Utenos AVPK pareigūnai – apie 1991-ųjų sausio 13-ą

1991-ųjų sausio 13-osios įvykių atsiminimais dalijasi tuometis Utenos policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnas Petras Kuliešius ir  Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Molėtų rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus specialistas Algimantas Antanas Čiža.

1991-ųjų Sausio 13-osios įvykių atsiminimais dalijasi tuometis Utenos policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnas Petras Kuliešius:

– 1991 m. dirbau tuomečiame Utenos rajono Vidaus reikalų skyriuje Ekonominių nusikaltimų tyrimo poskyryje policijos pareigūnu. 1991 m. sausio 13-osios dienos 8 valandą, po kruvinosios nakties, kada buvo okupuoti radijo ir televizijos pastatai, visi Utenos rajono policijos pareigūnai gavome kvietimą skubiai atvykti į Utenos policijos komisariatą. Visą dieną policijos komisariate sekėme įvykius Vilniuje, o vėlų vakarą, apie 23 val. 30 min., buvo paskelbtas sąrašas maždaug 60 pareigūnų, kurie sausio 14 d. privalėjo vykti saugoti Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Visi pareigūnai sutiko ir vykstantiems buvo išdalytos antpečių ir švarkų sagos, kepurių kokardos su Lietuvos simboliu Vyčiu. Buvo nurodyta ginklų ir specialiųjų policijos priemonių neimti. Pareigūnų grupės vadovais buvo paskirti: Algirdas Sirvydis ir Borisas Bulatovas. Vyko ir tuo metu dirbę žinomi pareigūnai: Juozas Markevičius, Petras Lesmanavičius, Kastytis Bražėnas, Laimutis Ratkevičius, Antanas Pielikis ir kiti.

Grįžau namo, kartu su žmona siuvome uniformos sagas, keitėme kokardą, tačiau prieš man išvykstant į Vilnių šeimoje jautėme įtampą. Žiūrėjau tada į savo mažametę dukrą ir bandžiau įsivaizduoti jos ateitį Lietuvoje.

Sausio 14-osios ankstų rytą, apie 4 val. 30 min., visi, palikę tada dar jaunas šeimas ir mažus vaikus, susirinkome Utenos policijos komisariate. Supratome, kad Aukščiausiosios Tarybos rūmai greičiausia bus šturmuojami. Nors policijos vadovybės nurodymas buvo nesiginkluoti, dalis pareigūnų, kuriems buvo išduoti leidimai nešioti ginklą nuolat, pasiėmė savo tarnybinius pistoletus ir vežėsi į Vilnių.

Susėdę į du Utenos autobusų parko autobusus pajudėjome Vilniaus link. Autobuse dalis pareigūnų persisiuvo uniformos antpečius ir švarko sagas su lietuviškais simboliais, keitė kepurių kokardas. Atvežė mus prie dabartinės Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos. Arčiau privažiuoti nebuvo galimybės, kadangi prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos buvo pradedama statyti gynybinius sutvirtinimus, barikadas. Gavome užduotį apsaugoti barikadų statybų vietas, kad nebūtų sužeisti žmonės, ir užtikrinti viešąją tvarką. Kranais buvo statomos užtvaros, įvažiavimai blokuojami gelžbetoniais blokais, sąramomis, plokštėmis, kurie buvo vežami iš Vilniaus statybinių organizacijų.

Žmonės, norėdami padėti, ir patys nešė iš aplinkinių statybų armatūras. Mačiau, kaip  didžiulius blokus nešė po 50 žmonių. Ant kelio buvo pjaustomi geležinkelio bėgiai, virinami ir klojami prieštankiniai „ežiai“. Ant Parlamento stogo virinami ir montuojami metaliniai strypai. Prie barikadų, ant metalinių strypų žmonės vėrė sovietinius pasus, karinius bilietus, sovietinės armijos uniformas, sovietinius pinigus. Mums teko saugoti ir šiuos daiktus nuo ilgapirščių ir provokatorių, tačiau apie vagystes tokioje gausioje minioje pranešimų negavome nė vieno.

Apie 11 val. buvo pranešta, kad prie Seimo pagrindinio įėjimo kilo sąmyšis ir žmonių nepasitenkinimas pareigūnais, kurių uniformose dar buvo su Sovietų Sąjungos simbolika. Utenos policijos pareigūnai pakeitė Trakų policijos pareigūnus, ir pradėjome saugoti Aukščiausiosios Tarybos rūmų centrinių durų pagrindinį įėjimą. Mes tikrinome piliečius, kurie buvo įtartini ar bandė kelti sąmyšį, taip pat tuos, kurie nešėsi kuprines, nes jose galėjo būti ir sprogmenų. Susirinkę žmonės tokius asmenis mums nurodydavo. Šiandien gali atrodyti keista, kad žmonės keletą kartų kreipėsi į mus, klausdami, kaip jie gali perduoti ginklus Seimo gynėjams. Mums buvo nurodyta tokius asmenis palydėti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų vakarinio įėjimo vartų (nuo Neries pusės), kuriuos saugojo rūmų gynėjai.

Tądien visiems širdyse kylantis tautos vienybės jausmas, vienybės dėl Lietuvos ateities jausmas dabar jau sunkiai nusakomas. Sausio 14-osios naktis buvo šalta, žmonės būrėsi prie laužų, dainavo, draugiškai vaišino vieni kitus arbata ir sumuštiniais. Sutikome daug uteniškių, kurie buvo atvykę saugoti rūmų, ir su jais šiltai bendravome, jautėme vienas kito palaikymą. Tačiau Geležinio vilko gatve pravažiavus galingoms sovietų kariuomenės tanketėms, gausioje minioje vilnijo skandavimas ir neapykantos banga. Kartais vis minioje sklisdavo gandas ir sąmyšis, kad po valandos prasidės šturmas.

Apie 24 val. Utenos policijos pareigūnus pakeitė kito policijos komisariato pareigūnai. Nakvoti buvome nuvežti į Policijos akademijos sporto salę, nuovargis ir įtampa pakirto.               

Sausio 15-osios rytą vėl budėjome prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Lietuvoje buvo paskelbtas trijų dienų gedulas, žuvusieji Sausio 13-ąją prie Televizijos bokšto ir Radijo ir televizijos komiteto pastato buvo pašarvoti Vilniaus sporto rūmuose. Ten plūdo minios žmonių, niekaip negalėjome pravažiuoti, todėl į Uteną, į savo šeimas, grįžome vėlų sausio 15 dienos vakarą.

Utenos policijos pareigūnai 1991 m. sausio 8–9 d. taip pat vyko saugoti Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kai buvo bandoma šturmu patekti į vidų.

Tos dvi dienos mus pakeitė, ir dabar kartais prisimename ano meto įvykius. Ypač prisiminimus kelia per televiziją rodomi to laiko vaizdai, ir širdyje kyla jaudulys bei pasididžiavimas, kad už Lietuvos laisvę kovojome ir mes – Utenos policija. Mums malonu, kad galime tai papasakoti jaunajai pareigūnų kartai, savo vaikams ir vaikaičiams. Neabejoju, kad ir Jūs kiekvienas su didele pagarba gintumėte savo šalies nepriklausomybę ir Lietuvą.

Noriu pasveikinti visus pareigūnus Laisvės gynėjų dienos trisdešimtmečio proga, palinkėti visiems sveikatos ir sėkmės. Deja, keletas dalyvavusių šiuose įvykiuose veteranų jau iškeliavo Anapilin ir šios dienos nesulaukė.

1991-ųjų Sausio 13-osios įvykių atsiminimais dalijasi ir Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Molėtų rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus specialistas Algimantas Antanas Čiža, tuo metu dirbęs Molėtų rajono Vidaus reikalų skyriuje nepilnamečių reikalų inspektoriumi. A. A. Čiža taip pat puikiai prisimena tų dienų įvykius ir pasidalijo dokumentais, kurie atspindi tų dienų realijas.

2007 m. vasario mėnesio Molėtų rajono apylinkės prokuratūros teikime Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generaliniam komisarui „Dėl apdovanojimo policijos pasižymėjimo ženklu „Už atliktą pareigą 1991 m.“ trumpai aprašyta, kaip Molėtų policijos komisariato pareigūnai 1991 m. sausio 12–15 dienomis gynė Parlamentą.

Cituojama: „Tuometinio vidaus reikalų ministro nurodymu 25 Molėtų policijos komisariato pareigūnai be tarnybinių ginklų buvo nuvežti į Vilnių prie Parlamento Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų žinion ir ten palaikė viešąją tvarką. Pareigūnai sausio 12–13 dienomis pamainomis budėjo prie Parlamento centrinių durų tarp susirinkusių žmonių minios ir pastato viduje užsibarikadavusių gynėjų, taip pat budėjo ir Parlamento vidiniame rūmų kieme. Šios budėjimo vietos buvo pavojingiausios, nes prasidėjus tuo laikotarpiu tenai esančiomis realiai galimomis Parlamento puolimo galimybėmis beginkliai pareigūnai galėjo tapti agresijos aukomis ar kitaip fiziškai nukentėti. Pareigūnai morališkai buvo pasiruošę nuo agresijos ginti Parlamentą. Tuo jie tiesiogiai prisidėjo palaikant viešąją tvarką ir ginant Lietuvos laisvę bei nepriklausomybę.

Sausio 14–15 dienomis policijos komisariato pareigūnai budėjo ir prie Parlamento rūmų buvusių barikadų. Tomis dienomis pareigūnai garbingai atliko pareigą Tėvynei, rizikavo sveikata ir gyvybe, nes buvo realus pavojus, kad Parlamentas bus puolamas (šturmuojamas) tuometinių ginkluotų priešiškos pusės pajėgų.“

Prieš 30 metų, 1991 m. sausį, tūkstančiai žmonių, atsiliepę į Tautos atstovybės – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kvietimą, atėjo ginti Lietuvos Nepriklausomybės.