#UNIKALU. V. Or­lo­vas: „Ne­pa­sie­kė­me ri­bos, už ku­rios moks­lei­viai ne­su­tik­tų su mu­mis ei­ti“

Penk­to­jo­je „UNI­KA­LU su As­ta Le­saus­kie­ne“ tink­la­lai­dė­je dar vie­na uni­ka­li as­me­ny­bė. Šį kar­tą pro­jek­to he­ro­ju­mi ta­po ne­for­ma­lio­jo švie­ti­mo gam­tos ir tiks­lių­jų moks­lų mo­kyk­los, įsi­kū­ru­sios Kau­no tvir­to­vės VII for­te, di­rek­to­rius Vla­di­mi­ras Or­lo­vas.

Kaip pasakoja tinklalaidės pašnekovas, įsikurti buvusiose kareivinėse paragino gamtos ir tiksliųjų mokslų neformaliojo švietimo trūkumas mieste. Dabar jau laboratorijose mokiniai moka atlikti PGR testus, dirbti su chromatografais, spektrometrais, jų darbai priimami garsiose mokslinėse konferencijose.

– Kiek metų dirbate su vaikais?

– Su vaikais dirba mūsų pedagogai, o švietimo srityje esame jau 6 metus, čia forte – 12 metų. Iš pradžių daug laiko teko skirti tvarkymui, nes objektas nebuvo tokios būklės, kad į jį būtų įmanoma pakviesti vaikus.

– Susitikome Kauno tvirtovės forte.

– Mes esame Kauno tvirtovės VII forte, jo kareivinėse, sėdime buvusioje virtuvėje. Šiandien čia nieko valgyti ir gerti negalima, nes esame vienoje iš trijų gamtos mokslų laboratorijų. Ši laboratorija yra bendro pobūdžio, skirta moksleiviams nuo 1 iki 9 klasės.

– Kodėl nusprendėte įsikurti būtent šiose patalpose?

– Visuomeninės organizacijos dažnai ieško sau problemų ir bando tas problemas spręsti. Visuomeninės organizacijos niekada nesprendžia tų problemų, kurių nėra. Nuo senų laikų Kaune buvo daug kalbų apie tai, kad būtų labai gerai, jei apleistus fortus pavyktų pritaikyti ne karinei paskirčiai.

Kai pradėjome dirbti šiame forte, jį tvarkėme ir su gausia miestiečių pagalba. Kai pradėjome ieškoti jam funkcijų, naiviai tikėjomės, kad padarysime muziejų ir tas muziejus bus gausiai lankomas. Supratome, kad žmonės ne tik knygų neskaito, bet ir į muziejus nevaikšto.

– Tai ką jūs čia darote (juokiasi)?

– Teko imtis kraštutinių priemonių (juokiasi). Jau turėjome daugiau gyvenimiškosios patirties, mūsų kolektyve atsirado vaikų ir kaip tėveliai pastebėjome, kad Kaune yra daug puikių bendrojo lavinimo mokyklų, bet yra labai sudėtinga su neformaliuoju švietimu.

Neformalusis švietimas Kaune yra suprantamas kaip šokiai, dainos, estrada, lego robotukai, programavimas. Gamtos ir tiksliųjų mokslų kryptis buvo visiškai apleista. Pagalvojome, kad jeigu šioje srityje yra poreikių, o jų tikrai buvo ir yra iki šiol, tai galbūt kaip visuomeninė organizacija pabandykime padėti miestui, vystant gamtos ir tiksliųjų mokslų neformalųjį švietimą.

– Kiek vaikų iš viso turite?

– Turime apie 350 savo moksleivių. Jie yra ne tik iš Kauno, taip pat iš Vilniaus, Klaipėdos, Kauno rajono ir kitų miestų, kurie pas mus važinėja dažniausiai savaitgaliais. Anksčiau turėjome gana didelį srautą moksleivių iš įvairių Lietuvos mokyklų, kurių mokytojai atveždavo savo klases arba grupes tam tikriems laboratoriniams darbams atlikti. Nes ne visos mokyklos turi laboratorijų, specifinės įrangos, o mes to šiek tiek turime. Dabar srautas, deja, sumažėjo, bet tikimės, kad grįš.

– Jūs turite ypatingų laboratorijų, prie kurių vaikams kitur nėra galimybių prieiti.

– Tam tikros mokslinės aparatūros turime daugiausia iš mokyklų Lietuvoje. Universitetai, be abejo, turi savų stebuklų.

– Kokių ypatingų laboratorijų turite, ar tai paslaptis?

– Žinote, aš nemėgstu labai girtis. Mūsų mokykloje moksleiviai naudoja 7 skirtingų tipų spektrometrus. Tai mokslinė aparatūra, tokia pati stovi universitetuose. Turime ir chromatografų. Turime panašų aparatą kaip aparatūra, kuri naudojama koronaviruso diagnostikoje, ir mūsų moksleiviai geba dirbti su realaus laiko PGR.

Bet esmė ne aparatūra ir ne tai, kad mūsų moksleiviai prieina prie garsių gamintojų fermentų, reagentų. Vyresniosiose klasėse dirbama su ne ką mažiau prastesne įranga, nei dirba Vilniaus universiteto bakalauro studijų programų antro kurso studentai.

– Lietuvoje yra sakoma, kad nėra mokytojų, nėra žmonių, kurie galėtų ir mokėtų dirbti su vaikais, kad juos įkvėptų. Jūs turite tų žmonių, kaip juos radote?

– Turime apie 19 specialistų. Mes jų gauname iš labai slaptos vietos, kurios nenorėčiau atskleisti, bet tiek to (juokiasi). Iš Lietuvos universitetų. Lietuvos universitetai ruošia puikius gamtos mokslų specialistus.

Bėda ta, kad labai dažnai mokyklos, norėdamos prikviesti specialistą, visų pirma iš jo reikalauja mokytojo diplomo. O mes reikalaujame suvokimo savo srityje, noro dirbti su moksleiviais ir specialistas, turintis ne mokytojo, o genetiko arba mikrobiologo diplomą, ateina pas mus. Žinoma, priklauso ir kada įgytas diplomas – genetika šiandien ir prieš 30 metų yra du skirtingi mokslai.

Kai į kolektyvą kviečiame naują narį, kalbame ne tik apie atlyginimą, bet ir apie tai, kad bus investuojama į jo sritį. Sykį buvau programuotojas ir, ieškant darbo, niekas neklausė apie atlyginimą, klausė, kiek naujos bus technologijos, kiek bus investuojama į šią sritį. Jei nebus investicijų, tai koks skirtumas, koks bus atlyginimas, – degraduosiu ir prarasiu įgūdžius.

– Nemažai investuojate į laboratorijas ir įrangą.

– Mes investuojame į viską, į ką galime investuoti. Negaliu pasakyti, kad tai yra labai daug. Jei mūsų skaičius lyginsite su skaičiais, kuriuos deklaruoja savivaldybės ir ministerijos, tai jų skaičiai bus tikrai įspūdingi. Pas mus nėra milijonų.

Jei prietaisas kainuoja apie 10 tūkst. Eur ir negalime sau leisti jo įsigyti, ieškome prietaiso su gedimu. Tada tas pats prietaisas pas mus atkeliauja už 500 Eur, tuomet ieškome to paties prietaiso su kitu gedimu. Kadangi aš turiu elektroniko specialybę, tai iš dviejų neveikiančių prietaisų gauname vieną veikiantį ir dar krūvą atsarginių dalių.

– Ar esate pagalvojęs, kodėl jūs, būdamas pakankamai užsispyręs, drąsus, norite eksperimentuoti ir padėti vaikams, Lietuvai?

– Esmė ne manyje. Labai daug gražių darbų daro kolektyvas. Matote, turiu kelis bruožus, galbūt jie ir veikia. Pavyzdžiui, būdamas pakankamai stiprus diletantas daugelyje sričių, kuriose dirbame, tikrai neturiu gamtos mokslų išsilavinimo, randu metodą, eksperimentą, kryptį.

Kolektyvo, vieno ar kito mokytojo klausiu: „Kaip tu žiūrėtum, jei su moksleiviais pradėtume keisti bakterijų genetinį kodą?“ Vienas mokytojas sako, kad bus brangu ir sudėtinga, neįmanoma. Kitas pasako, kad tai jau yra daręs ir nerekomenduoja bandyti, trečias sako tą patį ir tada suprantu, kad metodas geras (juokiasi) ir reikia lįsti į šitą sritį.

– Kas labiausiai nustebino, nudžiugino ir pagalvojote, kad padarėte tai, ko niekas kitas nepadarė?

– Patį didžiausią malonumą patiriu, kai matau didelį Lietuvos moksleivių potencialą ir kad dar nepasiekėme tos ribos, už kurios moksleiviai nesutiktų su mumis eiti.

Man smagu, kad mūsų moksleiviai 11–12 klasėse kartu su tikrais mokslininkais dalyvauja tarptautinėje aukštą reitingą turinčioje mokslinėje konferencijoje. Konferencija priima jų darbus, jos knygoje yra mūsų moksleivių darbų santraukos, spausdinamos kartu su mokslininkų.

– Ar turite svajonę, kurios dar neįgyvendinote?

– Svajonės būna mažos drambliuko svajonės ir didelės drambliuko svajonės. Kelerius metus svajojome mokykloje turėti chromatografą, vakar jį atvežiau, tai dabar tuštuma (juokiasi). Vaikštome aplink jį ir galvojame, kaip čia mokykloje chromatografas stovi, negali būti.

Svajojame, kad mūsų bendrojo ugdymo sistema augtų.

– O ko reikia, kad ji augtų?

– Daug dalykų reikia, kad ji augtų. Svarbiausia – reikia, kad oficialioje sistemoje atsirastų pasitikėjimas moksleiviu. Tada viskas stipriai pasikeis.

Šiandien turime tokią situaciją – moksleivis tėra vaikas, jam negalima dirbti su krauju, negalima rinkti klasiokų seilių, negalima turėti prieigos prie reagentų be acto ir sodos. Jam viskas negalima, nes jis nieko nemoka, neišmano, ką nors sudaužys ar sulaužys. Mūsų patirtis sako: ne, jie to nedaro.

Etaplius.lt

#UNIKALU kviečia kas antrą savaitę atrasti unikalių Lietuvos žmonių ir vietų. Pamatyti ir išgirsti neeilinių pokalbių. Vaizdo įrašai su vertimu į gestų kalbą.