#UNIKALU. R. Bu­čins­ky­tė: „Gink­las ne­sup­ran­ta juo­kų ir neat­lei­džia klai­dų“

Nau­jie­nų plat­for­mo­je Etap­lius.lt star­ta­vu­si nau­ja tink­la­lai­dė „UNI­KA­LU su As­ta Le­saus­kie­ne“ pri­sta­to dar vie­ną uni­ka­lią as­me­ny­bę – pa­ra­lim­pie­tę Rai­me­dą Bu­čins­ky­tę. Lie­tu­vos kul­ki­nio šau­dy­mo čem­pio­nė pasakoja apie gy­ve­ni­mo pa­si­rin­ki­mus ir at­si­tik­ti­nu­mą, nu­lė­mu­sį ir spor­to kar­je­rą.

Kaip būtent šaudymas atsirado Raimedos gyvenime ir kokiomis savybėmis išsiskiria šauliai – be pagražinimų atvirame interviu pasakoja devintosios tinklalaidės herojė.

– Kaip atsidūrei šiame sporto kelyje?

– Kaip ir viskas gyvenime – per atsitiktinumą. Buvo viena šventė ir mums suorganizavo pramogą pabandyti pašaudyti. 10 ar 15 šūvių ir viskas. Vienas treneris pastebėjo mane ir du mėnesius manęs ieškojo. Tuomet paskambino ir pakvietė pabandyti daugiau pašaudyti, pasportuoti. Man pasirodė, kad čia nėra tikras sportas. Tik pykšt pokšt – pašaudėme ir viskas. Bet, išvažiavus į pirmas varžybas, mane apėmė azartas. Užkabino. Na, o dabar galiu pasakyti, kad tai sportas, reikalaujantis daug pastangų, koncentracijos, fizinių jėgų ir laiko.

– Kuo užsiėmei iki šio sporto?

– Iki šaudymo mokiausi net 7 metus, kol įgijau magistro laipsnį. 10 metų savanoriavau Maltos ordine. Turėjau svarbių pareigų. Organizavau piligriminę kelionę į Lurdą. Aš, kaip grupės vadovė, turėdavau ir nakvynę užsakyti, ir viską sutvarkyti. Reikėdavo žmonių grupę vežti iki Lurdo, tai užtrukdavo apie dvi savaites. Tomis savaitėmis tu turi rūpintis 20–40 žmonių.

– Kokia yra paralimpiečių bendruomenė?

– Čia yra mūsų paslaptis (juokiasi). O jei rimtai, tai mes esame žmonės, kurie tiesiog gyvename savo gyvenimą. Vertiname kiekvieną dieną. Už savo gyvenimo kokybę tu atsakai pats. Yra žmonių, kurie sako, kad neturi draugų. Bet tu turi kažką daryti. Iškepk pyragą, pasikviesk į svečius. Reikia prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Tą energiją, kuri yra iššvaistoma kitų kritikai, nukreipti savo kūrybai ir tuomet turėsi gražų gyvenimą.

– Iš ko semiesi motyvacijos? Kas tave įkvepia?

– Motyvacija man yra didelis darbas su savimi. Prisiimti atsakomybę už tai, kaip jautiesi, ką galvoji ir kaip reaguoji į viską. Savyje geriau susitvarkyti. Jei lenda bloga mintis, turi iškart pagalvoti: o kaip pats elgiesi? Atsakomybė už savo gyvenimą ir už savo jausmus. Taip ir gyveni.

– Pakalbėkime apie šaudymą. Dažnas tai mato kaip vyrišką sportą. Kaip jautiesi dėl tokio požiūrio? Ko reikia šiam sportui?

– Ši veikla man labai patinka ir aš tuo mėgaujuosi. Čia vienintelis klausimas yra: kaip tu moki pats save kontroliuoti? Tai labai rimta. Tarp šaulių turime posakį: „Ginklas nesupranta juokų ir neatleidžia klaidų.“ Atvykus į treniruotes ir varžybas, į viską žiūri rimtai. Čia juokų nėra. Šauliai turi išskirtinį bruožą – atsakomybę, ramybę. Pavyzdžiui, po varžybų pirmiausia analizuoji, nepyksti ant kitų, kurie laimėjo. Į tuos, kurie šaudo geriau nei mes, žiūrime su pagarba. Vyrai, žinoma, dažnai žiūri su pašaipa. Ypač į moterį, o dar kai pamato, kad vežimėlyje…

– O kiek metų esi neįgaliojo vežimėlyje?

– Aš senas vilkas (juokiasi). Vežimėlyje sėdžiu jau ilgiau, nei esu vaikščiojusi. Apie 30 metų. Bet aš nesijaučiu, kad sėdžiu vežimėlyje. Jame sėdžiu po traumos. Be abejo, pradžia buvo sunki. Kai tau 15 metų, esi pilnas gyvenimo, draugų ir staiga per vieną akimirką tavo gyvenimas sulūžta ir jau nebežinai, kaip toliau gyventi. Negali eiti į mokyklą, šokius ar sportuoti. Atrodė, jei negali vaikščioti, tai nebegali nieko.

Taip mąsčiau ne vienus metus. Kol neišvydau vežimėlyje sėdinčių žmonių, kurie gyvena, vairuoja ir taip toliau. Tuomet pradėjau galvoti, kad darysiu tai, ką aš galiu. Išsilaikiau vairuotojo teises, baigiau mokyklą. Juk ne visi žmonės ir taip gali baletą šokti. Sveikas žmogus neatsikelia ryte ir negalvoja – va, ir vėl aš baleto nepašoksiu. Ne, tiesiog tu darai tai, ką gali daryti. Taip ir vežimėlyje – gyveni, galvoji apie mokesčius, važiuoji į parduotuvę. Smagiausia kartais vaikų komentarus išgirsti. Tačiau kartais būna keista išgirsti tėvų pasakymus. Pradeda gąsdinti tuos vaikus, kad nežiūrėk, nekalbėk. Vaikui tereikia paprasčiausiai paaiškinti, kad visko gyvenime nutinka.

Visą pokalbį su Raimeda Bučinskyte žiūrėkite naujoje #UNIKALU tinklalaidėje.