Užgavėnių Morė išgyveno ir pradėjo keršyti

Kalbant apie orus, ypač tai buvo galima pasakyti kovo pirmosiomis dienomis. Tiesa, lietuviui orai visada blogi. Žiemą menkiausia pūga, o vasarą paprastutė liūtis – jau nacionalinė tragedija. Burnojantiems ant orų lietuviams orai atkeršija. Ar pastebėjote, kad, vos lietuviams sugužėjus į vieną vietą, ten atskuba ir blogi orai? Orai – tai visuomet šiek tiek katastrofa, nes, kokie jie bebūtų, mes nieko negalime pakeisti.

Metų pradžioje sinoptikai pasakė aptakią frazę, girdi, mūsų laukia permainingi orai, todėl pamąsčiau, kad puikus užsiėmimas pranešinėti orus: tavęs visi klausosi, o jeigu įvyksta tai, ką pranašavai, tampi populiarus, tave apgaubia mokslininko ir pranašo aureolė.

Kodėl pranašai neprognozuoja orų

Orus galėtų prog-nozuoti įvairiausi pranašai, astrologai ir visi jų kolegos (turiu galvoje įvairiausius būrėjus, ekstrasensus, bioenergetikus ir visą tą jų krūvą), bet jie tuo neužsiima. Regis, supranta, kad gali klysti, todėl apsiriboja mažiau apčiuopiamomis ateities prognozėmis.

Vieni pranašai aiškina, jog šiais Šuns metais įvykusios santuokos tampa gan sėkmingos, be to, merginos gali pirštis vaikinams, kiti pranašai įrodinėja, jog šiuo laikotarpiu įregistruota santuoka nebus laiminga. Dalis pranašų tvirtina, jog gamta Šuns metais itin palanki žmogui: nebūna jokių audrų, didesnių šalčių ar karščių, o ką jau ten bekalbėti apie žemės drebėjimus, potvynius ir t. t., kita dalis gi teigia, kad Šuns metais įvyksta kur kas daugiau stichinių nelaimių negu įprastai. Dėl katastrofų, tai yra laivų, lėktuvų, traukinių bei atominių ar cheminių sprogimų ir pan., pranašai irgi vienas kitam prieštarauja: vieni prognozuoja ramius metus, o kiti mini būsiant begalę tragedijų. Dalis pranašų siūlo pradėti organizuoti verslą, naujas statybas, įsigyti stambesnių pirkinių, investuoti, o kita dalis pataria šito nedaryti ir ramiai, it pelė kamputyje, praleisti metus.

Šuns metai, anot kai kurių pranašų, geriausias laikas naujovėms: keisti darbą, gyvenamąją vietą, netgi partnerį. Tik čia suklusau: jeigu tie patys pranašai tvirtina, kad Šuns metų santuokos sėkmingos, tai kaip jie gali raginti tais pačiais metais santuokas nutraukti? Aišku, yra ir pranašų, kurie nesiūlo pereiti į naują darbą, persikelti į kitą gyvenamąją vietą, netgi rinktis kitokią plaukų spalvą ir saugoti santuokinius ryšius. Žodžiu, šiais metais likti tokiems, kokie esate, be jokių pokyčių.

Logiška, kad dabartinį laikmetį ateities pramatytojai pranašauja itin įtemptą. Šis laikmetis, anot jų, užuot kėlęs romantizmą, dvasingumą, žadins karingumą, ribines ambicijas, polinkį į staigius, netikėtus sprendimus, maksimalizmą. Polėkį pakeis tvarkos, konkretumo, paprastumo, aiškaus rezultato reikalavimai, dažnai per daug skuboti ar kategoriški.

Kovas ir balandis daugeliui bus reikalingas tiesiog atgauti optimizmą ir jėgas po žiemos, sako spėjėjai. Teks dar labiau susiveržti diržą. Įspėjama, kad nei sveikatos apsaugos, nei švietimo sistema nesulauks geresnių laikų. Metų pabaigoje jausimės niūriai. Reikės nemažai pastangų, kad išlaikytume optimizmą, tikėjimą. Tą patį pranašaučiau ir aš. Atrodo, nesunku būti pranašu.

Kiekvienam smalsu žinoti, kas jo laukia ateityje

Tam atsirado pranašystės. Skirtos jos nelaimingiems. Laimingiems jų nereikia, nes jie ir taip žino, kad viskas bus gerai. Man sako, girdi, netiki pranašystėmis, o ar žinai, kad garsusis 16 a. pranašas Nostradamas nuspėjo pabėgėlių antplūdį į senąjį žemyną – Europą: „Kai atsidarys senosios žemės durys, suplūs ten visi varguoliai. Didieji, norėdami gėrio ir taikos, nežinodami atplukdys pabaigą į savo namus. Prisidengę nuskriaustaisiais, siaubūnai atneš chaoso ir kraujo bangas. Tik sutrypti ir išnaikinti supras, kad atėjo senosios žemės kracho epocha.“ Esą, dėl to dar šiemet kilsiąs trečiasis pasaulinis karas, o pasaulio pabaiga, kurią paženklinsiąs Antikristo gimimas, ateisianti 2042-aisiais.

Girdėjau istoriją apie žmogelį, kuriam buvo išpranašauta, kad mirs nuo gyvatės įkandimo. Per visą gyvenimą tose apylinkėse, kur gyveno, jis nebuvo matęs nė vienos gyvatės, apie gyvates nieko neišmanė, bet pranašystės paakintas ėmė domėtis gyvatėmis, net jas užveisė akvariumuose ir, aišku, viena jų jam įgėlė.

Kai man užsinori paprognozuoti, kas bus ateityje, žiūriu detektyvus. Ir „Midsomerio žmogžudystes“, ir „Senį“, ir naująjį „Megrė“ su R. Atkinsonu (netikėta), atliekančiu pagrindinį vaidmenį. Puikų detektyvą „Žmogžudystė“
(rež. E. Godardas) mėnesio pradžioje parodė LNK. Nors filmas sukurtas 2016 m., bet grąžino į Hičkoko laikus.

Šiauliečiams galiu tarti pagiriamąjį žodį, kad jie neturi jokio ezoterinio knygyno, kokius jau turi kiti Lietuvos miestai. Be knygų spalvotais viršeliais, tokiuose knygynuose galima rasti sudvasintų akmenukų, rieduliukų, įvairiausių figūrėlių, vandens buteliukų ir t. t. Ir būrimo salonų Šiauliuose nėra daug. Tiesa, bent aš nė vieno nežinau. Gal todėl, kad nesidomiu. Kažkur užsislėpę jie turėtų būti. Nes toks jau žmogus yra – tiki, kad bus geriau, bet jaučia, kad bus blogiau. Nors Bažnyčia nėra pranašysčių ir horoskopų šalininkė, pažįstu vieną religingą šeimą ir stebiuosi, kad dieną jie pradeda ne kalbėdami „Tėve mūsų“, o ieškodami dienos horoskopo.

Svarbiausia tikėti, kad žmonės nėra blogi

Aišku, nerimauti yra dėl ko. Mus labiausiai turi neraminti demografinė krizė, auganti emigracija ir pajamų nelygybė. Visos šios trys grėsmės Lietuvai itin būdingos. Bet šoktelkim nuo globalių dalykų prie kiek paprastesnių.

Skaičiau vieno emigranto nusiskundimus, jog, grįžtant pasisvečiuoti tėviškėje, netoli namų kuro sąnaudos beveik baigėsi, tad jis užsuko į degalinę prisipildyti degalų ir buvo stipriai šokiruotas, pamatęs, kiek kainuoja litras benzino. Ogi 1 litras 20 euro centų brangiau nei Vakarų pasaulyje. Pilant visą baką, jau ir ženkli suma susidaro.

Keista, kai pas mus banko analitikas sako, jog jokios įtakos bankas jam nedaro. Tad koks čia bankas, laikantis tokį analitiką? Dar keisčiau, kai Socialdemokratų partija atstovauja stambiajam kapitalui. Nors kai kam svarbiausios problemos – ar rašysime „weranda“, „indexas“, „inqubatorius“.

Žmones galima skirti ir pagal tai, ką jie įsivaizduoja, išgirdę žodį „irisas“: saldainį ar gėlę. Nors ir retas pagalvos apie gėlę, visgi žmonės nėra blogi. Štai, skaitydami detektyvinius romanus, nori, kad sekliai rastų blogiečius, ir net nusikaltėliai, sėdintys kalėjime, skaitydami detektyvines istorijas, taip pat šito nori.

Ar vyrai įvykdo savo pareigas? Bent jau privalu savo moteris nuolatos paguosti, kelti jų nuotaiką, pavyzdžiui, pasakyti: „Mieloji, pasitrauk pagaliau nuo tos viryklės, tavo vieta – Maldyvuose.“

Jei jau klausyčiau kokių pranašų, tai bent tų, kurie moko, kaip būti laimingiems. Nors čia gal labiau psichologų laukas. Nuostabu būtų, jeigu kas pamokytų, kaip atsikratyti surūgusių, rūškanų veidų ir net per šventes laikytis gedulingos rimties, tyliai keiksnojant esamus ir menamus priešus. Kas mums įdiegs tikėjimą, jog žmonės gali būti skirtingi, kitokie negu mes, tačiau geri.

O norint iš namų išvaryti blogąsias dvasias, reikia į stiklinį dubenį įpilti 1 stiklinę vandens, 1 stiklinę acto ir 1 stiklinę rupios druskos. Laikyti, kol druska iškils į paviršių. Tai gali trukti net visą parą. Po to viską pakartoti su tuo pačiu vandeniu, actu ir druska. Po to vėl pakartoti ir tai daryti tol, kol druska nebekils į paviršių. Kai druska nebekils, reikš, kad blogosios dvasios iš namų išvarytos.

Nors teisingiausias buvo M. Tvenas: „Jeigu jums nepatinka oras, palaukite truputį.“