Už taiką Europoje žygiuojantis ispanas vieši Lietuvoje: „Medžių kirtimas man nesuvokiamas“

Jau ilgiau nei savaitę Lietuvoje vieši ypatingas svečias – per Europą pėsčiomis keliaujantis Taikos piligrimas („Peace Pilgrim“), kurio tikrasis vardas – Tanausú Herrera. Iš Kanarų salų kilęs, bet daug metų Londone pragyvenęs vyro savo tikslo siekia jau dvejus metus – einant per Senąjį žemyną skleisti gėrio, tarpusavio supratimo ir taikos žinutę.

Šiauliečius į dvi barikadų puses atskyrusi medžių kirtimo pėsčiųjų bulvare drama priminė Tanausú tai, dėl ko jis pats pradėjo savo žygį per Europą. Mat prieš kelis metus Šefildo miestui Anglijoje, kurį ispanas vadina „žaliausiu miestu Europoje“, taip pat grėsė medkirčio kirvis. Tik sukilus gyventojams pavyko įtikinti miesto valdžią pakeisti šiuos planus. Keliautojas įsitikinęs, kad ne tik šiauliečiai, bet ir kiti medžių kirtimams neabejingi Lietuvos žmonės galėtų susivienyti ir pareikalauti atsakomybės iš savo politikų.

Etaplius.lt pokalbyje su T. Herrera – apie neįprastą jo kelionę, kodėl svarbu išsaugoti medžius miestuose, ir ko gali imtis patys žmonės, norėdami gyventi sveikesnėje ir žalesnėje aplinkoje.

– Papasakokite apie save ir savo misiją čia.

– Gimiau Tenerifėje, ir maždaug 19 metų gyvenau Londone. Šiuo metu žygiuoju už taiką per Europą. Pradėjau savo kelionę Londone 2017-aisiais ir perėjau visas Britų salas, o po to – Vakarų bei Šiaurės Europą. Tuomet aš į Londoną išvykau švęsti Kalėdų, bet turėjau kelionę laikinai nutraukti dėl sveikatos problemų. Dabar tęsiu savo kelionę nuo Helsinkio, kur sustojau, per Estiją ir iki pat čia. Žygiuoju link Atėnų, o nuo Atėnų eisiu į Romą. Iš Romos keliausiu iki pat Amsterdamo ir Londono.

Jau nukeliavau beveik 10 500 kilometrų. Žygiuoju už taiką, skleisdamas žinią per visą Europą, kad atkreipčiau dėmesį į aplinkosaugos problemas, į mūsų vartotojiškumą ir kaip žmonės elgiasi vieni su kitais, į bendruomenes ir politinę situaciją Europoje, į „Brexit“, fašizmo ir nacionalizmo iškilimą.

Užtrukau porą metų, o kai atėjau čia, man papasakojo apie jūsų problemas su medžiais ir apie tai, kad valdžia nori juos iškirsti. Mano nuomone, tai absurdiška mintis. Tai būtų nuostabių medžių praradimas. Jie man atrodo labai sveiki ir galėtų žydėti dar ilgą laiką. Medžiais rūpintis labai svarbu, ypač miestuose. Reikia kažko imtis dėl klimato kaitos – pasodinti daugiau medžių, o ne juos iškirsti.

Mačiau medžius, pasodintus čia prieš 15 metų, ir neatrodo, kad jie būtų labai daug paaugę, jie neatrodo stiprūs ir sveiki, tad aš noriu pasinaudoti proga ir padėti sustabdyti valdžią nuo šių medžių nužudymo. Miestuose reikia turėti kiek įmanoma daugiau medžių, kad jie valytų orą ir paverstų anglies dvideginį deguonimi. Labai svarbu tausoti gamtą ir ją gerbti.

Man taip pat papasakojo apie situaciją Lietuvoje su kompanijomis, kurios čia atvyksta ir sunaikina ištisus miškus, kad parduotų medieną. Mes nebegalime sau to leisti. Tad aš esu čia, ir esu čia tinkamu laiku.

– Ar problemos, kurias matote čia, yra panašios į tas, kurias matėte kitur Europoje?

– Taip. Mes taip pat turėjome problemą Šefilde, Anglijos mieste. Tai žaliausias miestas Europoje ir jo valdžia 2012-aisiais norėjo nukirsti 22 000 medžių. Žmonės sukilo, jie elgėsi panašiai, kaip čia – prisirakino prie medžių. Tuomet valdžia sumažino skaičių iki 6 000 medžių, bet žmonės socialiniuose tinkluose sukėlė sumaištį, nes jie suprato, kad medžiai miestui yra svarbūs. Valdžia pamatė, kad labai svarbu yra išsaugoti medžius, o gyventojai reikalavo politikų prisiimti atsakomybę.

Tačiau taip pat yra ir daugybė miestų su „žaliosiomis“ iniciatyvomis, kurie sodina medžius ir puošia augalais namų stogus, tad kodėl negalima pasitelkti kūrybiškumo ir jaunų žmonių bei atnešti miestui daugiau naudos, o ne nupjauti visus šiuos medžius ir pasodinti naujus? Tai man nesuvokiama ir nelogiška. Galima išsaugoti medžius, kurie yra tiesūs ir sveiki, bei tiesiog atnaujinti grindinį, ar netgi pasodinti dar daugiau medžių, kad miestas taptų žalesnis.

Jeigu sukursite gražų projektą, netgi galite tapti miestu, kuris įveiks šį iššūkį ir tokiu būdu suteiks progą kitiems miestams iš to pasimokyti. Tai gali tapti galimybe Šiauliams pasakyti – „mes tai padarėme, ir jūs galite tai padaryti“. Tai gali tapti įkvėpimu visiems Europos miestams. Negalima tiesiog imti ir nukirsti medžius. Man tai nesuprantama. Tai nenaudinga aplinkai ir šio miesto žmonėms.

– Kiek laiko žygiuojate už taiką?

– Pradėjau 2017-ųjų gegužę iš Londono, ir ėjau maždaug 18 mėnesių. Buvau Helsinkyje ir sugrįžau į Londoną švęsti Kalėdų – draugai mane pakvietė. Tada susirgau gripu. Dabar manau, kad susirgau dėl to, kad po tokio ilgo laiko gamtoje sugrįžau į labai užterštą miestą. Vis sirgau ir sirgau, todėl turėjau pasilikti aštuoniems mėnesiams. Planavau likti vos dešimčiai dienų!

– Kiek laiko būsite Šiauliuose?

– Išvykstu rytojaus rytą (su T. Herrera kalbėjomės antradienį – red. past.). Tęsiu kelionę į pietus. Atvykau čia vakar ir prekybos centre susipažinau su vienu žmogumi, kuris labai susidomėjo mano žygiu. Jis supažindino mane su kitais žmonėmis. Būtent todėl man patinka keliauti pėsčiomis – viskas nuolat keičiasi, negaliu planuoti ateities. Dabar keliausiu į Kelmę, iš ten – link Vilniaus.

Savo kelionėse aš sujungiu miestus ir piligrimines vietas, kad galėčiau bendram taikos dialogui sujungti tiek religingus žmones, tiek politikus, tiek organizacijas.

– Kokia jums pasirodė Lietuva?

– Mane čia labai šiltai priėmė. Kai atvykau į Joniškį, susipažinau su nuostabiais žmonėmis turizmo informacijos centre. Visi buvo labai draugiški ir šilti. Gamta čia tokia graži, todėl jūs turite ja rūpintis. Man labai patinka ir žmonių reakcijos. Jaučiuosi kaip žvaigždė!

– O ką laikote savo vežimėlyje?

– Jame laikau savo palapinę, miegmaišius ir drabužius. Turiu drabužių visiems metų laikams – pavasariui, vasarai, rudeniui ir žiemai, taip pat skirtų lietingoms dienoms. Dar turiu savo skėtį, čiužinuką, maisto, vandens. Kartais žmonės mane pavaišina obuoliais ar duoda kitų daiktų, tad susikraunu juos visus.

– Girdėjome, kad Latvijoje pametėte savo piniginę. Kaip tai nutiko?

– Nežinau, kaip tai nutiko! Turėjau mažytę prisegamą piniginę, ir ji greičiausiai atsikabino, o aš nepastebėjau ir nuėjau toliau. Joje buvo mano banko kortelė ir asmens dokumentai. Gerai, kad vis dar turiu savo pasą! Kelionėje nutinka visko, bet bent jau galiu ją tęsti.

Aš einu be pinigų, bet kartais žmonės man paaukoja internetu. Dabar moteris iš Švedijos pervedė man 35 eurus. Pats nevalgau restoranuose, esu veganas ir man užtenka konservuotų pupelių, duonos ir vandens, kad būčiau laimingas (juokiasi – aut. past.).

– Detaliau papasakokite apie savo kelionę.

– Iš Londono pradėjau kelionę keltu. Beje, visiems rekomenduoju juos rinktis, nes tai turbūt pigiausias būdas keliauti! Apėjau visas Britų salas – tam man prireikė trijų mėnesių. Tuomet grįžau į Londoną ir nuėjau iki pat Kalė (Prancūzija). Ten susipažinau su pabėgėliais. Mano nuomone, musulmonus ir migraciją apskritai supanti baimė yra labai nesąžininga jų atžvilgiu.

Iš ten pasiekiau Briuselį, norėdamas sužinoti daugiau apie Europą ir kas yra daroma vardan taikos. Kyla klausimas, ar į Šiaulius siunčiami ir miesto atnaujinimui skirti pinigai yra panaudojami tikslingai? Medžiai buvo iškirsti, ir aš nemanau, kad tai sužinojusi Europos Sąjunga labai apsidžiaugtų. „Žaliosios“ iniciatyvos dabar yra labai svarbios dėl to, kas vyksta su mūsų klimatu.

Aplankiau kiekvienos šalies sostinę. Paryžiuje susipažinau su Prancūzijos taikos judėjimu, kalbėjausi su 400 žmonių. Neretai keliauju senovės piligrimų keliais, tad nuėjau iki pat Lurdo miesto Pirėnų papėdėje – tai labai didelė piligrimų bazė. Toliau ėjau iki Santjago (Ispanija), Fatimos ir Lisabonos (Portugalija). Mano kelias nėra tiesus, nes kartais žmonės man pasiūlo nueiti į vieną ar kitą vietą, nes ten gimė koks nors žymus žmogus ar kas nors įvyko karo metu. Europa visuomet kariavo ir kai aš lankau tas vietas, galiu matyti tų karų paliktus randus. Milijonai žmonių mirė vardan taikos Europoje o dabar, kai ją turime, privalome ją saugoti.

Toliau ėjau iš Portugalijos į Madridą (Ispanija), pro pietų Prancūziją į Šveicariją ir Vokietiją, kur aplankiau Niurnbergą, buvusią nacių tvirtovę. Tuomet pasiekiau Čekijos Respubliką, vėliau – Berlyną, Daniją, kur taip pat susitikau su skirtingomis taikos organizacijomis. Aplankiau Švediją, tuomet persikėliau keltu į Helsinkį, iš kurio sugrįžau atgal į Londoną dėl sveikatos problemų. Dabar toliau tęsiu kelionę.

Beje, aš ėjau Baltijos keliu! Kaip tik tą dieną vyko jo 30-mečio minėjimas ir aš kelyje pamačiau daugiau nei šimtą automobilių su skirtingomis vėliavomis. Džiaugiuosi, kad kartais atsiduriu tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Gyvenimas mane ten atveda – juk aš nežinojau, kad vyksta minėjimas. Čia nutiko nuostabus dalykas – 2 milijonai žmonių susikibo rankomis. Pasidalinau šia žinia socialiniuose tinkluose, ir žmonės buvo sužavėti.

Labai džiaugiuosi, kad galiu pasinaudoti savo žygiu ir visu tuo dalintis. Kaip ir čia, dabar, ši problema su medžiais, ir kaip ji siejasi su Šefildu. Mane kaskart nustebina tai, kaip vienas dalykas siejasi su kitu.

– Kur keliausite toliau?

– Vis dar turiu aplankyti visas sostines Centrinėje Europoje ir pasiekti Atėnus. Labai noriu aplankyti Šiaurės Makedoniją, Serbiją ir Juodkalniją, tačiau šios šalys nepriklauso Europos Sąjungai, tad nežinau kaip paprasta bus į jas patekti. Tuomet tęsiu kelionę į Italiją, galbūt aplankysiu Vatikaną, bei keliausiu link Amsterdamo, kadangi dar neaplankiau Nyderlandų. Į Londoną planuoju grįžti po poros metų.

Daugiau – A. Rutkausko vaizdo reportaže: