#UNIKALU. V. Gus­tai­tis: „Tu­riu ati­duo­ti duok­lę šu­nims“

Nau­jie­nų plat­for­mo­je Etap­lius.lt star­ta­vu­si nau­ja tink­la­lai­dė „UNI­KA­LU su As­ta Le­saus­kie­ne“ pri­sta­to dar vie­ną uni­ka­lią as­me­ny­bę – ki­no­lo­gą, Bal­ti­jos ki­no­lo­gi­jos cent­ro įkū­rė­ją Vy­tau­tą Gus­tai­tį. Gy­ve­ni­mą šu­nims pa­sky­ręs vy­ras at­sklei­džia, ko­dėl pa­si­rin­ko ki­no­lo­go pro­fe­si­ją ir kaip šie gy­vū­nai pa­kei­tė jo gy­ve­ni­mą.

– Vytautai, kiek metų esate su šunimis?

– Nuo vaikystės. Kai man buvo vieni, tėvai išvežė į kaimą. Mano seneliai gyveno Suvalkijoje, jos glūdumoje, prie gražaus Kalnyno ežero. Buvo vienkiemis ir aš ten užaugau. Kadangi kitas vienkiemis buvo už 3 kilometrų, man nueiti ten pažaisti su vaikais nebuvo šansų. Vienintelis pasirinkimas buvo šunys.

Juos senelis žiemą pakinkydavo į roges, važiuodavome ant užšalusio ežero, ant užšalusios pievos. Ją pavasarį užliedavo ežeras, vadino Pravorine – nežinau, kodėl. Ten būdavo pats geriausias maniežas šuniui ir man. Ten lakstydavome ir leisdavome dienas. O vasarą – kartu į mišką, lydint keturkojui bičiuliui.

– Kada atėjo mintis, kad gyvenimą pasuksite veiklos su šunimis link?

– Gyvenimas pakoregavo pats. Jau nuo ketvirtos klasės turėjau šunį. Draugo kalė atsivedė šuniukų, o man labai reikėjo tų šuniukų, tad atvažiavau ir pasiėmiau vieną.

Gyvenome Žaliakalnyje, mūsų namas buvo ant posūkio. Šuo iššoko į kelią, posūkiu važiavo automobilis ir partrenkė mano šunį. Jis ant mano rankų nustipo. Įsimintinas momentas – šuo dar pakelia galvą, lyžteli veidą ir nusibaigia.

Pradinukai bėgdavome vasarą pasimaudyti į Nerį – nusileisdavome laiptais žemyn nuo Žaliakalnio. Plaukdavome nuo salos link salos, o gerai plaukti nemokėjome. Sykį nuslydau nuo padangos ir pradėjau skęsti. Iškylu ir vėl nusileidžiu. Buvau nebetoli Abraomo vartų, jau beveik į juos beldžiausi. Jutau, kaip aplink mane gulintį laksto didelis šuo ir purtosi, ant manęs krenta purslai. Vaikinas, grįžęs iš Afganistano, su ramentais, su kojos trauma, parsivežęs komisuotą šunį po tarnybos, matė, kad skęstu. Jis sakė, jog mano draugai pabėgo. Sako: „Mesiu pagalį, šuo nuplauks ir atneš. Aš mečiau akmenuką. Šuo nuplaukė, tu iškilai, jis sugriebė už kupros – ir į krantą.“Nuo to prasidėjo naujas gyvenimas, tarsi nauja era. Dabar suvokiu, kad tai tam tikra duoklė. Kai dar vieną kartą gauni šansą gyvenime, po to atsiranda truputėlį kitokių vertybių.

– Dabar užsiimate veiklomis su šunimis ir padedate žmonėms bei juos gelbėjate?

– 23 metus dirbau valstybės tarnyboje. Dirbau Viešojo saugumo tarnyboje. Atėjau į pirmąjį vidaus pulką, kadangi tuo metu generolas Madalovas ieškojo specialistų ir kažkas mane pasiūlė į šią vietą. Tarnavau 23 metus, išėjau į atsargą 2018-aisiais su vidaus majoro antpečiais.

Dabar esu atsargos karininkas, sukūręs kinologiją tarnyboje nuo nulio. Viską teko sukurti pačiam. Šunis imdavome iš prieglaudų – juos mokėme, lavinome. Šunys buvo įvairių veislių. Važinėjau po pasaulį ir tobulinausi Vokietijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, Austrijoje, Šveicarijoje bei kitose šalyse.

– Kiek turite augintojų? Ar juos pamokote ir kažkam perduodate, ar nuolat turite kažkokį skaičių tarnautojų?

– Šitas šuo (rodo į šalia esantį šunį, – aut. past.) yra mūsų šeimos – išlepintas, niekšingas šuo, kurio užduotis yra būti šeimos šunimi. Jis neturi uostyti ar daryti ko nors panašaus.

Visas gyvenimas sukasi tik su šunimis ir apie šunis. Tarnybinis šuo vertinamas dėl dvejų dalykų: uoslės ir sąkandžio. Šuns uoslė unikali, nes skiria daugiau nei 11 tūkstančių kvapų. Mes, atėję į parfumerijos parduotuvę, daugiausia užuosti galime keturis kvapus, po to susisuka galva ir nebežinome, ką uostėme. O šuo gyvena kvapų pasaulyje, tai galima išnaudoti. Šuns sąkandį mokslininkai lygina su krokodilo. Krokodilo sąkandis spaudžia 212 kilogramų į kvadratinį centimetrą jėga, šuns – nuo 800 kilogramų į kvadratinį centimetrą jėga. Sulaikyti pažeidėją lengva, tereikia gyvūną išmokyti, jį nukreipiant teisinga linkme. Ir jis darys tai, ko tau reikia.

Baltijos kinologijos centre pradėjome kurti K-9 grupę. Ką ši grupė daro? Mano paskutinis noras tarnyboje buvo išmokyti šunį ieškoti žmonių kūnų po vandeniu. Lietuvoje to niekas nedarė.

– Kaip tai padaryti? Sudėtinga net įsivaizduoti.

– Iš 14 paieškų po vandeniu 13 yra sėkmingos. Žmonės jau buvo po vandeniu, jų nebesimatė. Ar pamenate atvejį, kai vaikas nuslydo nuo karjero, važiuodamas dviračiu pajūryje, ir nebesugebėjo iš vandens išlipti? Vaikas paskendo. Narai jo ieškojo savaitę. Atvažiavo mūsų kinologas, per pusvalandį patikrino visą tvenkinį ir surado vaiką. Nuskendusiųjų kūnus šunys atrado Neryje, Kėdainių r. ir kitur.

Kvapas išsiskiria iš kūno ir kyla į vandens paviršių. Ir šuo ženklina šią vietą. Kaip šunį tam paruošti? Tai darbo technika ir darbo metodika. Į vandenį sumetame plūdurus, narams telieka panirti ir kūną iškelti į paviršių.

– Kokių dar kvapų gali užuosti šuo?

– Pinigus (juokiasi). Pradėjome dirbti su negalią turinčiais žmonėmis. Šunis ruošiame sergantiesiems cerebriniu paralyžiumi. Prie durų mus pasitikęs labradoras ruošiamas kurčnebyliam žmogui. Viena jo užduočių yra pakviesti tėvą prie kieme verkiančių vaikų. Šuo pratinamas prie to, kad jei atsiras triukšmas ar verksmas kieme, šuo atbėgs ir šeimininką pakvies pas vaikus.

– Kokių savybių turi turėti šuo, kad galėtų atlikti tokią tarnystę?– Jis turi dvi savybes – sąkandį ir uoslę. Tuo viskas grindžiama. Tokiam projektui besirinkdami šuniukus, atsižvelgiame į jų charakterį. Bendraujant su šunimis nuo vaikystės ir paėmus šuniuką į rankas, jau žinai, kas iš jo išeis. Labradore pamačiau visas reikiamas, darbui tinkančias savybes. Turiu posakį „genetinės šiukšlės“. Kada jos perduodamos šuniui iš tėvų, senelių, prosenelių, mes jas arba išvalome, arba šuo lieka su jomis gyventi. Tai – fobijos. Slidžiam paviršiui, tamsai, garsui, dideliam aukščiui ir pan. Jei šuns galva užspausta tam tikromis problemomis, jas stengiamės išvalyti mokykloje.

– Kur su jumis susitikome? Kur esame ir kas čia yra?

– Esame Baltijos kinologijos centre, įkurtame maždaug prieš 10 metų. Tai mano viso gyvenimo pasekmė. Jei pasodinome medį, užauginome vaikus, pastatėme statinį, tai, vadinasi, tavo veikla vyks ir po tavęs. Mano abu vaikai įsijungę į šį darbą – didieji baigė Veterinarijos akademiją. Dukra pasirinko veterinarijos gydytojo specialybę ir pagal ją dirba, sūnus pasirinko kinologiją. Mano žmona taip pat veterinarijos gydytoja.

Mano sūnus Martynas, atsikėlęs vieną rytą, kai jam buvo apie 10 metų, sako: „Tėti, aš noriu kartu.“ Jis pradėjo kartu su manimi dalyvauti pratybose, ėmė mokytis. Jis seka kiekvieną žingsnį ir momentą bei daro tą patį, ką aš. Dabar daro geriau už mane, kadangi šitoje srityje turi gerą išsilavinimą. Smagu, kad vaikai paseka mūsų pėdomis, kad tęsia pradėtą darbą. Viskas vyks nenutrūkstamai.Etaplius.lt informacija

Visą pokalbį su Vytautu Gustaičiu žiūrėkite naujoje #UNIKALU tinklalaidėje