Utenos kraštotyros muziejus: metai buvo sėkmingi

Utenos kraštotyros muziejus įkurtas 1929 m. Muziejus nėra vienas. Jei sugalvotume per dieną aplankyti muziejų ir jo padalinius, turėtume trijose vietose pačioje Utenoje sustoti, vėliau važiuoti į Leliūnus, Tauragnus, Juknėnus. Užtruktume netrumpai.

Muziejuje šiuo metu dirba 16 žmonių. Paklauskime jų, kas įdomaus šiais metais vyko muziejuje ir jo padaliniuose, kuo gyveno, kuo džiaugėsi, kokių vilčių besibaigiant metams turi čia dirbantys žmonės. Kalbėkime ir apie tai, ką ir kaip muziejus rodo, saugo, kaupia, kaip populiarina eksponatus, kaip čia kaip tvarkomi ūkiniai reikalai, puoselėjami kolektyvo narių santykiai.

Daugiau nei metus Utenos kraštotyros muziejaus direktore dirba Jovita Nalevaikienė – menotyros magistrė, vadybos ir verslo administravimo magistrė, teisės magistrė. Ji prisipažįsta, jog daug ką nustebinęs jos atvykimas iš Kauno į Uteną yra asmeniškas įdomus, pačios sau mestas iššūkis. Jokios aplinkybės nevertė, bet labai rūpėjo naujos patirtys, nauja vieta, nauja komanda. Per metus įgyta įvairių patirčių. Metai nebuvo lengvi, bet tikrai įdomūs. Ji 90 procentų patenkinta tuo, kas vyko muziejuje.

Bronislava Juknevičienė, vyriausioji fondų saugotoja, pasakoja apie tai, kad per metus muziejininkams pasisekė parengti net šešias virtualias parodas, iš kurių dvi jau galima matyti Lietuvos integralioje muziejų informacinėje sistemoje (LIMIS), tai: jos pačios kurta virtuali paroda „Eugenija Šimkūnaitė: gyvenimo receptai“ ir Daliaus Riboko paroda „Piliakalniai Utenos rajone“. Vyriausiąją fondų saugotoją džiugina ir tai, kad kraštotyros muziejuje šiais metais vyko įdomios, išskirtinės, garsių autorių darbų parodos. Ji neseniai kažkur skaitė apie tai, jog pasaulinėje parodoje „Expo 2020“ Dubajuje (dėl pandemijos prasidėjusioje tik š. m. spalio 31 d.) Lietuvos paviljoną puošia būtent šiai parodai sukurti Remigijaus Kriuko darbai, kuriuos mes rugpjūčio–rugsėjo mėn. matėme Utenoje, kai muziejuje vyko R. Kriuko stiklo ir Indrės Stulgaitės-Kriukienės fotografijos paroda „Miško dvasios“.

Etnologas Raimondas Garsonas džiaugiasi šiais metais dalyvavęs folklorinėje ekspedicijoje po Užpalių seniūniją, mąsto apie Peterburgo armonikų šventę, vyksiančią kitų metų rudenį Utenos kultūros centre. Jis tiki, jog jo kurtas projektas gaus finansavimą ir kraštotyros muziejuje skambės armonikos, cimbolų, būgnelių muzikos garsai. Utenos miesto šventės renginys – istorijų diena „Aukso gijom susiūtas dangus“ – įsimintiniausias atrodo ne tik Raimondui, bet ir daugeliui muziejaus darbuotojų. Dirbta visą dieną, dirbta visų, demonstruota, pasakota, rodyta, mokyta, ragauta, sulaukta didelio lankytojų susidomėjimo. Tokie renginiai ypač padeda burtis kolektyvui. Muziejaus administratorę Dovilę Masiulę džiugina tai, jog šiemet į muziejų užėjo daugiau ne tik turistų, bet ir vietinių žmonių. Parodas čia noriau rengia ir šalyje gerai žinomi, ir vietiniai kūrėjai. Muziejaus buhalterė Gražina Glumbakienė irgi kalba apie įdomias parodas, vykusias muziejuje ir jo padaliniuose, apie atnaujintą parodų salę, naują parodų eksponavimą. Štai regioninės konkursinės „Aukso vainiko“ parodos eksponatai puošė ne tik parodų salę, bet ir kitas muziejaus erdves. Labai svarbus jai atrodo tas faktas, jog muziejaus direktorė J. Nalevaikienė išrinkta į Lietuvos muziejų asociacijos valdybą. Tai turėtų padidinti mūsų muziejaus žinomumą, kelti muziejaus teikiamų paslaugų lygį.

2013 m. veiklą pradėjo Utenos kraštotyros muziejaus padalinys Tradicinių amatų centras „Svirnas“. Centras iškart tapo patrauklus savo veikla, 2016 m. pelnė apdovanojimą kaip sėkmingiausiai Lietuvoje dirbantis tradicinių amatųcentras. „Svirne“ puoselėjamas Utenos krašto etninės kultūros paveldas, skatinamas amatų tęstinumas ir plėtra, telkiami Utenos savivaldybės teritorijoje gyvenantys amatininkai, amatų meistrai. „Svirno“ vadovė muziejininkė Dalia Urbonienė pasakoja apie projektą „Svirno raktai“, kurio užsiėmimai vyko iki dabar. Jų metu mokytasi karšti vilną, velti audinį, vyti ir pinti juostas, megzti riešines, austi škaplierius. Škaplierių audimas (meistrė Aleksandra Stasytienė) labai gražiai vyko išvažiuojamoje edukacijoje – Zarasų krašto muziejaus padalinyje Stelmužės bažnytinio meno muziejuje. D. Urbonienei ypač smagu, jog iš muziejaus fondų pavyko ištraukti ir nufotografuoti kraitines skrynias ir kuparus. Taip projektas prisidėjo prie muziejaus fondų viešinimo. Karantinas ir kiti dalykai, susiję su Covid-19, kiek pristabdė veiklas, bet jokie „Svirno“ prižiūrimi laukai žole neužžėlė ir arti iš naujo nereikės.

Laisvės kovų muziejus buvusioje siaurojo geležinkelio stotyje veikia jau šešerius metus. Išsikrausčius iš šio pastato turizmo informacijos centrui, atsirado galimybė rengti profesionaliojo meno kūrėjų darbų parodas ir čia. Vasarą lankytojus žavėjo Monikos Žaltauskaitės Grašienės projektas „Atminties uždanga“, sudarytas iš žakardo audinio instaliacijos ir garso takelio, kuriame skamba tremtinių laiškai. Lankytojų vasarą buvo tikrai daug. Sulaukta jų iš Vilniaus, Klaipėdos ar Mažeikių, Kauno, Akmenės, Panevėžio, Prienų ar Naujosios Vilnios, iš kitur. Muziejų pagaliau aplankė visi kraštotyros muziejaus darbuotojai, užsuko ir keletas žmonių, gyvenančių čia pat, Stoties gatvėje ar šalia jos. Šiuo metu muziejuje vis dar galima apžiūrėti Česlovo Lukensko kūrinį ,,Krematai / Deguliai“. Išgyvenimai ir patiriami įspūdžiai yra labai individualūs, bet abejingų šiam darbui nėra.

1959 m. rudenį Tauragnuose buvo pastatyti kultūros namai, čia atidaryta dailės galerija, 1971 m. galerija tapo Stalino premijos laureato Teofilio Tilvyčio muziejumi. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, muziejus pertvarkytas į Tauragnų krašto muziejų. Šiuo metu čia jau ne T. Tilvyčiui, o daktarei Eugenijai Šimkūnaitei skiriama daugiau dėmesio. Žaliuoja, žydi, uogas sirpina Gesės vyšnių sodas. Muziejaus vadove Daiva Kviklytė čia dirba tik keletą mėnesių. Vasarą ji džiovino ir kaupė įvairius gydomuosius augalus, rašė apie juos. Ji labai norėtų kartu su visu muziejaus kolektyvu kurti bendrą miestelio muziejaus viziją, sako, jog reikėtų padaliniui šiek tiek interaktyvumo, norėtųsi nepamiršti baltų tikėjimo, būtent šio krašto amatų, istorijos, kitų svarbių dalykų.

Vytauto Valiušio keramikos muziejus, įsikūręs Leliūnuose, šiemet minėjo savo veiklos dvidešimtmetį. Čia šiemet irgi vyko puikios aukšto meistriškumo kūrėjų iš visos Lietuvos parodos. Pats V. Valiušis labai gražiai kalba apie jau penktą kartą šiame muziejuje vykusį tarptautinį tradicinės keramikos simpoziumą, kuriame dalyvavo Lietuvos, Latvijos ir Vengrijos keramikai. Šių metų simpoziumo tema – glazūruotoji liaudies keramika. Lietuvos puodžių karalius džiaugiasi muziejaus kiemelį papuošusiu Rimanto Zinkevičiaus šv. Baltramiejaus – kūrėjų globėjo – koplytstulpiu. Dar jis sako, kad lengviau tapo bendrauti su kraštotyros muziejaus darbuotojais, labai džiugina jį ir tai, jog jo vardo muziejus ir meno centras pagaliau naują vadovę – Aušrą Zabielienę, kurią jis seniai pažįsta ir vertina. Svarbus V. Valiušiui ir tas faktas, jog respublikinei keramikos darbų parodai „Unikalus indas“, šiuo metu vykstančiai jo vardo muziejuje, pateikta apie 60 darbų.

Visus 20 metų šalia Lietuvos puodžių karaliaus muziejuje tyliai dirbančiai Vandai Valiušienei šie metai ypač sėkmingi. Tautodailininkė tapo regioninės konkursinės „Aukso vainiko“ parodos laureate, kraštotyros muziejuje vyko jubiliejinė jos keramikos darbų paroda „Drauge su moliu“. Į parodos pristatymą susirinko daug jos talento gerbėjų, žurnalistų. Sveikinimų buvo tokie nuoširdūs, paprasti ir tikri, jog nieko daugiau čia ir nepridursi. Šios moters kurti švilpiantys paukšteliai, katinėliai, žirgeliai, tai pat puodynės, vazelės, dubenėliai, traukte traukę šios parodos lankytojus, išvyko į respublikinę konkursinę parodą, vykstančią Molėtuose, ir sieks aukščiausio „Aukso vainiko“ apdovanojimo. Palinkėkime Vandai būti vainikuotai.

Rimanta Gaidienė nuo 2005 m. dirba muziejininke Juknėnuose, A. ir M. Miškinių literatūrinėje-etnografinėje sodyboje. Tais metais sodyba ir atvėrė duris lankytojams. Šiemet čia neseniai baigtas vykdyti projektas „Keturi Rytų Aukštaitijos Antanai“. Muziejininkė džiaugiasi bendryste su šio projekto partneriais – Anykščių KC folkloro ansamliu „Valaukis“, Dusetų galerijos ir kultūros centro kapela „Du sietai“, Zarasų viešosios bibliotekos teatru „Juodai balti“. Muziejininkei įdomu ir tai, kad sodybą vasarą aplankė poeto bendravardis ir bendrapavardis Antanas Miškinis, ištremtas į Sibirą iš Juknėnų apylinkių, dabar gyvenantis Latvijoje, nes į Lietuvą jam nebuvo leista grįžti. Neseniai į kaimynystėje esančią sodybą atsikėlė gyventi jauni žmonės, kuriems rūpi viskas, kas dedasi aplink A. ir M. Miškinių sodybą. Naujieji gyventojai praneša muziejininkei, kas vyksta šalia, kai ji nedirba.

Buitiniai muziejaus ir jo padalinių dalykai sprendžiami ne taip greitai, kaip norėtųsi, bet teigiamų poslinkių yra. Sutvarkytas kraštotyros muziejaus pastato pamatas, čia atnaujintos ir kai kurios patalpos. A. ir M. Miškinių sodyboje pakeistas klėties stogas, bet gyvenamo namo stogas dar laukia eilėje. Restauruoti iškeliavę baldai – indauja ir Motiejaus rašomasis stalas – dar nesugrįžo, o kėdės ir didysis pietų stalas irgi labai nori būti restauruojami. Muziejaus eksponatų saugykla tebėra didžiausias daugelio čia dirbančių lūkestis. Jei būtų skirtos naujos patalpos, ir jose pamažu jose atsirastų stelažų, spintų, lentynų, tinkamų eksponatų saugojimui, tada reikėtų nors vienos atviros lankytojams saugyklos salės, kad visi pamatytų kuo daugiau muziejuje sukauptų vertybių.

Paminėkime dar vieną vertybę – žmonių santykius. Muziejuje dirba gabūs ir išsilavinę žmonės. Vieni čia darbuojasi po tris ar keturias dešimtis metų, kiti – vos vienerius ar kelerius metus ar tik kelis mėnesius. Savo briaunas ir spindesį turi visi, tik reikia, anot direktorės J. Nalevaikienės, taip susidėlioti savo švytėjimus, kad muziejaus kolektyvas šviestų kaip vienas didžiulis deimantas. Tai yra didžiausias Naujųjų metų lūkestis. Palinkėkime tokio švytėjimo, kuris užburtų žmones paslaptingai skleidžiama šiluma ir nesuprantama traukos jėga.

Laisvės kovų muziejaus inf.