Už kokių HORIZONTŲ slepiasi BALTAS KAMBARYS?

Paskutinį vasaros trečiadienį, rugpjūčio 30 d., Šiauliuose, LDS galerijoje S_IN įvyko įdomus susitikimas su dviem menininkėmis: Irmante Sviensiene ir Luana Masiene. Irmantė pristatė savo pirmąją tapybos parodą Šiauliuose HORIZONTAI, o Luana pravėrė BALTO KAMBARIO duris. Atvykusieji į renginį gėrėjosi Irmantės darbais ir susidomėję klausėsi Luanos pasakojimų apie jos žurnalą BALTAS KAMBARYS. Šventės pabaigoje buvo atsleista paslaptis, kas gi sieja šias dvi, toli viena nuo kitos gyvenančias (Irmantė - Šiauliuose, Luana - Den Bosche (Nyderlandai) ir Marijampolėje) moteris. Tačiau pradžioje apie kiekvieną jų atskirai.

Irmantė Sviensienė kalba apie savo tapybą: „abstraktus menas palieka daug erdvės stebėtojo vaizduotei. Dažnai vengiu savo paveikslams suteikti konkrečius pavadinimus, nenoriu, kad mano vizija būtų primetama mano tapybos žiūrovui, palikdama laisvę savaip interpretuoti ir jausti. Mėgaujuosi spalva ir potepiu. Suplanuota idėja visiškai efemeriška, tapybos procese dažnai kinta ir veda savais keliais, džiugina netikėtu rezultatu, lyg būdama savarankiška ir mintimi, ir kūnu, nepriklausoma nuo kūrėjo. 

Vis eksperimentuoju, ieškau savo kelio ir stilistikos. Bet klaidžiojimas, atradimas, eksperimentavimas labiausiai ir džiugina, bei stebina mane pačią. Išbandau skirtingas stilistikas, ieškau naujų technikų, tačiau visada lieku ištikima abstrakcijai ir pusiau abstrakčiam peizažui“.

Menotyrininkė Dr. Dalia Karatajienė sako apie Irmantės tapybą: “dailininkės tapyba pasižymi atpažįstamais bruožais, bylojančiais apie tai, kad Irmantė turi savo vizualinės kalbos būdą. Ji taip pat turi ir savitą požiūrį į kūrinių paskirtį. Kūrybiniame procese, kaip teigia pati Irmantė, ji jaučiasi eksperimentuojanti ir klajojanti po niekada iki galo nepažinią kūrybos žemę, kurioje įvykstantys netikėti atradimai ją pačią ir džiugina, ir stebina. Tokios visiškai laisvos kūrinių pagavos ji linki ir žiūrovams, palikdama juos su savo kūriniais vienus, nesuteikdama savo kūriniams jokių konkrečių pavadinimų, galinčių tapti žiūrovams jų percepcijos kompasais. Galiausiai ir patys Irmantės kūriniai atveria žiūrinčiojo žvilgsniui didelę, neribotą erdvę, atvirą laisvoms kūrinio interpretacijoms. Nors Irmantės paveikslai neretai primena apibendrintų formų peizažus, vis dėlto žanro požiūriu juos tiksliausia būtų vadinti abstrakcijomis, kaip tą daro ir pati autorė. Šių abstrakcijų ryšį su gamtovaizdžiu liudija dažnai kūriniuose egzistuojanti horizonto linija, kurios centre yra komponuojama paveikslų įtampos, vaizdinių įvykių dinamika ir kulminacija. Čia dažniausiai susiduria įvairiakrypčiai potėpiai, iš čia po viso paveikslo plotą sklinda spalvos, palaipsniui prarandančios intensyvumą, kol galiausiai ištirpsta paveikslo koloritą harmonizuojančioje abstrakčioje erdvės gelmėje. Šioji erdvė – šviesi, taigi, visada nuteikianti pozityviam paveikslo suvokimui”.

O štai kaip BALTĄ KAMBARĮ pristato pati Luana Masienė: ,,BALTAS KAMBARYS nuo įprastų kambarių skiriasi savo ypatinga savybe – neaprėžtumu. Būdami bet kur visada būsime čia. Taigi, kas tas mistinis BALTAS KAMBARYS?

Pirmiausia, tai žurnalas. Standartinio formato, 126 puslapių geros poligrafijos popierinis žurnalas, kurio pirmasis numeris pasirodė 2016 m. birželį, paskutinysis (aštuntas) – 2023 kovo mėnesį. Tekstai, iliustracijos, nuotraukos panašios į kituose leidiniuose spausdinamus ir publikuojamus… Ir vis dėlto šis žurnalas kitoks. Savo idėja – skirtas jis pasaulyje dar tik besiformuojančiai ir todėl savęs neatpažįstančiai kūrybinei klase. Savo struktūra – žurnalo rubrikos, tai kambaryje telpantys daiktai: katiliukas, žemėlapis, portfelis, laikrodis, kojinė, lemputė, adatos, parkeris, karoliai etc., po kuriais slypi konkrečių autorių tekstai. Savo laisve – jis nesusijęs su jokia politine, religine, ideologine organizacija, todėl patenka į rankas skirtingo amžiaus, išsilavinimo, pažiūrų skaitytojui. Ir savo unikalumu, nes nėra finansuojamas jokios valstybinės ar privačios institucijos, o leidžiamas vieno žmogaus, t.y.jos pačios – žurnalo sumanytojos ir leidėjos – asmeninėmis lėšomis.

Antra, tai internetinė svetainė (baltaskambarys.com), kurioje perodiškai kas porą savaičių talpinami nauji tekstai, kurie vėliau sugula į popierinio žurnalo puslapius.

Trečia, tai įvykiai (susiję su žurnale publikuotų tekstų ar iliustracijų autoriais), kurie realybės istorijoje užfiksuojami savo konkrečiu laiku ir vieta: parodos, paskaitos, konkursai, filmų peržiūros ir susitikimai. Štai tuomet BALTAME KAMBARYJE ir įvyksta šventės: su džiugiais netikėtumais, naujomis pažintimis ir savojo prasmingumo patvirtinimu.”

Ir vis tik kas gi sieja Irmantę ir Luaną? Pasirodo, juodvi buvo klasės draugės (kartu mokėsi ir 1987 m. baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą sidabro medaliais) ir kaip renginio metu pasakė Luana, ne šiaip draugės, o labai geros draugės, ką parodo faktas, kad Irmantė buvo viena iš trijų pamergių Luanos vestuvėse (tuo metu tai būdavo tikros draugystės patvirtinimas). Taip pat Irmantė yra Luanos pirmosios poezijos knygelės ,,Šis gyvenimas tekantis smėlis“ dailininkė. Paskui keletui dešimtmečių draugių keliai išsiskyrė, kol šių metų pradžioje Luana, ieškodama iliustracijos savo leidžiamam žurnalui, interneto platybėse surado jai idealiai tinkantį darbą, kuris pasirodo... buvo Irmantės. Būtent šis darbas ir puikuojasi BALTO KAMBARIO 8-ojo numerio pirmame puslapyje.