Užmiesčio sodybą šildo Kuznecovo krosnis

Kai suskubome su marijampoliečiais Rima ir Dailiumi Vieraičiais vykti į jų užmiesčio sodybą, jau prasidėjo atlydys, taigi kelias grasinosi tuojau subjurti, tapti neišvažiuojamas. Nors jų automobilis varomas keturiais ratais, bet ir jam lauko keliukas jau buvo sunkiai įveikiamas. O vykome pasižiūrėti išskirtinės krosnies, kuri sumūryta pernai vasarą. Vieraičiai sako, kad mūsų apskrityje ji vienintelė tokia. Tai Kuznecovo konstrukcijos dvigubo degimo krosnis su židiniu, kurio apdailą sukūrė pati šeimininkė.

Kuznecovo krosnis

Dailius Vieraitis sakė domėjęsis tuo ir girdėję, kad tokių krosnių yra pastatyta Dzūkijoje, Vilniaus krašte, bet Marijampolės apskrityje nėra.

Krosnis iš tiesų didžiulė, joje galima ir kepti, yra šiltasuolis, židinys, ji turi dvi degimo kameras, kurių vienoje dega malkos, o antroje – sudega CO2. Pavadinta išradėjo iš Jekaterinburgo I. V. Kuznecovo vardu. Dviejų aukštų gaubto konstrukcijos krosnyje vyksta pirminis ir antrinis degimas, antrinis efektyvus kuro deginimas vyksta gaubte arba „kepurėje“.

D. Vieraitis pasakojo daug domėjęsis krosnimis ir pasirinko šio tipo. Pasiguodžia su pirmu susirastu meistru stipriai nedegęs. Nekalbant apie tai, kad prarado sumokėtą avansą, nes meistras nepabaigė darbo, bet buvo prarastas ir laikas – praėjo visa vasara. Teko teisintis draugams, kurie laukė, kada pagaliau pamatys nupasakotą statinį. „Tai buvo skaudi patirtis. Tik vėliau iš žmonių sužinojau, kad apie šitą meistrą sklando prasti atsiliepimai, jo reputacija nekokia. Ne vienas yra nukentėjęs. Dvi plytų eiles sumūrijo ir dingo, nors tiesa, vieną kitą neblogą idėją pasiūlė, kurias vėliau įgyvendinome su kitu meistras. Šis su pagalbininku krosnį pastatė per mėnesį. Likome labai patenkinti“, – patirtimi dalijosi Dailius.

Visą vasarą glostė krosnį

Nors šeimai teko palaukti, kol išsvajota krosnis buvo pagaliau pastatyta, dabar jie džiaugiasi.

Atskirai reikia pakalbėti ir apie krosnies apdailą, kurią Rima darė pati. Ji yra keramikė, taigi savo rankomis gamino koklius: ir specialius šiltasuoliui, ir židinio apdailai – glostė krosnį visą vasarą. Rima sakė, kad šildomo koklių suolelio, suvalkietiškai vadinto „zelikiu“ arba „pricu“, apdailos idėją nusižiūrėjo nuo vokiečių, internete pamačiusi jų variantą. Pradžioje ji nelabai tikėjo, kad pavyks. Pasigamino „zelikio“ modelį iš gipskartonio, ant jo ir gamino koklius. Tik buvo pamiršusi, kad molis degdamas šiek tiek traukiasi, taigi išdegti kokliai tapo mažesni. Teko nulipdyti dar kelis papildomai ir pridėti iš krašto, kur trūko. Koklių forma pritaikyti prie žmogaus anatominių formų.

Moteris sako vargu ar pasiryžtų šiltasuolio koklius gaminti antrą kartą. „Sau gaminti visai kitas dalykas, o pagal užsakymą didelė atsakomybė. Tam reikia daugiau patirties“, – sakė ji.

Domėjosi ornamentais, simboliais

Su „zelikio“ kokliais privargo, o štai židinio fasado dekoratyvinius koklius gaminti buvo tikras malonumas. Rima pasirinko lietuviškas spalvas – žemės atspalvių. „Galėjau rinktis, aišku, kad ir meksikietišką stilių, bet kažkaip nejučia pasirinkau lietuviškas ramias spalvas ir atspalvius. O ornamentais domėjausi, žiūrėjau, kokie ženklai ką reiškia, taip atsirado šeimos gerovės, laimės, santarvės simbolių. Sukūriau du koklius su visos šeimos vardais. Laiko ir darbo reikėjo, bet labai malonus buvo pats darbas ir rezultatas. Dabar svajoju, kaip susikursiu plyteles voniai ir virtuvei“, – idėjomis dalijosi Rima.

Pirko dėl gražios vietos

Įsigyti sodybą poilsiui, pabėgimui į gamtą – jokia ne naujiena. Tiesa, žmonės turi skirtingų poreikių, renkasi pagal savus kriterijus. Vieraičių kriterijus buvo graži gamta, o ne trumpas atstumas nuo namų ar namo grožis. Buvo radę variantų ir arčiau Marijampolės, bet netiko. Vieta Barauskų kaime, ant upės kranto, netoli dviejų upių santakos sužavėjo, nors privažiavimas ir nėra patogus – lauko keliukas rudenį ir pavasarį būna praktiškai neišvažiuojamas. Dailius sakė, kad saugodami jį nuo išmalimo vengia važinėti, kai šlapia, mat jie yra paskutiniai gyventojai, keliukas baigiasi jų kieme. „Taip, tiesa, mes pirkome vietą, nes namas buvo praktiškai lūšna, bet čia yra Šešupės ir Kirsnos santaka. Ir tie 25 kilometrai nuo Marijampolės neatrodo dabar toli“, – patenkinti sakė šeimininkai, sodybą įsigiję prieš 10 metų.

Vasarą čia šeima atvyksta kone kas savaitgalį, pakeliui Kalvarijos turguje nusiperka lašinių, pasikviečia draugų šeimas ir smagiai leidžia laiką. Šią vasarą maudytis Kirsnoje, kuri yra šalta, nes šaltiniuota, nebuvo labai smagu, bet nuošalumas, graži gamta, ramybė, tyla niekur nedingo.

Nemėgsta prabangos

Namą marijampoliečiai remontuoja pamažu, stengdamiesi išsaugoti kuo daugiau autentiškumo. Rima pasidžiaugė, kad galbūt pavyks viduje atidengti vieną rąstų sieną, deja, kitose vietose labai jau kirvarpų pasidarbuota. Iš išorės teko apkalti lentutėmis, dėl to apgailestauja, bet kitos išeities tiesiog nebuvo. Stuba jauki, vasarą teikia vėsą, o žiemą šildys krosnis. Per tuos metus čia kaupiasi ir baldai – daugiausia seni, restauruoti. Lubas įrengs irgi senoviškas, apkaltas prasilenkiančiomis lentutėmis. Šeima sako nemėgstanti prabangos, norisi panaudoti viską, ką tik įmanoma antrą kartą. Štai ir draugai sukūrė angelo skulptūrą iš čia pat rastų sendaikčių.

Rima sako, kad čia jai labai patinka lipdyti, kūrybiniams polėkiams netrukdo joks šurmulys. „Galiu susikaupti, atsipalaiduoti, mieste visai ne taip. Iš Barauskų kaimo telikę vos trys sodybos. O Brukų kaimas už poros kilometrų, taigi jo net nesimato“, – pasakoja šeimininkė.

Nors dar nebaigta įrengti, sodyba svetingai sutinka gausius būrius draugų, giminių, o vardą jai pasiūlyta sukurti iš visų penkių šeimos narių vardų – Darivydava: Dailius, Rima, Daina, Vytautas ir Vasarė.

Autorės nuotraukos