Utenoje jauna šeima pasinėrė į kvapų ir skonių verslą

Darbšti Astos ir Gyčio Dumbravų šeima nusprendė savo laimės paukštę sugauti ne mieste, o kaime esančioje apleistoje sodyboje, kurioje iki tol karaliavo gamta. Savo rankomis kuriantys grožį šeimininkai džiaugiasi, kad šimtamečiame name ramybę pabėgę nuo miesto šurmulio randa ne tik jie patys, bet ir vaikai. O kad tas džiaugsmas būtų dar didesnis, sukūrė savo svajonių ūkį. Tiesa, kol kas tas ūkis dar labai mažas, bet jis plečiasi, o savininkai netveria džiaugsmu: gera pasinerti į žemės darbus ir atsiduoti patinkančiai veiklai.

Atrado tikrą ramybės oazę

Utenoje gyvenanti A. ir G. Dumbravų šeima prieš kelerius metus, tuomet, kai šalį kaustė karantinas ir įvairūs apribojimai, ilgai ieškojo sodybos savo laisvalaikiui praleisti ir ją rado vos už 10 kilometrų nuo miesto. Apleistą namą gaubė krūmynai ir įvairios žolės. Atsitiktinai pro šią sodybą Galelių kaime (Vyžuonų sen.) važiuodami sutuoktiniai stabtelėjo, o išlipę iš automobilio suprato: čia būtų gera gyventi.

„Ūkinio pastato, pirtelės visai nesimatė – viskas buvo taip apaugę, kad nekyšojo net stogai, – prisiminė šeimininkė, rodydama albumą su nuotraukomis, kuriose įamžinta ši šabakštyną primenanti vieta. – Mes neieškojome tokios sodybos, kuri būtų iščiustyta. Norėjosi viską padaryti savo rankomis. Taip mieliau.“

Paskutinis šios sodybos gyventojas buvo Juozas Tijūšas. Paskui maždaug gerą dešimtmetį čia niekas negyveno: namas ir jo aplinka buvo visiškai apleisti. „Čia karaliavo gamta. Dabar ketvirtus metus šioje vietoje kuriame savo istoriją. Kartu su vyru dažnai pasidžiaugiame, kad įsigijome sodybą būtent čia“, – pasakojo moteris, kuri stengiasi išsaugoti šio namo autentiškumą ir rastus senovinius rakandus.

Naujieji šeimininkai įsipareigojo nupirkti ne tik sodybą Galeliuose, bet ir jai priklausančius kiek daugiau nei penkis hektarus žemės.

A. Dumbravienė pasakojo, kad įveikti brūzgynus, buvusius sodybos kieme, sode, buvo išties nemenkas iššūkis: darbavosi visa šeima, buvo organizuojamos talkos, taip pat samdoma ir technika. „Po avietėmis ir kitais krūmynais žemė buvo pailsėjusi, tad nupjovus visą netinkamą augmeniją gražiai sužaliavo žolytė. Daug kas stebėjosi ir teiravosi, ar mes pasėjome žolę. Ne, nesėjome nieko. Viskas savaime žaliuoja. Mums ir nereikia tobulumo: nors kiemas ir nelygus, jis mums labai gražus.“

Tvarkydami aplinką šeimininkai rado kažkada prie namo buvusį gėlių darželį su miškinėmis (girinėmis) tulpėmis. Maži geltoni žiedeliai pražysta kiekvieną pavasarį ir šviečiančias žvakeles primenančios gėlės džiugina šeimininkus.

Su menkaverčiais krūmais ar medžiais naujieji savininkai atsisveikino, kitus, išaugusius savaime, paliko – jie puikiai dera prie aplinkos. „Savo kiemą parkeliu arba draustiniu vadinu, nes čia atrandu įdomių augalų: juos perkeliu į kitą vietą arba palieku augti ten, kur buvo. Kuo daugiau laiko leidau sodyboje, tuo ilgiau norėjosi čia būti. Pasidarė maža vien tik savaitgalių. Aš noriu čia būti, kurti ir gyventi“, – prisipažino A. Dumbravienė.

Pradėjo nuo čiobrelių

O minčių, ką čia galima nuveikti, buvo ne viena ir ne dvi. Darbščiai ir idėjų nestokojančiai šeimai norėjosi ne tik ramiai ilsėtis, bet ir įdarbinti 5 ha žemės plotą. Iš pradžių naujieji šeimininkai svarstė apie avietyną ar moliūgų daržą, tačiau šių minčių teko atsisakyti, nes žemė priklauso paukščių apsaugos zonai.

„Buvo įvairiausių minčių, bet nuojauta ar vidinis balsas atvedė prie minties apie prieskoninių, vaistinių augalų ūkį. Kuo daugiau sužinojau, kuo daugiau atradau, tuo labiau pamėgau, pamilau tuos augalėlius, nes jie yra išties nuostabūs. Ne tik labai gražūs, bet ir gali būti naudingi kiekvienam iš mūsų“, – apie mintį įkurti prieskonių ūkį ir jam suteikti pavadinimą „Galelių čiobreliai“ pasakojo pašnekovė, kuri nuo mažens domėjosi įvairiais lauko augalais, kartu su sese sodindavo lauko gėles vazonėliuose, prižiūrėdavo, kad nenuvystų. Jos mama ir močiutė buvo pačios geriausios patarėjos, kaip ir kokias gydomąsias žoleles naudoti ar virti iš jų kvapnią arbatą.

Įsigijusi sodybą ir turėdama daug vietos augalams augti, šeimininkė pirmiausia susidomėjo čiobreliais, kurių įsigytos kelios rūšys ir buvo startas įkuriant ūkį. Paskui atsirado ir daugiau daigelių, kurie vazonėliuose stiebėsi į saulės šviesą ir kasdien pradžiugindavo augintoją savo grožiu, kvapu ir skoniu. „Yra daug prieskoninių augalų, kurie ne tik gražūs, bet ir skaniai kvepia. Ir nebūtinai viską, ką augini, reikia suvalgyti: paprasčiausiai galima mėgautis jų teikiamu grožiu“, – nuomone dalijosi moteris, kuri savo išpuoselėtus augalus parduoti veža į Utenos turgų. Su pirkėjais daug bendraujanti A. Dumbravienė pabrėžė, kad dažnas vaistinių savybių turintis augalas yra visiškai nereiklus. Anot jos, kuo skurdžiau auga, kuo mažiau juo rūpinamasi, tuo jis kvapnesnis, vertingesnis (eterinių aliejų ir kitų medžiagų koncentracija būna didesnė). Be to, atsiranda vis daugiau žmonių, kurie nori turėti savo prieskoninių augalų lysvę ar bent ranka visada pasiekiamą kvapnų vazoną terasoje ar ant palangės. Ir dar, daugybė vaistinių savybių turinčių augalų gali puikiausiai tikti dabar populiariuose natūraliuose gėlynuose.

Kalbėdama apie prieskoninių augalų ūkį, pašnekovė sakė esanti labai dėkinga savo šeimai, kuri ją palaiko, nes išeiti iš anksčiau turėto darbo, atsisakyti kiekvieną mėnesį gaunamų stabilių pajamų buvo labai nedrąsu.

Pradėjusi nuo kelių rūšių, šiandien uteniškė gali pasiūlyti apie 40 skirtingų vaistinių, prieskoninių augalų: Galeliuose auga čiobreliai, raudonėliai, šalavijai, kalniniai dašiai, pelynai, peletrūnai, rozmarinai, mėtos, melisos, monardos, juozažolės, girmėtės, levandos, valerijonai, gelsvės. Artimiausiu metu galės pasiūlyti aštuonių skirtingų rūšių bazilikų, mairūno, kalendros, agurklių, taip pat yra ir petražolių, laiškinių česnakų, krapų. „Asortimentas tik didės. Jeigu mūsų veikla, mūsų augalai bus reikalingi žmonėms, augs ir asortimentas, ir kiekiai, ir, žinoma, patys augalai. Kol kas pasinaudota tik rajono savivaldybės skirta parama verslui: įsigytas šiltnamis, laistymo sistema, reklaminės iškabos. Ieškosime ir kitų būdų, kas padėtų augti mūsų šeimos ūkiui“, – kalbėjo „Galelių čiobrelių“ įkūrėja.

Idėjų ir planų – daugybė

Norint turėti savo veiklą, neužtenka vien tik gražios idėjos, žinoma, reikalingos ir investicijos. O norint, kad investicijos atsipirktų, reikia ne vienų metų. A. Dumbravienė pasakojo, kad ji norėtų augalus užauginti nuo mažos sėklytės iki dvimečių ar trimečių augalų: „Yra įvairiausių žmonių: vieni nori nusipirkti mažą daigelį ir jį puoselėti, kol užaugs. O kitiems rūpi įsigyti jau gerokai paaugintą. Dabar aš pati dar daug mokausi: sėju, auginu, stebiu, kaip ištveria žiemą. Man įdomu eksperimentuoti.“

Mamos talkininkai 8-metė Ieva ir 3-metis Jonas taip pat eksperimentuoja savo šiltnamyje: mažieji, mamai padedant, patys sodina daržovių daigelius, laukia derliaus ir paskui jį ragauja. Taip atrandami nauji skoniai, be to, vaikai susipažįsta su žemės ūkio darbais, tad jiems visai neįdomu laiką leisti prie televizoriaus ar telefonų.

A. Dumbravienė tiki tuo, ką daro. Ji kviečia pirkėjus atvykti ir patiems susikurti augalų kompozicijas, o praėjusiai Motinos dienai siūlė padovanoti savo mylimoms mamoms pilną pintinę kvapų ir skonių. „Ateities planuose – pasiūlyti mūsų auginamų prieskoninių, vaistinių augalų lauko kavinėms, dvarams apželdinti, kraštovaizdžio dizaineriams, apželdintojams, kuriantiems privačius ir viešus gėlynus. Prie kavinių, manau, labai tiktų kvapnios mėtos, melisos, girmėtės, čiobreliai, levandos, šalavijai… Juozažolės nuostabiai derėtų dvarų rožynuose ir pan. Turime didelį kiemą, ateityje galėtume rengti edukacijas, paskaitas, dirbtuvėles suaugusiesiems ir vaikų grupėms. Galėtume tradiciniu būdu džiovinti savo augintas žoleles ir pirkėjams pasiūlyti jau gatavą, naudoti paruoštą produktą. Idėjų ir planų – daugybė, svarbu, kad būtume reikalingi žmonėms“, – apie ateitį kalbėjo moteris, kuri tikisi, kad pirmiausia žinia apie „Galelių čiobrelius“ pasklis po Utenos rajoną, o paskui ir gerokai plačiau.