#UNIKALU. M. Gau­bas: „Kul­tū­rą rei­kia lies­ti ran­ko­mis“ (vaizdo įrašas)

Nau­jau­sia­me nau­jie­nų plat­for­mos Etap­lius.lt tink­la­lai­dės „UNI­KA­LU su As­ta Le­saus­kie­ne“ epi­zo­de kal­ba­mės su skulp­to­riu­mi, dai­li­nin­ku, gra­fi­ku Mar­ty­nu Gau­bu. Pa­gar­sė­ju­sios skulp­tū­ros „Lie­tu­vai­tė“ au­to­rius at­vi­rau­ja, ko­dėl vai­kys­tė­je sva­jo­jo tap­ti ma­fi­jo­zu, kaip jam pa­vy­ko iš­si­kraus­ty­ti iš „pa­ties bai­siau­sio mies­to“ ir kaip pla­nuo­ja pra­links­min­ti „Lie­tu­vai­tę“.

– Martynai, esi turbūt labai rimtas žmogus?

– Gyvenimas sudėtingas (juokiasi). Visą laiką sunkoka šnekėti, nes, atrodo, gali arba nuslysti, kur iš tikrųjų sunku, arba norisi kaip tik nuo to rimtumo bėgti ir leisti sau taip lengvai prastraksėti per gyvenimą tik paviršiumi, labiau gilintis tik į tas sritis, kurios tau įdomios. Taip gyvenime ir stengiuosi daryti.

– Stebint tavo kūrybą, apima toks dviprasmiškas jausmas. Iš vienos pusės – skulptūros labai jautrios, simpatiškos, norisi prie jų prieiti, bet kartais jos nustebina ar net išgąsdina. Ar kada pagalvojai, kodėl tau norisi taip daryti?

– Kiek save pamenu vaikystėje, toks perdėtai jautrus buvau. Man tai labai nepatikdavo. Paauglystėje įsivaizdavau, kad mano didžiausia svajonė – tapti mafijozu, kad būčiau labiau bejausmis. Mane erzindavo tai, kad viską pastebiu, viską matau, per daug gilinuosi. Norėjosi tokio grubumo, drąsos. Paskui atradau, kad tą jautrumą, tuos savo pastebėjimus galima panaudoti kūryboje.

Vaikystėje mano stebėti žmonės tapo personažais. Įsivaizduoji, kad tas personažas yra gana realus – ne tik kūno prasme: aukštas, žemas, storas, plonas, senas, jaunas, vyras, moteris. Man būdavo įdomu galvoti, ką jis šiandien pusryčiams valgė, ar jis supyktų tam tikroje situacijoje, kokį kilimą pirktų parduotuvėje. Galvodavau apie keistus dalykus. Tiems personažams turėdavau atsakymus arba stengdavausi skulptūras padaryti tokias, lyg jose būtų tarsi atskiras žmogaus gyvenimas.

Personažas nebūtinai tą istoriją atspindi. Pavyzdžiui, jis gali būti koks nors sėdintis ir besiilsintis, bet gali įsivaizduoti, kokį darbą dirba, ar mėgsta sportuoti, ar yra kairiarankis, ar dešiniarankis.Vieną kartą dariau skulptūrą ir jos rankas sudėjau vieną ant kitos. Vienas skulptorius priėjo ir sako: „Kaip įdomu – kairiarankį padarei.“ Galvojau: „Blemba, kaip faina kairiarankį žmogų padaryti!“ Tada pradedi lįsti į tokias detales.

– Menininkui skulptūra yra saviraiška, kažkokios minties išsakymas. O kam kitiems žmonėms jų reikia?

– Aš irgi įsivaizdavau, kad skulptūra yra pusiau mirusi, bet, tarkime, kai darbai atsiranda kokiose nors viešose erdvėse, jie sukelia labai daug diskusijų, tokios gyvos reakcijos. Supranti, kad tos skulptūros iš tikrųjų turi didelį poveikį.

Kur benuvežčiau skulptūrą „Lietuvaitė“, visą laiką ji būna labai emocionaliai pasitinkama. Kažkada vieno verslininko paprašytas nuvežiau į Palangą. Savivaldybė iš karto gavo skundų ir per kelias valandas liepė ją išsivežti. Dukra buvo kartu su manimi ir sakė: „Aš negalvojau, kad lietuviai tokie emocionalūs – visiškai kaip kokioj Ispanijoj.“ Iš tikrųjų reakcijos būna labai ryškios.

– O „Lietuvaitei“ vienai neliūdna?

– Tai galvoju. Turiu medžiagos prisikrovęs, man atrodo, kažkas bus.

– Pats labai dažnai dalyvauji įvairiuose trumpalaikiuose projektuose – smėlio, ledo, šiaudų. Ar negaila to trumpalaikiškumo? Ar tame kaip tik yra kažkas unikalaus?

– Tie trumpalaikiai projektai yra labai faina, nes gali sau leisti daug klaidų daryti – vis tiek žinai, kad greitai to darbo nebebus. Kitas didelis privalumas yra greitis: tos medžiagos leidžia per kelias dienas iš bloko padaryti skulptūrą. Viskas daroma labai greitai ir tai yra geros pamokos. Aš sau leidžiu per metus į porą festivalių nuvažiuoti, kad pasitreniruočiau.

Atradau, kad man įdomu daryti mobilias skulptūras. Jos galėtų būti nuomojamos ir trumpam atsirasti kažkur. Būna, kad savo kažkokią skulptūrą nuvežu kur nors, pastatau kelioms dienoms ir parsivežu. Įdomu tai, kad jos tampa keliaujančios ir miestai neturi svarstyti, ar jos ten labai tinka. Vieną dieną atsirado, emociją paliko ir paskui gali toliau keliauti. Kaip sutikti žmonės.

Kas kartą skulptūra įgauna vis kitą kontekstą. Ta pati „Lietuvaitė“ buvo ir pas fotografus nuvažiavusi, dabar nori Vilniuje, Gedimino prospekte, prie kažkokios apatinių drabužių parduotuvės pastatyti. Abejoju, ar suderins, man atrodo, Savivaldybė neleis.

– Kas čia mums, lietuviams, yra ar ko dar nėra nutikę? Kodėl Savivaldybė gali neleisti?

– Man atrodo, kaip ir sakiau, skulptūra vis dėlto turi tą poveikį. Būna, kad žmonės labai asmeniškai priima, nesugeba pažiūrėti saviironiškai, mato lyg patyčias, žiūri per savo prizmę: čia iš manęs dabar tyčiojasi. Kai kuriuos stipriai paliečia, jie piktinasi, kiti džiaugiasi. Visokių yra – smagu.

– Su tavimi susitikome Birštone, tavo dirbtuvėse. Kodėl tu čia gyveni? Kodėl esi Birštone?

– Nemažai tam įtakos turėjo Aloyzas Toleikis, mano skulptūros dėstytojas iš Šiaulių universiteto. Jis manęs kažkada paklausė: „O kodėl tu gyveni pačiame baisiausiame Lietuvos mieste?“ Aš kažkaip galvojau, kad viskas gerai su tuo Radviliškiu. Kai gyveni, pripranti ir atrodo, kad viskas gerai. Klausiau, kur gyventi, sakė: „Į Birštoną važiuok.“ Tai aš jo ir paklausiau.

– Kiek metų jau čia gyveni?

– Dabar jau daugiau nei aštuonerius.

– Nemažai. Ne veltui tavo skulptūra galva-konteineris kartais pavadinama Birštono galva.

– Merei tai nepatinka, kai sako: „Birštono galva eina.“

– Martynai, ar turi dar kažkokių idėjų, kurias norėtum mums atskleisti?

– Aš tikiuosi, kad ateityje turėsiu pasidaręs didesnių skulptūrų, kurios kaip koks „Coca-Colos“ karavanas atvažiuos, užgrius iš karto su 30 skulptūrų.

Būtų labai faina, jei daug automobilių važiuotų ir visos skulptūros kažkur keliautų, mieste išsimėtytų, paskui vėl susirinktų, kažkur kitur išvažiuotų.

Aš visą laiką galvoju, kad būtų faina, jei kas nors ką nors sugadintų, kad jos gyventų savo gyvenimą. Žmonės, ypač vyresnės kartos, taip yra išauklėti, kad visko rankomis negalima liesti. Priėję prie skulptūrų, irgi bijo. Reikia liesti ir net pakeisti, prilipdyti ką nors ar nupjauti. Jei skulptorius kažkur klaidą padarė – pataisyti.

Man norisi, kad ant tų skulptūrų, apie kurias aš galvoju, net ir laipiotų, apverstų arba dar kažką padarytų. Gal ir blogai šneku, bet man tai faina, kai į skulptūrą žiūrima gyvai. Pavyzdžiui, „Birštono galva“ vieną dieną būna vienoj vietoj, kitą dieną kažkas ją perneša kitur. Tas gyvumas man labai patinka.

Esu kažkada į tos galvos vidų įlindęs. Tupiu, ateina žmogus ir girdžiu, ką jis komentuoja. Aš pradedu šnekėti ir labai išsigąsta. Esame daug prigalvoję, kad skulptūra galėtų būti dar gerokai gyvesnė. Galvojame, kad net su technologijomis būtų smagu pažaisti, tarkime, įstatyti kameras, kad kai kas nors prieina, gaučiau pranešimą į telefoną ir galėčiau bendrauti su žmonėmis prie skulptūros.

Dabar mano gyvenime atsirado didesnių istorinių darbų. Dabar Chodkevičiaus paminklą darau. Aplinkybės pradeda versti surimtėti, bet man tai labai baisu. Gali būti, kad ateisite paklausinėti ir bus kaip pačioje pradžioje: gyvenimas toks rimtas ir sunkus.

#UNIKALU kviečia kas antrą savaitę atrasti unikalių Lietuvos žmonių ir vietų. Pamatyti ir išgirsti neeilinių pokalbių. Vaizdo įrašai su vertimu į gestų kalbą.