Uteniškė su vyru škotu dviračiais numynė daugiau nei 15 tūkstančių kilometrų

Uteniškė Vaiva Lilionytė ir iš Šiaurės Škotijos kilęs Stephen Cooper susituokė prieš porą metų, o supažindino juos kalnai. Taip sutapo, jog vienas kito dar nepažinodami, jie vienu metu nusprendė kopti į tuos pačius kalnus ir naudodamiesi specialia programėle matė, kad jų maršrutai turi susikirsti pusiaukelėje. Deja, jie prasilenkė, bet vėliau nutarė, kad visgi reikia susitikti ir susipažinti. Pora juokauja, kad iki šiol dar tebegyvena medaus mėnesį.

Jūsų dėmesiui – interviu su V. Lilionyte („Utenos diena“).

Kodėl Jūs keliaujate? Ko kelionėse ieško Jūsų nerami širdis?
Aš visada labai norėjau iškeliauti į ilgą kelionę. Bet baigusi studijas pradėjau dirbti ir tikrai negalvojau, kad taip ilgai užsibūsiu Škotijoje. Kai susipažinome su Stivu, prasidėjo pandemija ir karantinas, tuomet supratome, kad gyvenime viskas pasikeičia akimirksniu, gali būti uždarytos sienos, apribotas keliavimas ir pan. Mes ir iki pažinties mėgome daug keliauti, bet dažniausiai keliaudavome autobusais. Todėl abu nusprendėme, kad geriausia keliauti dviračiais. Pradžioje, kai reikia ant dviračio vežtis visus būtinus kelionei daiktus, atrodo sunku, bet paskui pripranti ir į antrą kalną pakilti jau būna lengviau. 
Kelionės mums yra gyvenimo dalis, jos leidžia pamatyti skirtingas šalis, žmonių gyvenimo būdą, kultūrą. Mus suprasti gali tik tie, kurie patys mėgsta keliauti. Kelionėje sutikome daug bendraminčių.

Kaip suderinate keliones su buities rūpesčiais, darbu?

Mes atsisakėme darbų. Aš iš darbo išėjau 2023 metų liepą. Turėjome išvykti liepos pabaigoje, bet Stivas atsidūrė ligoninėje, po odontologinės procedūros įsimetė infekcija, kuri nukeliavo į klubo sąnarį. Jis atsidūrė ligoninė praėjus savaitei nuo mūsų vestuvių. Buvome išsikraustę iš buto, nes ruošėmės kelionei. Bet kai Stivą ištiko sveikatos problemos, mums teko gyventi pas jo tėvus. Nežinojome, ar iš viso ta kelionė įvyks, bet spalio pabaigoje visgi iškeliavome.

Abu metėte darbus ir išvykote keliauti su dviračiais. Iš ko Jūs gyvenote visą tą laiką, kol keliavote?

Kol mes dirbome, dvejus metus taupėme. Praktiškai nepramogavome, nevartojome alkoholio, o jei ir išvykdavome kažkur su draugais, tai ieškodavome, kur pigiau ir paprasčiau. Keliaudami buvome sutarę, kad per dieną abu iš viso galime išleisti apie 35 eurus. Kai kuriose vietose viskas buvo labai pigu, todėl tiek neišleisdavome, bet buvo ir tokių vietų, kur teko dienos biudžetą padidinti. Pavyzdžiui, per šešias savaites Kolumbijoje išleidome apie 1 000 svarų, bet ten būdami mes labai gerai gyvenome. Urugvajuje per dvi savaites išleidome 600 eurų, ir tai tik stovyklaudami, miegodami parkuose ir valgydami paprastą maistą.

Kokių profesijų atstovai Jūs esate?

Aš baigiau civilinės saugos ir aplinkos inžineriją, o Stivas yra baigęs mechanikos inžineriją. Mes abu esame inžinieriai. Jis dirbo matematikos mokytoju, o aš ilgą laiką dirbau inžinerinių projektų vadove.

Kaip į Jūsų sprendimą išeiti iš darbo, išvykti iš namų ir keliauti per pasaulį su dviračiais reagavo tėvai, kiti artimieji? Ar jie suprato ir palaikė tokį apsisprendimą?

Tėvai nelabai mus supranta, bet jie jau yra pripratę prie tokio mūsų gyvenimo būdo. Stivas po studijų nusprendė išvažiuoti į Gvatemalą mokyti vaikus matematikos. Ten jis išbuvo pusantrų metų. Tad mūsų kelionės artimųjų jau nestebina.

Sakoma, kad kelionėse žmonės geriausiai pažįsta vieni kitus. Kaip Jums, ką tik susikūrusiai šeimai, sekėsi sutarti keliaujant kartu?

Puikiai pavyko sutarti, viskas buvo labai lengva. Džiaugėmės, kad pavyko išvažiuoti, o keliaudami pykdavomės tik tada, kai būdavome labai pavargę. Mūsų charakteriai labai sutampa.

Kiek iš viso kilometrų numynėte dviračiais ir kokias šalis aplankėte?

Esame numynę 15 743 kilometrus. Pradėjome kelionę Čilėje, Santjago mieste, vykome į pietinę Argentiną. Tada skridome į Buenos Aires ir važiavome per Urugvajų, Braziliją, Paragvajų, grįžome į Argentiną, vėl į Čilę, Boliviją. Iš Bolivijos skridome į Meksiką ir tada iš Meksikos važiavome per Gvatemalą, Belizą, Nikaragvą, Kosta Riką, Kolumbiją, Ekvadorą.

Kaip atrodo Jūsų dienos kelionėse? Kur nakvojate, ką valgote?

Niekada iš anksto nežinome, kur nakvosime. Priklauso nuo šalies, kurioje esame. Kai kur miegodavome parkuose ar kempinguose savo palapinėje, kai kur apsistodavome pas žmones ar viešbučiuose. Daugelyje šalių kelionę rytais galima pradėti išsimiegojus 7 valandą, bet buvo ir tokių, kur keldavomės 3 ar 4 valandą ir kelionę baigdavome apie pietus, nes būdavo labai karšta. 

Keliaudami valgėme daug avižinės košės, makaronų, nes tai paprasčiausias maistas, kurį galėjome vežtis su savimi. Pavyzdžiui, šiaurinėje Čilėje ar Bolivijoje, kur kartais važiuojant savaitę ar net daugiau laiko nebūdavo parduotuvės. Taip pat valgėme daug kiaušinių, nes tai gausus baltymų maistas ir nereikia baimintis dėl apsinuodijimo. 

Kolumbijoje mes gyvenome kaip karaliai, nes ten labai pigu. Dienos pietūs tiekiami gausūs: sriuba, daug daržovių, ryžių, mėsos. Kai kuriose šalyse buvo baisu apsinuodyti maistu dėl higienos stygiaus, todėl valgydavome duoną su bananais ar riešutų sviestu. 

Ar pavyko išvengti sveikatos negalavimų?

Teko ir apsinuodyti. Sirgdami Meksike praradome apie mėnesį laiko. Bet nebuvo sunku vaistinėse įsigyti vaistų ar patekti pas gydytoją. Vienas sunkiausių atvejų mums buvo Čilėje, kai apsinuodijome maistu, o apsistojome pas žmones, kur net nebuvo normalaus tualeto su vandeniu, nebuvo dušo, naktimis buvo 15 laipsnių šalčio. Mus išgelbėjo Čilės nacionalinio parko prižiūrėtojai, kurie davė vandens.

Koks buvo Jūsų kelionės tikslas?

Mes norime pamatyti daugiau skirtingų šalių, pažinti jų kultūrą. Nors į kelionę išvykome be plano ir norėjome pasižiūrėti, kur mus ta kelionė nuves.

Kokių nuotykių nutinka Jūsų kelionėse? Kokios kultūros Jus labiausiai nustebino ar sužavėjo?

Buvo daug juokingų situacijų, daug ir gana pavojingų, kai jau galvojome: jeigu šiandien išgyvensime, tai bus gerai. Nustebino žmonių šiltumas Brazilijoje, Kolumbijoje nežinojome, ko tikėtis, bet nuostabą kėlė tai, kad ten pilnos gatvės dviratininkų. Nors sako, kad Kolumbijoje keliauti pavojinga, mes pavojų nejutome, ten labai malonūs žmonės ir skanus maistas. Kolumbijos mieste Kartachenoje nustebino visiškai skirtingos kultūros kalnuose ir pajūrio gyvenamosiose teritorijose. Pajūryje kone iš kiekvienos virtuvės sklinda garsi muzika, net sunku susikalbėti, o kalnuose priešingai – labai ramu ir tylu.

Šiaurinėje Gvatemaloje matėme itin skurdžiai gyvenančius žmones, tuomet būdavo net gėda dėl to, kokį turtą mes vežamės su savimi, o jie neturi nieko.

Ar keliaudami susidūrėte su pavojais?

Kiek keliavome, tiek mus vaikėsi šunys, o aš jų labai bijau. Stivas visada važiuoja priekyje, o aš iš paskos, tai besivydami šunys pirmiausia puldavo mane. Kai sustodavome, aš juos jau galėdavau paglostyti, bet jų puolimo baimės važiuojant taip ir neįveikiau. 

Teko patirti ir gamtos stichijų jėgą. Didžiulio vėjo gūsiai ne tik pakėlė ežero vandens bangą į mus, bet ir nešė žvyrą į veidą, nubloškė ant žemės. Nors tikrindavome orų prognozes, ne visada pavykdavo teisingai numatyti.

Ar buvo nutikimų, kuomet pagalvojote, jog norite greičiau baigti kelionę ir grįžti namo?

Trečią kelionės mėnesį važiavome per šiaurinę Argentiną, Čilę ir Boliviją. Buvome apie 4 tūkstančių metrų aukštyje virš jūros lygio, dėl to skaudėdavo galvą, buvo sunku kvėpuoti, kartą ryte atsikėliau ištinusiu veidu. Naktimis miegoti būdavo šalta. Oro temperatūra siekė 15 laipsnių šalčio, o mūsų palapinė sulūžo, jos negalėjome net užsegti, tad turėjome miegoti tokiame šaltyje. Tuo metu buvo kelios dienos, kai savęs klausėme, ką mes čia veikiame, valgome vieną ir tą patį maistą, gal važiuokime namo.

Kiek laiko praleidote ant ratų?

Ant dviračių praleidome 18 mėnesių. Iš tiesų keliavome ilgiau, bet neskaičiuojame to laiko, kai trumpam buvome grįžę į Stivo sesers vestuves, ar to laiko, kurį praleidome lėktuve skrisdami iš vienos šalies į kitą.

Kokie tolesni Jūsų planai?

Birželio pabaigoje (su uteniške kalbėjomės birželio mėnesį – aut. past.) iš Utenos išvykstame per Lietuvą, Latviją, Estiją, Suomiją, Švediją ir Norvegiją. Maršrutą pabaigsime Norvegijos mieste Stavangeryje. Per šešias savaites planuojame numinti apie 3 tūkstančius kilometrų. O paskui jau turėsime grįžti prie darbų, nes išleidome beveik visas santaupas. Rugpjūčio mėnesį išskrendame gyventi ir dirbti į Madridą, Ispaniją. Stivas mokys vaikus, aš dar ieškau darbo.