Uteniškė Sandra Karužytė-Zabulienė pristatė pirmąją poezijos knygą „mėnuli baltas mano broli“

2022–05–04 Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje rinkosi poezijos gerbėjai į debiutinį Sandros Karužytės-Zabulienės poezijos knygos „mėnuli baltas mano broli“ pristatymo vakarą. Bibliotekos parodų galerijoje skambėjo autorės eilės, sveikinimai, netrūko jaukių pokalbių, muzikavo Utenos kultūros centro akompaniatorius Mindaugas Aleknavičius.

Sandra, papasakok apie save. Kur esi gimusi, kokioje šeimoje užaugai, kokių mokslų vaisius raškei ?

Sandra : Gimiau, augau ir gyvenu Utenoje. Nuo mažens buvau rimtas, gan uždaras vaikas, gyvenantis savo piešinių ir vaikiškų knygelių pasaulyje. Vienturtė… Ištisas valandas galėdavau piešti, spalvinti, vartyti knygas, apžiūrinėti paveikslėlius, paaugusi įnikau skaityti. Besimokydama pradinėje mokykloje ėmiau lankyti dailės būrelį, o nuo 11 metų save atradau Utenos Dailės mokykloje. Ten jaučiausi labai sava, bene pirmą kartą gyvenime patekusi tarp panašių į save, jautrios, meniškos prigimties vaikų, jaunuolių.

Mano tėveliai ir artimiausi giminaičiai į mane nepanašūs. Tai darbštūs, tvirtai ant žemės stovintys žmonės, praktiški ir vertinantys apčiuopiamus dalykus. O aš visuomet buvau pakylėta, šiek tiek svajotoja, turinti lakią vaizduotę. Mane domindavo gamtoje vykstantys procesai, ypač jaudindavo saulėlydžių spalvos, debesų formos, užburdavo vaizduojamojo meno ir literatūros kūriniai. Nuolat jausdavau nepaaiškinamą ilgesį. Tiesą sakant, neturėdavau su kuo apie visa tai kalbėtis ir jausti, jog mane tikrai supranta. Gal todėl kartais jausdavausi vieniša. Nuo pat vaikystės labiausiai buvau linkusi į literatūrą bei piešimą, bet abi mano įgytos specialybės – socialinė pedagogika bei buhalterinė apskaita – visai su tuo nesusijusios. Didelio noro dėka savarankiškai išmokusi dirbti keliomis dizaino programomis, bei ištobulinusi anglų kalbos žinias, įsidarbinau vienoje Utenos užsienio kapitalo įmonėje, gamybos įmonių reklamos ir dizaino srityje. Šį darbą dirbu beveik dešimt metų ir esu juo labai patenkinta.

Šeima – tai patys artimiausi ir brangiausi mums žmonės, tai kraujo ir nuoširdžios meilės ryšiai, tai bendros vertybės ir džiaugsmas vienas kitu. Papasakok apie savo šeimą

Sandra: Su vyru Antanu auginame dvi paaugles dukteris, kurios taip pat yra meniškos prigimties – abi lanko Utenos meno mokyklos Dailės skyrių. Gimus dukroms kūrybai laiko neliko, nes visą savo dėmesį skyriau šeimai ir neakivaizdinėms studijoms. Šis gyvenimo tarpsnis išmokė mane, iki tol šiek tiek pakilusią nuo žemės, rūpintis kitų poreikiais ir atsakomybės. Vaikams ūgtelėjus kūryba grįžo į mano gyvenimą. Šiek tiek tapiau aliejiniais dažais, vėliau labai susidomėjau mandalų kūrimu, portretų piešimu pieštukais bei fotografija. Ėmiau aiškiai suvokti, jog kūryba yra neatsiejama mano pilnavertiško gyvenimo dalis. Nors ir kaip myliu bei vertinu savo šeimą, be laiko ir erdvės sau lieka vien buitinė egzistencija, kurioje jaučiuosi lyg ant kranto išmesta žuvis.

Pakalbėkime apie meno blyksnius kasdienybės mozaikoje. Kas tai? Teatras, dailė, poezija, sportas, o gal muzika? Kaip pavyko sudėlioti mintis į poezijos knygą? Papasakok apie kūrybos procesą.

Sandra : Mano siela vis nerimsta, vis esu ieškojimuose: gyvenimo prasmės, tikrosios savęs... Gilinuosi į žmogiškosios būties paslaptis domėdamasi rytų filosofija, ieškodama sąsajų tarp religijos ir psichologijos, domiuosi literatūra, vaizduojamaisiais menais. Prieš kelis mėnesius vėl sugrįžau į Utenos meno mokyklos Dailės skyrių, šįkart į suaugusiųjų grupę. Ir... vėl esu vėl panirusi į poezijos kūrimą - po 14 metų pertraukos! Susikūriau savo poezijos puslapį Grįžtu namo , kuriame trejus metus dalinuosi savo eilėraščiais, fotografijomis ir piešiniais. Daugumą savo eilėraščių esu sukūrusi pasivaikščiojimų gamtoje metu. Žingsniuojant atsikratau įtampų, veriasi kūrybinė erdvė. Einu, ir galvoje suskamba kažkokia frazė, atspindinti mano tuometinę būseną. Imu telefoną ir ją užsirašau. Po to atsiranda dar eilutė, kita... Telieka sekti tą minčių, jausmų tėkmę ir viską užsirašyti. Kartais eilėraštis būna visiškas ekspresyvus ekspromtas ir iškart noriu jį publikuoti savo puslapyje kartu su nuotaiką atspindinčia fotografija. Kartais reikia dienos kitos, kad eilėraštis „susigulėtų“, kad apsiprasčiau su juo, ir tik tuomet galiu dalintis kūriniu su kitais. Kai kuriuos eilėraščius tenka taisyti, kažką pridėti, kažką ištrinti... Yra ir tokių, kurie viešumos taip ir nepasiekia, pasilieku juos tik sau.

Šių metų kovo mėnesį išleidau savo debiutinę poezijos knygą „mėnuli baltas mano broli“. Joje skaitytojas ras per šimtą eilėraščių, mano fotografijas, pačios pieštas mandalas. Džiaugiuosi galėdama savo kūryba, gimusia pačiais jautriausiais, subtiliausiais gyvenimo momentais, dalintis su kitais. Ir šiek tiek jaudinuosi, nes atsiverti nėra taip paprasta.

Po knygos pristatymo susilaukei daug sveikinimų, gėlių, nuoširdžių palinkėjimų. Ką norėtum palinkėti skaitytojams?

Esu labai dėkinga savo šeimai už tikėjimą manimi ir visapusišką palaikymą. Ačiū mokytojoms Rasai Slesoriūnienei, Daivai Katinienei, Audronei Snieganienei, kad puoselėjo mano literatūrinį kūrybiškumo daigelį. Dėkoju redaktoriui, poetui Vytautui Kazielai už profesionalius patarimus bei pasiūlymus, kaip patobulinti vieną ar kitą eilėraštį, poetei Reginai Katinaitei–Lumpickienei už poezijos knygos redagavimą. Didelis ačiū Utenos kultūros centro akompaniatoriui Mindaugui Aleknavičiui, kuris savo atliekama muzika padėjo mano poezijai prisiliesti prie klausytojų širdžių.

Ypač norėčiau padrąsinti ir paskatinti žmones nebijoti kurti. Tai gali būti bet kas – knygelių spalvinimas, maisto gamyba, statyba, mezgimas, sodininkystė, muzika, fotografija, piešimas, siuvimas, teatras, savanorystė, šokis ar sportas... Bet kas, ką darome iš širdies padeda atsiskleisti, tokiu būdu mes tarsi atveriame save pasauliui.

Ačiū už pokalbį. Sėkmės kūryboje!