Už pagalbą lietuviams tvarkyti tremtinių kapus Rusijoje iškeltos baudžiamosios bylos

Bandydama ištrinti istorinę atmintį apie vykdytas represijas, vieno Rusijos rajono valdžia ėmėsi agresijos prieš savo pačios piliečius ir kapus tvarkiusius savanorius iš Lietuvos.

Permės „Memorialo“ organizacijos surengta kapų tvarkymo ir įamžinimo ekspedicija virto baudžiamosiomis bylomis. Lietuviams talkininkavusios organizacijos „Memorialas“ Permės skyriaus vadui Robertui Latypovui ir vietos gyventojui Leonidui Ladanovui gresia iki trejų metų laisvės atėmimo bausmės. Jiems inkriminuojamas neteisėtas miškų kirtimas ir migracijos taisyklių pažeidimai.

„Memorialo“ atstovai tikina, kad nieko panašaus nedarė, ir pabrėžia, kad anksčiau vietos valdžiai jų veikla nėra užkliuvusi. Kudymkaro rajono administracija savo ruožtu aiškina, esą lietuviai negavo visų būtinų patvirtinimų ir leidimų.

Grupė iš Lietuvos kartu su „Memorialo“ darbuotojais bei savanoriais į Galiašoro gyvenvietę atvyko rugpjūčio 6 d.

Vienas ekspedicijos dalyvių, lietuvis Vladas Ulinskas, portalui Alfa.lt pasakojo, kad rengiantis kelionei problemų gauti vizas į Rusiją nekilo, o projektas buvo iš anksto suderintas su vietos valdžia. Pasak vyro, labiausiai neįtikę savanoriai pasijuto Kudymkaro vadovui.

„Norėjome gretimame kaime pastatyti atminimo ženklą ten gyvenusiems lietuviams. Mums buvo pasakyta ne. Tuomet [jis] dar paskambino gyvenvietės vadovams ir pasakė mums nepadėti, paskambino ir į lentpjūvę, kad neduotų medienos. Galėjome, aišku, tiesiog paimti ir pastatyti tą lentelę partizaniniais metodais, tačiau mes taip nesielgiame“, – pasakojo V. Ulinskas.

Surengta ekspedicija turėjo tęstis iki rugpjūčio 11 d. Šiemet planuota sutvarkyti Galiašore esančius kapus, o rugpjūčio 9 d. pastatyti atminimo lenteles kaimyninėse Šarvolio ir Vela Bazos gyvenvietėse, kur taip pat būta lietuvių tremtinių. Tuomet ir prasidėjo problemos.

Ant norėtos pastatyti atminimo lentelės turėjo būti užrašas: „1930–1950 m. Belojevsko (dabartinio Kudymkaro) rajone Prikamjės krašte veikė ne mažiau kaip septynios specialiosios gyvenvietės, kuriose gyveno ne mažiau kaip 500 tremtinių, prieš tai jėga deportuotų iš įvairių TSRS regionų.

Vela Bazos gyvenvietėje buvo įkurdinti ne mažiau kaip 145 tremtiniai (44 šeimos), kurie buvo įrašyti į specialiąją NKVD-MVD įskaitą. Visi jie – lietuviai.

Vietos bendruomenės „Memorial“ duomenimis, 1930–1940 m. penki žmonės buvo nepagrįstai represuoti. Po arešto ir pateiktų melagingų kaltinimų „kontrrevoliucine veikla“ vienas jų buvo sušaudytas, kiti – išsiųsti į gulago lagerius.

Šiuo metu visi šie asmenys reabilituoti, kai kurie – po mirties.“

Pasiteiravus, ar galėjo nutikti taip, kad vietos administraciją suerzino būtent lentelės tekstas, lietuvis šią versiją atmeta. Pasak jo, tai pasikartojantis tekstas, ir tokių lentelių „Memorialo“ darbuotojai regione jau yra pastatę ne vieną.

„Pirmą kartą buvo taip griežtai pasakyta, kad negalima statyti. Aš galvoju, kad tai susiję su mumis, gal tikrai ne patys geriausi santykiai tarp šalių, tad tikėtina, jog tai dėl mūsų“, – sakė V. Ulinskas.

Vyras pasakojo, kad organizacijos istorijoje būta daugybė ekspedicijų, kuriose dalyvavo įvairių tautų atstovai, tačiau nesklandumų dėl to nekildavo. Visuomeninis projektas „Atminties upėmis“ vykdomas jau daugiau nei dvidešimt metų. Tiesa, po pastarųjų įvykių Rusiją paliko kartu su grupe kapus tvarkęs savanoris iš Italijos.

Nemalonumai prasidėjo, kai rugpjūčio 10 d. policininkai atvyko į namą, kuriame buvo apsistoję ekspedicijos dalyviai, ir surengė apklausas. V. Ulinskas sako, kad, be policijos, ten taip pat buvo Migracijos departamento, Miškų ir gamtos resursų ministerijos ir Kriminalinių tyrimų valdybos atstovai.

Kitas apklaustasis, mokslinis tyrėjas Aleksandras Černyšovas, pasakoja, kad tardymai truko iki antros valandos nakties. Jis neatmeta, kad tarp pareigūnų buvo ir FSB atstovų.

„Tą dieną dirbau Vela Bazos gyvenvietėje, užrašinėjau vietinių atsiminimus. Kai grįžau į namą, kuriame buvome apsistoję, išvydau policininkus. Jų buvo gal 15 ir visi buvo ginkluoti. Žinoma, mane tai šokiravo. Dar niekur nebuvome taip sutikti“, – pasakojo mokslininkas.

V. Ulinskas prisimena: „Mūsų daugiausia klausinėjo. Jie oficialiai sakė, kad dėl to, kad mes greitai išvyksime namo, tad mus reikia papildomai apklausti. [...] Mes byloje šiuo metu esame tik liudininkai, ji iškelta L. Ladanovui, kuris mums nemažai padėjo, ir R. Latypovui, jiems teko visas krūvis.“

Tai, kad kaltinimai laužti iš piršto, nesunku pastebėti plika akimi: inkriminuojamas migracijos taisyklių pažeidimas pasireiškia tuo, kad dalis L. Ladanovo namuose užregistruotų asmenų nakvojo šalia esančiame jo motinos name. Kaltinimus dėl nelegalaus miško kirtimo esą pagrindžia kapų tvarkymo vietoje aptikti keli kelmai.

Tai ne pirmas kartas, kai lietuvių bandymas sutvarkyti ir įamžinti tremtinių kapus sulaukia vietos valdžios pasipriešinimo ir absurdiškų kaltinimų. 2016 m. krašto bendruomenė kartu su iniciatyvine grupe iš Lietuvos, kurioje taip pat dalyvavo V. Ulinskas, Galiašore susirengė statyti paminklą tremtiniams. Jis pasakoja, kad prieš patvirtinant paminklo projektą teko nueiti kryžiaus kelius, renkant visus įmanomus leidimus ir derinant projektą su vietos administracija. Iniciatyvinei grupei taip pat teko pasirūpinti, kad visi asmenys, kurių pavardės turėjo atsirasti ant memorialo, būtų reabilituoti. 2014 m. gimusi iniciatyva entuziastų dėka suaukotomis lėšomis buvo įgyvendinta tik 2016 m. vasarą. Tuo metu septynių lietuvių delegacija atvyko į vietovę.

R. Latypovas pasakoja, kad vienintelis būdas patekti į daugiau nei keturis dešimtmečius apleistą tremties vietą – važiuoti traktoriumi. Prie to ir buvo prisikabinta: lietuviams talkininkavusiems vietiniams buvo skirtos baudos už miško žemės naudojimo taisyklių pažeidimą. Taip pat bauda skirta paminklą traktoriumi pergabenti padėjusiam Vela Bazos gyventojui L. Ladanovui.

„Memorialas“ – tarptautinė organizacija, kurios archyvuose sukaupta daugybė šeimų, nukentėjusių nuo politinių represijų, istorijų. Tarp jų – ir lietuvių. „Memorialo“ iniciatyva Rusijoje įamžinamas nukentėjusios nuo teroro ir mūsų tautos atminimas. Taip pat ši organizacija kovoja už pilietines teises.

Pastaruosius porą metų Rusijos ambasada Lietuvoje atsisako išduoti vizas tremtinių kapus tvarkančios ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyviams. Oficiali Rusijos užsienio reikalų ministerijos pozicija, dėl kurios atsisakoma išduoti vizas, – kaltinimai Lietuvai įšaldžius derybas dėl tarpvyriausybinio susitarimo, kuriuo būtų reglamentuotas karių ir civilių aukų kapų ir monumentų tvarkymas. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos atstovų teigimu, Rusijos siūlytas tarpvyriausybinis susitarimas neatitiko Lietuvos nacionalinių interesų.

Alfa.lt