Už laisvą Lietuvą – Sausio 13-oji Parlamento rūmus gynusių savanorių prisiminimuose

Suskaičiavome jau trečią dešimtį metų, kai tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos plūdo į Vilnių, kad apgintų Lietuvos laisvę nuo sovietų agresoriaus. Vienybę parodę beginkliai žmonės atlaikė sovietų karių puolimą. Užpuolikams pavyko užimti Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, tačiau šarvuočiams pasiekus Aukščiausiosios Tarybos pastatą, nesiryžo jo pulti. Prieš tris dešimtmečius Vilniuje parlamento saugumą užtikrino ne tik tūkstančiai žmonių Nepriklausomybės aikštėje, bet ir savanorių pajėgos pastato viduje. Minint Laivės gynėjų dienos trisdešimtmetį, sausio įvykius paprašėme prisiminti ilgamečius regbininkus, savanorius – Svajūną Mikalčių ir Augustą Taralį.

Apie sovietų armijos veiksmus Vilniuje išgirdę šiauliečiai plūdo prie miesto savivaldybės.

„Tą dieną, sužinoję apie įvykius Vilniuje, kaip ir daugelis jaunų žmonių, rinkomės prie Šiaulių miesto savivaldybės. Aikštėje susitikome su regbio komandos bičiuliu Augustu Taraliu. Jis aktyviau dalyvavo pasipriešinimo veikloje ir paskatino vykti į Vilnių. Drauge su manimi buvo ir daugiau regbininkų, tai Alfonsas Vaitkus ir Virginijus Misevičius. Kaip stovėjome aikštėje, taip sėdome į autobusus ir išvykome į Vilnių. Nebuvo kada galvoti, viskas vyko taip, kaip liepė širdis“,- prisiminimais dalinosi S.Mikalčius.

„Mes jau anksčiau įvairius žygius vykdėme, ruošėmės, treniravomės, jei prireiktų ginti Lietuvos laisvę. Kelias dienas prieš pagrindinius sausio įvykius, buvau nuvykęs į Vilnių ir su savanoriais budėjome prie Parlamento rūmų. Grįžus namo netrukus sužinojome, kad šturmuoja televizijos bokštą. Išskubėjau prie Šiaulių savivaldybės iš kur su bendraminčiais keliais autobusais išvykome į Vilnių,“ – pasakojo A.Taralis.

Parlamentą gynę savanoriai suprato, jei įvyks Parlamento šturmas, ilgai atsilaikyti nepavyks, kadangi trūko ginklų, tačiau ryžtas ir vienybė neleido prarasti tikėjimo.

„Nuvykus į Vilnių ir patekus į Parlamentą gavome užduotis. Antanas Kliunka buvo išrinktas Šiaulių savanorių būrio vadu, pavaduotoju Algirdas Ulčinas. Buvome keli bendražygiai iš Šiaulių, sportininkai, regbininkai. Teko už juos laiduoti ir tuomet jie galėjo priimti priesaiką. Buvome išskirstyti po kabinetus. Kai kuriuos užminavome, kituose laikėme Molotovo kokteilius. Jei būtų šturmavę parlamento rūmus, kad bent kažkiek galėtume apsiginti. Mums buvo paskirta lauke saugoti pagrindinę elektros skydinę. Tai vadinamasis mirtininkų postas, kadangi tai buvo atvira vieta ir snaiperis lengvai galėjo nukauti sargybą ėjusius savanorius. Po kiek laiko mane paskyrė į kitą vietą. Nesenai buvau baigęs tarnybą armijoje, desantininkų būryje, turėjau supratimą, kaip elgtis su ginklais. Gavau kovinį ginklą, prieštankinę miną. Mano postas buvo viduje ir per langą stebėjau teritoriją ir savo bičiulius, kurie saugojo skydinę“,- įvykius prisiminė A.Taralis.

„Ginklų labai mažai turėjome. Galvojome, kad pavyks atsiginti Molotovo kokteiliais. Tuo metu net negalvojome, kad vienas tanko šūvis mus visus galėjo nušluoti. Ėjome sargybą paskirtuose kabinetuose ir lauke. Kai buvome viduje, girdėjosi tankečių važiavimo garsai, vis tikrindavo žmonių reakciją. Mus į priekį vedė didelis entuziazmas, pasiryžimas, mūsų stiprybė – vienybė. Buvo daug savanorių, bet dar didesnė jūra buvo žmonių. Pulti jie nebeišdrįso, kadangi tokiu atveju būtų buvę milžiniškas aukų skaičius“, - pasakojo S.Mikalčius.

Augustas Taralis pasakoja, kad išvykstant į Vilnių nespėjo atsisveikinti su šeima, o Svajūnas Mikalčius sako, kad abu su broliu nutarė nejaudinti tėvų.

„Nespėjau nei su šeima atsisveikinti, nebuvo kada. Kartais pagalvoju kodėl viskas taip vyko. Man tiesiog širdis pasakė, kad privalau ten būti. Nebuvo kitokių minčių,. Taip buvau auklėjamas. Iš Parlamento galėjome paskambinti šeimos nariams. Kalbėjome trumpai, perduodavome pagrindinę informaciją, kadangi žinojome, kad telefono linijos pasiklausomos. Vieno skambučio namo metu, septynmetė duktė man telefonu padeklamavo visą „Grybų karą“, tai buvo labai jaudinanti akimirka“, - pasakojo A.Taralis.

„Tuo man buvo 23 metai, draugavome su dabartine žmona Sigita. Tokiu atveju sprendimai ateina savaime. Žinojome, kad reikia eiti ir ginti. Jau būnant Vilniuje, prie savanorių pajėgų prisijungė ir mano brolis Egidijus, kuris būdamas minioje, per langą pamatė mane patruliuojantį. Sutarėme, kad mamai nesakysime, kad ten dalyvavome, kam jaudinti“, - pasakojo S.Mikalčius.

Vyrai pasakoja, kad kiekvieno minėjimo metu stengiasi papasakoti jaunajai kartai apie to metu įvykius, kurie padėjo iškovoti Lietuvos laisvę.

„Dar ir šiandien negaliu ramiai žiūrėti istorinių vaizdų iš sausio 13-osios įvykių. Prisiminimai iškyla, užverda kraujas. Siekiant, kad laisvės gynėjų žygdarbiai nebūtų pamiršti, nuolat lankydavausi mokyklose, kur pasakodavau, apie to laikmečio įvykius. Reikia, kad visi žinotų dėl ko kovojome, kaip tai, ką dabar turime, buvo iškovota. Deramai gerbtų istorinių įvykių dalyvius, didžiuotųsi ir saugotų laisvę. Deja, šiemet to padaryti neišeis. Su keliais bendražygiais susitikome Vilniuje ir padėjome gėlių prie Televizijos bokšto, taip pagerbdami žuvusius už Lietuvos laisvę. Nors laikai pasikeitė, esant reikalui nedvejotume ir vėl stotume visi vieningai ginti tėvynės“,- pasakojo A.Taralis.

„Stengiamės kuo dažniau ir plačiau skleisti istoriją. Šiandien nuotoliniu būdu turėjau istorijos pamoką su Šiaulių, Vilniaus, Kuršėnų meno mokyklomis. Pasakojame jaunimui apie tuos laikus, kad kuo daugiau žinotų, kaip mūsų šalies laisvė buvo iškovota. Kai esi jaunas, vienaip galvoji, kuo vyresnis, tuo labiau įsigilini į to meto įvykius. Dabar jaunimui sunku suvokti, kokie tuomet laikai buvo, kokios pasekmės galėjo būti. Gerai, kad vyksta minėjimai, kad istorija yra plačiai viešinama. Visi privalo žinoti kaip mūsų laisvė buvo iškovota. Nors ir rečiau, bet susitinkame su bičiuliais per minėjimus. Sutikę vienas kitą sveikinamės „Su švente“. Mums tai yra šventė, kad nepabūgome agresoriaus ir atstovėjome laisvę“, - pasakojimą baigė S. Mikalčius.