Utenos meras A. Katinas apie „Utenio“ klubą: tikslas - nevienadieniai projektai

„Investuodami Utenoje, jaučiame pareigą statyti ir kurti visam regionui“, - sakė Utenos rajono meras Alvydas Katinas

Utena gali pasigirti senomis sporto tradicijomis. Čia gimė ir savo sportinės karjeros pirmuosius žingsnius žengė tokios Lietuvos sporto žvaigždės, kaip dviratininkė Simona Krupeckaitė, susižėrusi daugybę apdovanojimų pasaulyje ir Europoje, Jonas Valančiūnas, šiandien rungtyniaujantis stipriausioje krepšinio lygoje (NBA), daug kitų žinomų atletų.

Miestas pagrįstai gali didžiuotis ir savo krepšinio komanda - praėjusį sezoną Utenos „Juventus“ Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) čempionate kabinosi į atlapus ir pajėgiausiems Lietuvos klubams, o sezoną baigė būdamas penktoje vietoje, kaip ir du sezonus prieš tai. Aukščiausias klubo laimėjimas - du kartus iškovota ketvirtoji vieta LKL.

Dar geriau sekėsi Utenos moterų krepšinio komandai „Utena“, kuri, rungtyniaudama LMKL, dvejus metus neturėjo sau lygių, tačiau, pasiekusi zenitą ir nenugalėta, ji po trejų gyvavimo metų buvo ištrinta iš LMKL žemėlapio.

Prieš ketverius metus Utenoje atgimė futbolo komanda „Utenis“, kurios ištakų reikėtų ieškoti dar prieškario Lietuvoje. Į savo rankas su savivaldybės palaiminimu „Utenis“ perėmė ir jaunųjų futbolininkų ugdymą, įkurdamas futbolo akademiją.

2015 m. sezoną debiutavęs aukščiausioje A lygoje, Utenos klubas finišą pasiekė būdamas šeštas. Kaip ir 2017-ųjų sezoną, kuris visiems netikėtai tapo ir paskutiniuoju „Utenio“ sezonu A lygoje. Šiemet miesto komanda žengs žingsnį atgal ir savo pajėgumą įrodinės pirmojoje lygoje.

- Ar pasiteisino tai, kad jaunųjų futbolininkų ugdymą Utenos sporto centras perdavė futbolo klubui „Utenis“ ir ten sukurtai futbolo akademijai? - „utenosutenis.lt“ paklausė Utenos rajono mero Alvydo Katino.

- Mes ne tik veiklą, trenerius, finansus, bet kartu ir savo turtą perdavėme. Ir įpareigojome vykdyti kitas projektines veiklas: pramogas, koncertus, įvairius sportinius renginius. Jie tapo šeimininkais, kol kas trumpam - metams, o jeigu klubas pateisins viltis, tai pratęsime bendradarbiavimo sutartį kad ir dešimčiai metų.

Per vienus metus sportinių rezultatų nepamatysi, bet žinau, kad patekti į akademiją gana sudėtinga - norinčiųjų labai daug, čia sportuojančių vaikų skaičius artėja prie pustrečio šimto. Taigi mes manome, kad tai pasiteisino. Uždirbti ar sutaupyti perduodama turtą savivaldybė nesiruošia. Bet mes atsižvelgiame į pasaulinę praktiką, vaikų tėvų pageidavimus. Biudžetininką arba valstybės tarnautoją saisto daugybė įstatymų, įsakymų ir pan., o nevyriausybininkas, kuris imasi iniciatyvos, visai kitaip dirba. Žiūrėdami į statistiką ir uteniškių nuomonę, esame patenkinti ir iš akademijos tikimės labai daug.

- Stadioną perdavėte „Uteniui“, o kokie tolimesni infrastruktūros plėtros planai?

- Rengiame techninį projektą aikštei su dirbtine danga prie Krašuonos progimnazijos. Mūsų vizija tokia: stadioną norėtume panaudoti mokyklos reikmėms, dviejų mikrorajonų bendruomenei ir futbolui. Visiems iš karto. Mes neįrenginėjame jokių aikštelių prie kiekvieno gyvenamojo namo, bet steigiame jas kvartalų principu. Ir dauguma miestų kvartalų jas turi. Numatytoje vietoje aikštė reikalinga ir miestiečių bendruomenei, ir mokyklai, ir futbolui. Pradiniai tikslai buvo pradėti įgyvendinti projektą 2018 metais. Federacija yra pažadėjusi tai aikštei skirti dirbtinę dangą. Jeigu sporto šaka turi istoriją, tradicijas, yra poreikis, mes stengiamės sukurti jai būtiną infrastruktūrą.

- Daug ką nustebino „Utenio“ pasitraukimas iš A lygos. Toks žingsnis - didelis smūgis futbolui Utenoje ir „Utenio“ akademijai?

- Aš buvau tas, kuris pasisakė prieš „Utenio“ žaidimą A lygoje, matydamas situaciją, Lietuvos futbolo būklę. Mūsų žmonės buvo ambicingi, jie bandė dalyvauti ir pakreipti futbolą šiuolaikiška linkme, bet mes, Utena, 27 tūkst. gyventojų miestas, nesukursime stebuklų nei Lietuvos krepšinio, nei futbolo šakose, todėl aš buvau vienas tų žmonių, kurie sakė: žaiskite pirmojoje lygoje ir nekiškite nosies ten, kur nereikia. Taip ir išėjo.

Apie žalą. Mes nesame tas miestas, kuris vienais metais kuria komandą, kitais - naikina. Tai nesolidu. Stengiamės vienadienių projektų nekurti, bet šiandien reikia sutikti, kad nei Utena, nei kas kitas artimiausiais metais Lietuvos futbolo nepakeis. Antra, nuo „Utenio“ sezono metu nusigręžė kai kurie rėmėjai, tikėjęsi, kad futbolas Utenoje augs, pasieks rezultatų ir kaip rėmėjai jie turės naudos. Taigi teks prisidėti savivaldai, nes, mano žiniomis, tam tikrų nuostolių patirta. Įvaizdžio prasme nukentėjome. Skaičiau visokių straipsnių, bet niekas nekalba apie tikrąsias priežastis, o mes labai norime investuoti į jaunųjų futbolininkų ugdymą akademijoje nuo mažų dienų, auginti juos Utenai, Lietuvai. Tai mūsų prioritetas. Ir, be abejo, turėti komandą. Kitą sezoną „Utenis“ rungtyniaus pirmojoje lygoje, dar po kelerių metų - gal vėl aukščiausioje, bet dabar „Utenis“ traukiasi iš aukščiausios lygos, nes nemato prasmės joje dalyvauti, klubas linkęs investuoti į vaikų futbolą.

- Bet ambicijų sugrįžti neatsisakote?

- Ne, jeigu jau planuojame infrastruktūrą. Renovavome stadioną ne šiaip sau. Utenos savivaldybė diskutavo su bendruomene, nevyriausybininkais ir tik tada ryžosi rekonstrukcijai. Aklai nieko nedarėme. Bet nemanau, kad čia mirties ir gyvenimo klausimas, kurioje lygoje žaisti. Galų gale tai sportas - sprendimas gali nepriklausyti nuo valdybos, iškris klubas - ir viskas.

- Utena, kurdama stiprią futbolo akademiją, siekia tapti regiono centru?

- Vizija yra tokia: centrų misija - sukurti infrastruktūrą, nesvarbu, sporto ar kitos srities, kurie mūsų tuštėjančiame krašte sustabdytų ignalinietį, traukiantį į Vilnių ar Londoną. Toks būtų jų tikslas. Centrų daugiau niekas nepastatys nuo Panevėžio iki Zarasų ir, kai mes investuojame į infrastruktūrą, tai jaučiamės būdami regiono centras, kad ir nedidelis. Jaučiame pareigą statyti ir kurti visam regionui. Kaip jūs manote, kodėl vieną po kito prekybos centrus Utenoje stato? Uteniškiams? Ne, juos stato, kad Ignalinos, Zarasų ar Latvijos gyventojas nevažiuotų į Vilnių, stato čia, prie pagrindinio kelio. Taigi čia atsakymas tas pats.

Tuštėjančioje Lietuvoje, senstančiuose miesteliuose tie regionų centrai turėtų būti tam tikri amortizatoriai, be to, juose turi būti tokia infrastruktūra, kokios negali sau leisti rajono centras. Ir regiono centras turi prisiimti atsakomybę už profesionalų sportą. Jau dabar vaikai atvažiuoja į akademiją ir iš kitų rajonų.

ELTA