Uteniškių paroda Vilniaus įgulos karininkų ramovėje

Liepos 13 d. vyko paroda Uteniškių paroda Vilniaus įgulos karininkų ramovėje.

Sunku Lietuvoje surasti žmogų, kuris nežinotų 1410 metų liepos 15-osios datos, kai ordino teritorijoje kariai, Vytauto Didžiojo vedami į mūšį, laimėjo svaiginančią pergalę, susilpnindami šimtmečiais Lietuvą terorizavusio ordino gyvavimą. Pergalė Žalgirio lauke viena pagrindinių mūsų pergalių ir mūsų, kaip Lietuvos Valstybės, pasididžiavimas.

Mūšiui skirtame memorialo muziejuje stovėjo Jogailos biustas, šalia Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos iniciatyva pastatytas LDK Didžiojo kunigaikščio Vytauto biustas, pačiame memoriale, ant aukštų metalinių stulpų – stilizuotas Vytis. Daugiau nebuvo nė vienos užuominos nei apie Vytautą, nei apie mūšyje dalyvavusius Lietuvių pulkus, – Vilniaus įgulos karininkų ramovėje kalbėjo buvęs karinis Lietuvos atašė Lenkijoje ir vidurio Europos šalyse plk. Romas Žibas, visuomenei pristatydamas fotografijos parodą „Akmenyje iškalta atmintis“, skirtą Žalgirio mūšio 612- osioms metinėms pažymėti ir įspūdingą Jolitos Gradauskaitės-Levčenkienės fotografiniu tikslumu nutapytą Žalgirio mūšio panoramą.

„Jei žmogus pažįsta penkias kartas – senelį, tėvą, sūnų ir anūką – taip skaičiuojant nuo pergalės gyveno jau dešimt kartų daugiau kartų nei žmogus savo atmintyje įprastai aprėpia ir 31-oji karta nuo pergalės, kurios gyslomis pulsuoja kovojusių Žalgirio didvyrių kraujas, nusprendė laimėjimą įamžinti paminklu „Nuo Lietuvių tautos už bendrą pergalę“, – tęsė pranešėjas.

Paminklo idėjos įgyvendinime ryškus uteniškių pėdsakas: akmenį padovanojo Utenoje gyvenęs ir dirbęs netikėtai Anapilin išėjęs Alfredas Aidukas, paminklą, pastatytą už visuomenės suaukotas lėšas, vaizduojantį stilizuotą Vytauto Didžiojo antspaudą iškalė Utenos rajone Sirutėnuose gyvenantis skulptorius tautodailininkas Valentinas Šimonėlis, daug uteniškių prisidėjo asmeniniais įnašais. Stambią dviejų tūkstančių eurų sumą skyrė uždara akcinė bendrovė „Umaras“, kurios vadovu tuomet buvo šviesios atminties Vytautas Samsonas.

Parodos atidaryme dalyvavo Lietuvos kariuomenės ir Lietuvos ambasados Lenkijoje atstovai, Utenos rajono savivaldybės kultūros skyriaus vedėja Jūratė Misiūnienė, vyr. specialistė Regina Skomskienė, Keramikos muziejaus įkūrėjas Vytautas Valiušis, kraštotyros muziejaus vyriausioji fondų saugotoja Bronislava Juknevičienė, tautodailininkė menininkė Genovaitė Adiklienė, Dailės akademijos profesorius Jonas Gudmonas, Lietuvos Tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas, paminklo pastatymo organizatorius ir iniciatorius Lietuvos karališkųjų bajorų sąjungos vadas Perlis Vaisieta, Lietuvos kariuomenės krepšinio veteranų krepšinio komandos Europos turnyro 2022 aukso medalių laimėtojų komandos atstovai, nevyriausybinių organizacijų prie Krašto apsaugos ministerijos nariai, laikraščio „Utenos diena“ redaktorius Vytautas Ridikas, rašytojas Vytautas Račickas, knygos „Pergalė žalgirio mūšyje“ autorius Alfonsas Alijošius.

Malonu tai, kad susitikime su parodos autoriais dalyvavo daug Vilniuje gyvenančių uteniškių, Vilniaus įgulos karininkų ramovės vėliavų salėje giedojo vyrų choras „Aidas“, 1955 m. įkurtas dirigento uteniškio Juozo Vanago. Fotografijų paroda „Akmenyje iškalta atmintis“ pirmą kartą demonstruota „Indros“ leidyklos Laiptų galerijoje, kiek vėliau persikėlė į Utenos A. ir M. Miškinių biblioteką, po to apvažiavo beveik visas Utenos rajono seniūnijas. Parodą demonstruojant Utenos Profesinio rengimo centre, Daugailių seniūnijoje ir Vilniaus „Saulėtekio“ mokykloje- daugiafunkciniame centre buvo pravestos istorijos pamokos moksleiviams.

Paroda aplankė ir Krašto apsaugos ministeriją. Didžiausio dėmesio susilaukė dailininkės Jolitos Levčenkienės nutapyta Žalgirio mūšio panorama, kurios išmatavimai 2 X 4 metrų. Dailininkė neplanavo tapyti tokio didelio paveikslo. Anksčiau buvo nupiešusi kunigaikštį Utenį, ir viename pokalbyje albumo „Pergalė Žalgirio mūšyje“ sudarytojas Alfonsas Alijošius prasitarė, kad ruošia antrąjį tomą, ieško naujų dailininkų. Norėtų, kad dailininkė nupieštų Vytautą Didįjį ant žirgo. Tai buvo nei prašymas, nei užsakymas.

Paveikslo viziją dailininkė savyje nešiojo ilgai: pradėtas piešinys ant mažos drobės nepavyko, piešinio perkėlimas ant didesnės drobės laukto rezultato nedavė. Įsigijo dvi dideles 2 metrų ilgio drobes. Dailininkė pirmoje drobėje ant žirgo pavaizdavo LDK Vytautą. Ji ir dabar nesupranta, kaip atsitiko, kad nupiešus pirmąją dalį, piešinį perkėlė į antrą drobę pavaizduodama Vokiečių ordino magistro Ulricho fon Jungingeno žūtį. Nupiešus pirmąją paveikslo kompoziciją pieštuku, mintis pasikeitė ir tapo Žalgirio mūšio panorama, paveikslu iš dviejų dalių.

Dailininkei niekada nebuvo taip, kad kūrybinė mintis susidėliotų iš karto. Teko išstudijuoti kalnus istorinės literatūros – dieną piešdavo, vakarais skaitydavo knygas arba naršydavo internetinėse platybėse, istorinėmis temomis daug konsultavo Alfonsas Alijošius. Įpusėtą pirmos paveikslo dalies darbą siuntė profesoriui Jonui Gudmonui ir gavo trumpą atsakymą: „Esi šaunuolė, nieko nekeisk. Tęsk iki finišo“. Autorė pasakojo: buvau labai įsijautusi ir gyvenau paveikslo kūrimu, „atsijungdama“ nuo išorinio pasaulio.

Profesorius Jonas Gudmonas kalbėjo, kad lietuvių dailininkų darbų šia tema yra gana nemažai. Jolitos darbas labai originalus, autentiškas ir įdomus tarp profesionalų. Tarp Lietuvos dailininkų ji užima labai gražią poziciją. Ji ne profesionalė, nestudijavusi dailės, bet darbas padarytas labai profesionaliai. Kiti dailininkai paveikslą akcentuodavo perteikdami pergalės džiaugsmą, iškilmingumą. Vitražistas Stasys Ušinskas pirmas Lietuvoje sukūręs darbą Žalgirio tema įkomponavo dvi figūras: vieną Vytauto kariuomenės, kitą Vokiečių ordino. Vitražas neleidžia padaryti daug smulkių detalių – tokį sprendimą diktavo specifika, o Jolitos paveiksle yra tiek figūrų ir detalių, kad net suskaičiuoti sunku.

Paveikslo kompoziciją reikia sugalvoti, įgyvendinti, nes nuo įgyvendinimo ir nuo pasirinkimo priklauso rezultatai. Kai kam atrodo, kad kompozicija yra elementų išdėliojimas. Ne – kompozicijos raiškos priemonės yra žymiai platesnės ir jų yra žymiai daugiau su savais dėsningumais ir raiškos priemonėm – ritmika, niuansais, dinamika. Tai, kad kūrybos procese keitėsi kompozicija, nieko nuostabaus. Dirbant vadovaujiesi intuicija, peržiūrint matai, kad reikia kažką keisti. Tai yra formavimo procesas. Kompozicija neegzistuoja be piešinio. Piešinio profesionalumas – ne tik nupiešti figūras, reikalinga perteikti nuotaiką. Dailininkės paveiksle Vytauto veide matyti ryžtas, įniršis, pergalės siekimas, žirgų galvos nupieštos su jėga ir dinamika. Paveiksle chaotiškas ritmas, nėra lygiomis eilėmis išrikiuotos kariuomenės. Vyksta mūšis ir chaotiškas ritmas sustiprina dinamiškumą ir energiją. Labai tikslingai parinktas spalvinis sprendimas – paveiksle dominuoja raudona spalva, kurios poveikis prisideda prie asociacijos su krauju, su ryžtu, sustiprina dinamiką. Tai talentingas sprendimas, kurio įgyvendinimas yra be galo kruopštus. Nulinio dydžio teptuku nupiešti keturių metrų ilgio paveikslą, modeliuoti šarvus ir figūras reikia labai didelės kantrybės. Gražu, kad įpusėjusi paveikslą dailininkė nepasimetė, „nesupasavo“ ir darbą užbaigė. Galima tik stebėtis jos sugebėjimais suvaldyti piešinį.

Dailininkė profesoriui išdavė pasakotą tėvų paslaptį – valgyti šaukštu ji išmoko vėliau, negu paišyti. Motiekos paveiksle Vytautas romantiškas, iškeltas, kad žiūrovas iš karto pajustų jėgą, bet jis išryškintas dirbtinai, o Jolitos paveiksle Vytautas yra vienas kovos dalyvių, kovos metu susilyginęs ir susivienodinęs su kariais – vadovaujasi principu, arba tu mane, arba aš tave. Mūšyje kitaip nebūna. Vytauto iškėlimas ant balto žirgo virš minios jį padaro savotišku simboliu ir pergalės pranašu. Antra pagrindinė paveikslo figūra Vokiečių ordino didysis magistras Ulrichas Fon Jungingenas. Dailininkė juos vaizduoja deklaratyviai, subtiliai ir labai jautriai. Įvertinant dailininkės kruopštumą, darbą, kantrybę, sugebėjimą tikslingai išnaudoti raiškos priemones, matosi, kad viskas, ką ji daro – pateisinama.

Dailininkės darbas turi turėti savo istoriją, jo vieta – labai gerame muziejuje. Neeilinis reiškinys – Utenoje išaugusi menininkė Vilniaus gyventojams pristatė tokio lygio tapybos kūrinį. Jonas Rudzinskas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, Lietuvos tautodailininkų sąjungos vadovas, įteikdamas gėles kalbėjo, kad tautodailininkai turi savitą, primityvizmo stiliumi susiformavusį stilių. Jis gali būti autentiškas, gali būti įdomus, bet yra primityviojo meno formavimas, nemenkinantis darbo. Jolitos piešinys, stilistika ir kompozicijos profesionalios. Tautodailininkės, kūrusios apie penkiolika metų, profesionaliai atliktas paveikslas rodo, kad autorė tautodailės žanrą perlipo. Dar viena gera žinia dailininkę pasiekusi baigiantis susitikimui su žiūrovais: Lietuvos ambasados Lenkijoje atstovai, dalyvavę parodos pristatyme autorės pasidomėjo, ar ji nesutiktų paveikslą eksponuoti ambasados pastate ir senose Lenkijos pilyse.