Uteniškė Prancūzijoje garsina Lietuvos kūrėjus

Uteniškė Miglė Mikulėnaitė būdama vos dešimties kartu su tėvais ir jaunesniu broliu pakėlė sparnus į Londoną. Kurį laiką tarp dviejų šalių – Anglijos ir Lietuvos – gyvenusi mergina mokyklą baigė Utenoje. Šiandien uteniškės namai – Prancūzijos rytuose esantis Liono miestas. Norėdama atskleisti prancūzams Lietuvos kūrėjų talentą, jų rankų darbo gaminių kokybę bei originalumą M. Mikulėnaitė įkūrė „Laumės“ butiką. „Utenos dienai“ emigrantė papasakojo apie gyvenimą Prancūzijoje, savo veiklą, laisvalaikio pomėgius ir ateities planus.

Papasakokite apie save...
Gimiau Utenoje 1990 metais, praėjus vos kelioms dienoms po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Turiu pripažinti – nuo pat vaikystės labai didžiuojuosi, kad gimiau laisva. Augau Utenoje, tačiau sulaukusi dešimties drauge su tėvais ir jaunesniu broliu išvykau į Londoną. Kurį laiką gyvenome tarp dviejų šalių – Anglijos ir Lietuvos. Grįžusi į Uteną baigiau čia Adolfo Šapokos gimnaziją.

Koks buvote vaikas, kuo domėjotės mokykliniais metais?
Vaikystėje buvau labai aktyvi, lankiau daugybę būrelių (nuo sporto iki menų), tačiau mane visuomet labiausiai traukė teatras. Kai buvau trejų–ketverių metų mamytė mane nuvedė į Utenoje veikusį vaikų ir jaunimo teatrą „Pepė“. Ten jaučiausi puikiai – galėdavau išreikšti savo jausmus bei išlieti energiją. Mokykliniais metais buvau išrinkta gimnazijos prezidente. Nors mano svajonės (nuo advokatės iki gaisrininkės) bėgant laikui keitėsi, labiausiai troškau tapti aktore.

Aktorės keliu nepasukau – įstojau į Cardiff universitetą Velse, kur studijavau žurnalistiką bei žiniasklaidą. Dar besimokydama mokykloje Londone labai susižavėjau žiniasklaidos pamokomis, todėl ir nusprendžiau pasukti šia kryptimi.

Kaip atsidūrėte Prancūzijoje?
Bestudijuodama Cardiff universitete susipažinau su dabartiniu savo draugu, kuris kilęs iš Prancūzijos. Trejus metus leidau čia atostogas, tad pamilau šią šalį. Baigusi studijas atvykau į Londoną, kur, maniau, bus protingiausia ieškotis darbo, tačiau atlikdama praktiką Lietuvos ambasadoje ir besidarbuodama prancūziškoje kepyklėlėje jaučiau didžiulį norą atsikraustyti į Prancūziją – pasinerti į nuotykius. 2012 metų pabaigoje taip ir padariau.

Kaip atrodė gyvenimo svečioje šalyje pradžia?
Iš pradžių tikrai nebuvo lengva – nemokėjau kalbos, neturėjau nei veiklos, nei draugų. Žinoma, būtų buvę dar sunkiau, jei nebūčiau į Prancūziją atvykusi kartu su savo draugu. Pradėjau lankyti prancūzų kalbos kursus, mokyti anglų kalbos ir lankyti šokių pamokas. Taip pamažu susiradau draugų. Tiesa, pasitaikydavo atvejų, kai turėdavau rankomis ir veido išraiškomis parodyti, ką noriu pasakyti. Po šešių mėnesių pradėjau dirbti mokymų vadybininke amerikietiškoje drabužių kompanijoje. Ten dirbau kiek daugiau nei dvejus metus. Per tą laiką išmokau prancūzų kalbos, įsikūriau Lione – šis miestas tapo mano namais.

Kaip kilo idėja įkurti „Laumės“ butiką?
Išbandžiau save įvairiose srityse. Buvau įsidarbinusi pas vieną Liono dizainerį – turėjau rūpintis batų linijos eksportu. Keliaudama darbo reikalais susipažinau su žmonėmis iš skirtingų šalių ir pastebėjau, kad jie kuo toliau, tuo labiau ieško lėtesnio gyvenimo ir lėtos mados. Man buvo gaila, kad Baltijos šalių kūrėjai per mažai reprezentuojami užsienyje. Taip kilo „Laumės“ butiko idėja – norėjau parodyti Prancūzijai Lietuvos kūrėjų talentą, jų darbų kokybę bei originalumą.

Pradėjau lankyti verslo kūrimo Prancūzijoje kursus ir rašyti verslo planą. Šių metų rugpjūčio mėnesį praleidau Lietuvoje, kur susipažinau su skirtingais kūrėjais, atsirinkau produktus, rengiau fotosesijas. Esu labai dėkinga uteniškei Linai Martinkėnaitei už didžiulę pagalbą kuriant „Laumės" butiko vizualinę dalį.

Su kokiais kūrėjais bendradarbiaujate?
Man labai svarbu dirbti su kūrėjais, kurie gamina produkciją Lietuvoje, užsiima rankų darbu. Šiuo metu dirbu su penkiais kūrėjais, tarp jų du – iš Utenos („Pelėdaitė“ ir „Vilnos namai"). Taip pat šiek tiek bendradarbiauju su kūrybinių industrijų centre „Taurapilis“ įsikūrusia „Mezgimo manija“. Kiti kūrėjai – „Kaupolė“, „Blue Naive“ ir „Nokki“ – mane sužavėjo savo kokybe bei autentiškumu. Mus visus sieja noras skelbti Lietuvos vardą bei skatinti žmones gyventi lėčiau.

Kokios pagrindinės „Laumės“ butiko veiklos?
Šiuo metu pagrindinė „Laumės“ butiko veikla yra internetinė parduotuvė, tačiau tuo pačiu metu organizuoju laikinus butikus. Žmonės gali pasimatuoti, paliesti ir gyvai pamatyti produktus. Daugeliui pirkėjų ši galimybė yra labai svarbi. Sekasi puikiai – matau, kad prancūzai žavisi kokybe bei produktų autentiškumu. Šiuo metu daugiausia dirbu su socialiniais tinklais, „blogerėmis“, stengiuosi kuo labiau išpopuliarinti „Laumę“ ir tikiuosi, jog greitai galėsiu atidaryti realų butiką Liono centre. Mano svajonė – turėti Baltijos šalių erdvę, kur prancūzai galėtų susipažinti su mūsų kultūra bei mada. Planuoju grįžti į Lietuvą vasario mėnesį ir į „Laumės“ gretas priimti dar daugiau kūrėjų.

Kaip dažnai grįžtate į Lietuvą? Ar labai jos pasiilgstate?
Stengiuosi grįžti į Lietuvą dukart per metus, o dabar, atsiradus „Laumės“ butikui, netgi privalau tai daryti – seniai turėjau tikslą bendradarbiauti su Lietuva, kad galėčiau kuo daugiau laiko leisti gimtinėje. Į Lietuvą dažnai grįžtu su draugais prancūzais. Jiems patinka leisti laiką prie ežero, eiti į mišką grybauti, kaitintis pirtelėje, o man – parodyti savo kraštą. Beveik kiekvieną vasarą stengiuosi pasikviesti į Lietuvą vis kitus draugus.

Kokių turite laisvalaikio pomėgių?
Lione užsiimu keramika bei mokausi rusų kalbos. Žiemą slidinėjame Alpėse (vos dvi valandos automobiliu), o vasarą maudomės aplinkiniuose ežeruose, Viduržemio jūroje. Šveicarija taip pat yra visai šalia (pusantros valandos automobiliu), tad dažnai lankome ten gyvenančius draugus.

Pasidalykite ateities planais...
Labai noriu kuo greičiau atidaryti butiką Lione, bendradarbiauti su kuo daugiau originalių kūrėjų iš Lietuvos, Latvijos bei Estijos. Svajoju, kad vieną dieną, sutikusi Prancūzijoje nepažįstamą žmogų ir pasakiusi, kad esu iš Lietuvos, išgirsčiau ne: „Lietuva? Kurioje Europos dalyje ji yra?“, o: „Lietuva? Lankiausi joje praėjusią vasarą!“

Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi
Deimantė KAZOKAITĖ