Uteniškio didelė meilė krepšiniui išaugo iš bumbsinčio kamuoliuko

Besidomintiems sportu uteniškiams tikrai nereikia aiškinti, kas yra Žydrūnas Urbonas. Tačiau gal ne visi žino, kad buvusio krepšininko ir dabartinio „Šiaulių“ vyriausiojo trenerio jaunėlis sūnus Ignas – auganti krepšinio žvaigždė. Jo vedama Vilniaus „Ryto“ jaunimo komanda antrus metus iš eilės FIBA Čempionų lygos jaunimo turnyre žibėjo aukso spalvos medaliais. Vaikinas taip pat atstovavo Lietuvos jaunimo U16, U17 rinktinėms ir jau žino, kad atstovaus U18.

Bumbsintis kamuoliukas

I. Urbonas jau trečius metus mokosi ir sportuoja sostinėje. Vilniaus Fabijoniškių gimnazijoje perspektyviam sportininkui pamokų tvarkaraštis sudėliojamas taip, kad jis, dažnai žaidžiantis ir su pagrindine sostinės „Ryto“ komanda, galėtų dalyvauti vidurdienį prasidedančiose treniruotėse. Vienuoliktokas neslėpė, kad dėl įtempto treniruočių grafiko nėra taip lengva suderinti sportą su mokslais, tačiau teigė, jog mokyklos baigimas – tarp jo užsibrėžtų artimiausių tikslų.

Anot uteniškio, jį tėtis į savo treniruotes pradėjo vestis labai anksti, būsimam krepšininkui tebuvo 3–4 metai, kai jis, stebėdamas, kaip žaidžia vyrai, šalia bandė bumbsėti kamuoliuku. Tėtis per karjerą pakeitė daug klubų – Ignas buvo dar visai mažas, kai metus gyveno Donecke (Ukraina), kitus – Kipre. Vis dėlto dauguma Ž. Urbono klubų, kuriuose rungtyniavo, – Lietuvos, tad jo šeima gyveno Utenoje ir sūnus, be abejonės, save laiko uteniškiu. Pašnekovas savo pirmuoju treneriu laiko tėtį. Tuo metu jis treniravo savo vyresnėlio sūnaus amžiaus vaikinus, prie kurių prisijungdavo ir Ignas. Nuo pirmos klasės jį ėmė treniruoti treneris Justas Giriūnas, kuris, anot vaikino, jam padėjo tobulėti. Jau vyresnėse klasėse I. Urbonas ėmė lygiuotis į NBA žvaigždę Le Broną Džeimsą, o dabar norėtų jį ir pralenkti.

Pasak vaikino, jo tėtis nėra tas, kuris valdingai nurodinėtų sūnui, kad jis privaląs tapti krepšininku. Kaip pavyzdį pašnekovas nurodė savo ketveriais metais vyresnį brolį, kuris iš pradžių lankė krepšinį, bet aštuntoje klasėje labiau atsidavė mokslams ir su krepšiniu savo ateities nebesusiejo. Su tėčiu dėl to jokio konflikto nekilo – vyresnėliui buvo leista rinktis tai, ką jis pats nori daryti.

Savas miestas

Prieš trejus metus I. Urbonas buvo pakviestas į „Ryto“ atranką. Vaikinui gerai pasirodžius, jį pakvietė prisijungti prie šio Vilniaus klubo jaunimo komandos.

Uteniškis pripažįsta, kad baigus Aukštakalnio progimnaziją keltis į sostinę nebuvo lengva: „Sunku buvo: čia gyvenau ir užaugau, ir seneliai, ir draugai, čia, Utenoj, viskas sava ir mylima. Ir taip tiesiog išvažiuoti į kitą miestą – nieko nepažįstu, nieko nežinau... Tikrai vienam nebuvo lengva, pirmi trys mėnesiai, gal netgi pirmi metai tikrai buvo sunkūs. Bet paskui kažkaip įsigyvenau, pripratau prie Vilniaus. Pradžioje Vilnius, kaip miestas, man labai nepatiko: daug kamščių, mažiau gamtos... Aišku, gal aš nelabai daug matęs to Vilniaus, nes daugiausia – mokykla–namai–sporto salė. Ir taip diena iš dienos. Šiaip Utena – mažesnis miestelis ir jame viskas jaukiau“, – sostinę su gimtąja Utena lygino jaunoji „Ryto“ žvaigždė ir pripažino, kad dėl įtempto mokslų ir treniruočių, varžybų tvarkaraščio gimtajame mieste pastaruoju metu lankosi retai, kartą per mėnesį ar du. Kartais į sostinę atvažiuoja tėvai.

Su uteniškiais draugais pašnekovas ryšius palaiko iki šiol. Vasarą „po rinktinės“ yra daugiau laiko, su draugais, prie Adolfo Šapokos gimnazijos pažaidę krepšinį, suprakaitavę, važiuoja maudytis prie vadinamosios užtvankos ar Vyžuonaičio (Malūno) ežero. I. Urbonas pastebėjo, kad per pastaruosius metus iš bendro būrio atsisijojo tikri draugai.

Puikiai sukomplektuota komanda ir sunkaus darbo bagažas

FIBA Čempionų lygos jaunimo turnyre I. Urbonas dalyvauja antrus metus iš eilės. Tiesa, prieš dvejus metus jis irgi buvo išrinktas į komandos dvyliktuką, tačiau paskutinę dieną prieš kelionę apsirgo, tad turnyrą teko praleisti. Tiek pernai, tiek šiemet uteniškis komandoje grojo pirmuoju smuiku, tiek pernai, tiek šiemet tapo naudingiausiu turnyro žaidėju. Statistikai jau spėjo paskaičiuoti, kad lietuvių komanda varžovus sau iš kelio vidutiniškai šlavė net 48 taškų skirtumu. Komandos lyderis nemano, kad varžovai buvo labai silpni, tiesiog tai puikiai sukomplektuotos komandos „kaltė“ – vilniečių gretas sustiprino šiaulietis Rokas Narutis, marijampolietis Gabrielius Bubnys, kaunietis Arminas Vilkas. „Tikrai labai gerai sukomplektuota komanda, visi jauni, užsidegę, nori laimėti. Ir viskas puikiai išėjo“, – sakė krepšininkas. Anot jo, prie puikaus komandos susižaidimo prisidėjo ir tai, kad pusė jos sudėties liko nuo pernai. Deja, kitais metais beveik absoliuti dauguma šių auksinių vaikinų pagal amžių jau bus per „seni“ žaisti – komanda bus visiškai nauja.

I. Urbonas, antrus metus iš eilės tapęs naudingiausiu turnyro žaidėju, jautėsi įvertintas už savo sunkų darbą. Žaidėjas nelaiko savęs talentingu, visos liaupsės jo geram žaidimui turi būti skirtos būtent sunkaus darbo bagažui. „Aš manau, kad geriausia pačiam viską susikrauti per sunkų darbą, nes talentingieji dažnai galvoja, kad jiems galbūt užteks talento. Kartais neužtenka ir tiesiog taip išeina, kad talentas pakiša koją“, – svarstė krepšininkas.

Sirgaliai, tolesni mokslai ir tolimai artima ateitis

Nors dažnai už atsidavimą komandai giriami Kauno „Žalgirio“ gerbėjai, I. Urbonas net neabejoja, kad Vilniaus „Ryto“ fanų grupė yra gerokai stipresnė. Beje, rungtynėse labai padeda ne tik savi palaikytojai, bet ir priešininkų rėksniai, kurie suteikia motyvacijos padaryti taip, kad jie jaustųsi dar blogiau. Jaunasis krepšininkas, jau pripratęs prie sirgalių staugimo ir skanduočių, sakė, kad būtų ne tik neįprasta, bet ir nejauku žaisti be jokio palaikymo ar nepalaikymo.

Baigęs dvylika klasių I. Urbonas galvoja studijuoti Amerikoje. Patekimas į JAV studentų krepšinio lygą (NCAA) jam užtikrintų ne tik nemokamą mokslą, bet ir papildomas pajamas, be to, šią lygą nuolat žvalgo NBA agentai, tad patekti į stipriausią planetos krepšinio lygą galimybių tikrai būtų daug. Uteniškis, žaidžiantis komandinį lietuvišką, europietišką krepšinį, nebijo, kad už Atlanto tektų labiau prisitaikyti prie individualesnio žaidimo stiliaus – jis ir dabar, kai komandai ateina sunkus ir lemiamas etapas, imasi iniciatyvos pergalei pasiekti.

Paklaustas, ar norėtų, kad kada nors jo vaikai pasektų tėvo, senelio pėdomis, I. Urbonas sakė, kad jis tikrai, kaip ir jo tėtis, nevers vaiko rinktis to, ko šis nenori. Ar ateityje bus kokio profesionalų klubo treneris? Šis darbas, anot pašnekovo, labai sunkus, ypač psichologiškai, tad jis pats geriausiu atveju apsiribotų tik vaikų treniravimu. O paklaustas apie galimybę žaisti nacionalinėje rinktinėje, atsakė, kad jam tai būtų garbė. Ir nors nesiryžo prognozuoti, kada tai galėtų nutikti, teigė, kad kuo anksčiau, tuo geriau.