti premjere, pakeičiant Ingridą Šimonytę, ar visgi dalyvauti tais pačiais metais vyksiančiuose Prezidento rinkimuose ir bandyti pakeisti Gitaną Nausėdą?

– Mano pagrindinis tikslas yra, kad mūsų, socialdemokratų, partija laimėtų savivaldos rinkimus, o po to ir visus kitus.

– Bet visgi, juk..

–Benai, aš neatsakysiu, to tikrai nepasakysiu, nepykite, reikia laiko. Mes visi svarstysime, apsispręsime ir viskas bus gerai.

– Bet nemanote, kad tai duotų didesnį apibrėžtumą. Štai socdemų pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė tikrai sieks vieno iš aukščiausių postų valstybėje. Juk viešojoje erdvėje, tiek žurnalistai, tiek politologai kels klausimus dėl to ar LSDP tęs buvimą tarp partijų, kurios turi pirmininkus Briuselyje.

– Mielas Benai, viskas bus gerai. Pagyvensime ir pamatysime. Neužbėkime įvykiams už akių. Mes priimsime visus sprendimus.

– Dar grįžkime dėl prezidento rinkimų, ponia Vilija, neišsisukinėkite sakydama, kad apie prezidento rinkimus galvojate tik tada, kai jūsų paklausia. Taip anksčiau tvirtino Seimo pirmininkė. Sunku būtų tikėti, kad partija neprojektuotų geriausių kandidatų ir, akivaizdu, bent jau sprendžiant iš sociologinių apklausų, kad socdemai turi tik vieną realų kandidatą. Kas trukdo pasakyti, kad bandysite ar nebandysite?

– Žinote, dveji metai yra toks ilgas laiko tarpas. Tikrai ilgas. Todėl dar tikrai anksti pasakyti.

– Bet jūs save įsivaizduojate sėdinčią Prezidentūroje ir galvojančią, kaip čia gerovės valstybę greičiau padaryti Lietuvoje. Matote save tokioje projekcijoje?

– Tikrai aš apie tai negalvojau. Aš niekada negalvojau, kad aš kažkada būsiu ar ministrė, ar Europos Parlamento narė, ar Seimo narė, ar prezidentė... Ne. Mes turime tiek darbų ir rūpesčių, kad tikrai negalvoju ir tikrai nemąstau. Kol kas tikrai ne.

– O jei pakalbėtume apie Seimo rinkimus, į kuriuos socialdemokratai eis ar su jumis, ar su kažkuo kitu priešakyje. Ar jau įsivaizduojate iš tos politinės architektūros, kurią mes dabar matome, partijas, su kuriomis būtų galima bendradarbiauti?

– Mes esame kairioji partija ir nuo to mes niekur nedingsime. Tai mūsų pagrindinis dalykas.

– 2016 m. „valstiečiai“ jus gerokai apsausino, dabar iškyla Skvernelio jėga, kuri braunasi į partijų lyderius. Nebijote, kad Skvernelis su savo naujai įkurta jėga vėl LSDP aprinks.

– Mes nieko nebijome. Aš ne kartą esu sakiusi, kad socialdemokratų partija nėra vieno asmens partija.

– O Skvernelio partija, iš jūsų pasakymo suprantu, tarsi vieno asmens?

– Supraskite kaip norite, bet socialdemokratų partija nėra vieno asmens partija ir niekada nebuvo. Ir tame yra mūsų stiprybė. Gali mums geriau, gali blogiau pasisekti. Visaip būna gyvenime, bet LSDP visada bus rimta partija, kuri bus rimta žaidėja tarp politinių jėgų (...).

–Bet matytumėte galimybę formuoti koaliciją su Skvernelio partija?

– Su visomis partijomis, kurios yra centro kairėje, turime galimybių bendradarbiauti.

– O kuo socdemai skiriasi nuo Skvernelio politinės jėgos?

– Savo patirtimi, gyvenimo išmintimi, gebėjimu dirbti, susitelkti, savo vertybėmis. Mūsų labai aiškiai įvardintos vertybės. Aš džiaugiuosi, kad centro kairės politiniame spektre yra ne viena partija, o tai labai svarbu, bet LSDP yra tvirčiausi ir stipriausi.

– Bet tvirtėja ir „skverneliečiai“. Juk jie nunešė jūsų dalį merų, skyrių... Esate paskaičiavę nuostolius, kokius padarė „Vardan Lietuvos“?

– Kad jokių nuostolių nepadarė. Pirmą kartą girdžiu. Iš tikrųjų nepadarė jokių nuostolių. Mes esame didžiausia partija, turime 15 tūkst. žmonių.

– O Neringos mero istorija. Jūs to netraktuojate kaip nuostolio?

–Žmonės keičiasi, vieni ateina, kiti išeina. Man kiekvieno žmogaus gaila, kuris apsigalvoja ir nebenori dalyvauti partinėje veikloje. Bet toks yra gyvenimas, taip jau atsitinka.

ELTA