Uošvienė, esveikata.lt ir VŠĮ Kelmės ligoninė

Tai yra Etaplius.lt skaitytojo nuomonė, už kurios turinį redakcija neatsako.

Eina 2021 metai nuo Kristaus gimimo. XXI amžius. Skaitmeninis amžius. Yra skaitmeninis amžius. Bent jau turėtų būti. Ar tikrai?

Kiekvienas vedęs vyras turi neretai turi ne tik žmoną, bet ir uošvienę. Taip jau svietas surėdytas: nebūtų uošvienės, neturėtų ir žmonos... Aš ne išimtis, taipogi ją turiu. Didžiam mano džiaugsmui jau trečias mėnuo kaip mano uošvienė kartu gyvena: yra kam anekdotus apie uošvienes paporint (žmona tai visus mano anekdotus mintinai žino), netgi po alaus stiklą kartu kartais išlenkiam, o ir šiaip neblogai sutariam. Bet bėda atsirado... Uošvienė 83-iais savo gyvenimo metais kažko prastai žentą matyti pradėjo... Arba neryškų mato, arba mirgantį kaip kalėdinė girlianda. Negerai... Labai negerai... Juk kiekvienas save gerbiantis žentas nori kuo aiškiau uošvienei vaidentis! Tai kad padėtį nors kiek pagerint, uošvienės dukra užregistruoja savo mamą vizitui pas oftalmologą, liaudyje vadinamą akių daktaru. Ne šiaip sau telefonu į registratūrą paskambinus užregistravo, tą padarė išmaniai, taip, kaip ir priklausytų gyvenant skaitmeniniame amžiuje  - internetu. Esveikatos puslapyje.

Vizitas paskirtas 2021.05.10, 12:30 val., kabinetas 325, gydytojas Jonas Pluščiauskis. Atvykstam. Pasibeldžiam į kabineto duris. Pasitinka sesutė besišypsanti žavia šypsena, gydytojas linksmai pasisveikina, paprašo pacientės atsisėsti ir išdėstyti bėdas. Uošvienė tikrai pakankamai guvi, šviesaus proto ir sugebanti pati savo problemas išspręsti, tad aš tyliai uždarau duris ir laukiu koridoriuje. Po pusvalandžio pasirodo laiminga uošvienė, straksi kaip mergaičiukė, pamiršusi savo 82 metus: „Kaip, vistik čia pas jus provincijoje (uošvienė vilnietė, apie Kelmę sužinojo tik žentą kelmiškį gavusi...) puiku!, Kokie puikūs gydytojai! Kokie mandagūs, geri ir profesionalūs!". Pasišokinėdama nustraksi laiptais - net lifto nebereikia... Jo... Toks vaizdelis būtų labai mielas. O kaip buvo iš tikro?

Pradžia buvo tikrai tokia. Iki pasibeldimo į duris. Bet apie viską iš pradžių.

Uošvienę įspėju prieš pusvalandį: mama, 12:00 jau turim sėdėt mašinoj! Uošvienė pareiginga, bijodama žento rūstybę užsitraukti, jau nuo 11:50 šildosi prieš saulutę šalia automobilio. Net prikibt nėra ko... 12:00 sėdam į mašiną ir pajudam į Kelmę. 12:20 ligoninės tarpdury mums pamatuoja temperatūrą, nusiprausiam dezinfektantu ir po kelių minučių mes jau prie kabineto 325 durų. Ant suoliukų, laikydamiesi saugaus atstumo sėdi žmonės. Bet ne į 325 kabinetą laukia. Pabandykit užeit, ten tuščia - paragina laukiantieji. 12:25 pabeldžiu į duris ir nedrąsiai praveriu: „Laba diena".

„Mes pietaujam, palaukit!" - pasako ponas gydytojas. Gerai, mums dar ne laikas, dar penkios minutės. Laukiam. 12:30. Palaukiu minutę viršaus. 12:31. Vėl pabaldęs praveriu duris. „Pietaujam mes!" - piktinasi ponas daktaras.... Palaukit, kaip tai - pietaujam??? O mes? O mano uošvienė??? „Bet mūsų rezervuotas laikas 12:30!" - aiškinu aš... „12:30 išvis tokio talonėlio nėra!" - atšauna gydytojas. „O kur talonėlis?" - atsisuku į uošvienę. Ji neturi. Ir aš neturiu. Po šimts paralių! Žmona paprašė palydėt savo mamą pas daktarą, nes ji negalėjo, ir neįdavė jokių laiko rezervacijos įrodymų??? Skambutis žmonai. Kada mūsų  laikas? 12:30! Kur talonėlis??? Koks talonėlis - registravau per esveikatą! Gali man atsiųst ekrano kopiją? Tuoj. Laukiu.

12:39 gaunu ekrano kopiją iš esveikatos puslapio. Taip, viskas teisingai: ir laikas, ir vieta, ir netgi ponas daktaras tas pats įrašytas. Vėl beldžiuosi. „Man nesvarbu, kas pas jus parašyta! Pas mane NĖRA parašyta, kad 12:30 jūsų vizitas!" - gydytojas atkaklus.

„O man nesvarbu, kas parašyta pas jus, žiūrėkit, štai kopija iš esveikatos puslapio, čia ir laikas, ir kabinetas ir jūsų pavardė!" - jau ir mano tonas kyla. „MAN NESVARBU, KAS PAS JUS PARAŠYTA!!! " - daktarėlis labai atkaklus.  Situaciją bando švelninti sesutė, rodo savo komiuterio ekraną: „Pažiūrėkit pas mane, pas mane 12:30 užrašyta „REZERVUOTA". O kam, ponia, rezervuota?

Deja, atsakymo į šį klausimą nesulaukiu. Manau, kad esveikatos sistema suveikė netinkamai ir mano uošvienę pakrikštijo vienu vardu „Rezervuota"... Neperteikinėsiu viso dialogo. Ir taip gaila laiko sikiriamo šiai rašliavai...  Turiu vaizdo įrašą ir savo žodžius galiu įrodyti be problemų.

„Atneškit paciento kortelę!" -  meta kozirį gydytojas. Palaukit, o tai užsiregistravus iš anksto kortelė neturėtų būti kabinete? Registratūroj, sakot, nerado? kaip taip gali būti??? Nubildu laiptais rūsin. Į registratūrą. Registratūros merginos, užmetusios akį į esveikatos išrašą, labai daug klausimų neuždavinėja. Ieško. O kas ieško, tas randa. Ne iškart, bet randa. Šuoliuoju į trečią aukštą. Su rasta uošvienės kortele. Prieš tai, tiesa, registratūroj pasitikslinęs, ar dabar tikrai mano brangiausią uošvienę priims. Priims. Tokį patikinimą gaunu.

Priėmė. Apžiūrėjo, nustatė kodėl uošvienė prastai žentą mato, vaistų išrašė regėjimo pagerinimui, nuramino, kad operacijos nereikės. Patenkinta uošvienė liko. Matys pasaulio spalvas ir toliau. O svarbiausia, mane gelbėtoju pradėjo vadint. Sakė, kad jei ji viena būtų pas daktarėli ėjusi, nieko nebūtų pešusi... „Man, bobulę, velniop būtų pasiuntę ir tiek..." - mąstė balsu. Pradėjau jausti, kaip nimbas virš mano galvos formuojasi, vos tik uošvienė į mane pažvelgia. Mano, kaip žento, akcijos pakilo 100%. Viskas tik į gera. 

Na, o, bet, tačiau... Esveikata... Teoriškai arklys, praktiškai nesikelia... 

P.s. Ar būtumėm patekę pas gydytoją, jei nebūčiau operatyviai gavęs registracijos kopijos? Klausimas pamąstymui.
P.p.s. 2021.05.12 uošvienė užregistruota pas kardiologą. Toje pačioje Kelmės ligoninėje. Lydėsiu, be abejo, aš. Ir šįkart būsiu tinkamai pasiruošęs. Laukite tęsinio.