#UNIKALU. M. Dob­ro­vols­ky­tė: „Jei ne­pu­čia vė­jas, man ne­ra­mu“

Pen­kio­lik­ta­me tink­la­lai­dės „UNI­KA­LU su As­ta Le­saus­kie­ne“ epi­zo­de – po­kal­bis su Mo­ni­ka Dob­ro­vols­ky­te apie jū­rą, vė­ją, lai­vus, trau­mas ir mo­te­riš­ku­mą. Vil­nie­tė, pa­mi­lu­si Pa­ma­rio kraš­tą ir jū­rą, iš pir­mo žvilgs­nio tra­pi mo­te­ris, iš tie­sų yra su ban­go­mis drą­siai be­si­ga­ly­nė­jan­ti lai­va­ve­dė. Ko­kį van­de­ny­ną sva­jo­ja per­plauk­ti mo­te­ris ir ko­dėl jai da­ro­si ne­ra­mu, kai ne­pu­čia vė­jas?
 

– Monika, dažniausiai apie laivus, jūrą, marias kalbasi vyrai. Šiandien kalbėsime mes. Kaip jums pavyko ir kas įkvėpė būti čia, prie marių, užsiimti laivyba?

– Esu Vilniaus trinkelių mergaitė (juokiasi). Niekada neturėjau kaimo – mano ir močiutė, ir senelis buvo miestiečiai, tad mane gamta visada traukė. Kai tėtis pirmą kartą nusivežė, pamačiau tuos vandenis, man jie padarė tokį įspūdį… Pamačiau, kaip vaikai plaukioja nuo krantinių. Kaip delfinai kokie. Ir aš taip norėjau mokėti. Kai čia atsikrausčiau dėl vandens, supratau, kad visi laivai, kurie dabar klaidingai traktuojami kaip prabangos prekė, mums yra paprasta susisiekimo priemonė. Man laivavedžio teisių neturėjimas yra tas pats, kaip neturėti automobilio, be kurio – kaip be rankų. Taip ir greičiau, ir geresnės nuotaikos į darbą nuvažiuoji (juokiasi).

– Ką čia dirbate?

– Kažkada į šį klausimą atsakiau taip: pardavinėju savo gyvenimo būdą. Kažkada mokydavau čiuožti vandens slidėmis, buvo periodas, kai mokiau katerio praktikos. Dar nuomoju sodybas renginiams ar šeimoms, kurios norėtų čia pailsėti. Labai noriu supažindinti žmones su šito krašto kultūra. Jie atvažiuoja ne tik apsigyventi ir pailsėti, bet gauna visą puokštę veiklų, kuriomis galėtų pažinti Pamario kraštą, t. y. paukščių stebėjimas, kelionės laivais, buriavimo pamokos, senoviniai mediniai buriniai laivai, įvairiausios vandens pramogos, žygiai – viskas, kas susiję su kraštu.

– Vyriškas ar moteriškas šis užsiėmimas?

– Nežinau, aš apskritai neskirstau darbų į vyriškus ir moteriškus. Galbūt yra kažkokios savybės, bet man atrodo, kad visų pirma viskas yra labai žmogiška. Sutinku, kad baržos negalėčiau pakrauti, bet galėčiau, pavyzdžiui, valdyti kraną. Žvejyba irgi atrodo vyriškas užsiėmimas, o pamatytumėte, kiek su manimi plaukia žvejų merginų. Ir tikrai žvejoja, ne tik sėdi šalia vyro ir mėto meškerytes. Būna, kad sėdi dvi draugės ir žvejoja. Man tai labai faina. Mažai yra moterų, kurios plaukia laivais, bet žinau, kad yra didžiulio burlaivio kapitonė moteris.

Bet dar būna, kad plaukiu ir girdžiu: „Ooo, mergina, ateik čia!“ Tai nėra labai malonu kartais, bet sulaukiu ir gerų reakcijų. Aš, pavyzdžiui, naudojuosi tuo, kad esu mergina. Tarkime, apsiverkiu, jeigu mane sustabdo policija (kvatoja). Na, yra tokių dalykų... Ir padeda man švartuotis visada, nors mėgstu viską padaryti pati. Tai nėra didelis fizinis krūvis, kurio negalėčiau atlaikyti. Jeigu man būtų per sunku, to nedaryčiau.

– Man Pamarys, jūra visada asocijuojasi su nuolatiniu vėju, kurio reikia saugotis. Prie to įmanoma priprasti?

– Jei nepučia vėjas, man neramu. Nerimas širdy. Atrodo, tarsi laukčiau, kas bus po to. Nes kai čia pasidaro ramu, vadinasi, arba tuoj driokstels kokios nors bangos, arba kažkas yra negerai. Ta ramybė – sąlyginė. Čia visada pučia. Ir, atrodo, netgi tavo mintys keičiasi su vėju.

– O kokie čia žmonės, kaip apibūdintumėte?

– Mėgstu į šitą kraštą ir kitų žmonių – atvažiuojančių – akimis pažiūrėti. Nes mes patys prarūgstame ir nelabai pastebime, kas kaip gyvena. Čia žmonės atrodo rūstūs, mažai šneka ir tik tada, kai reikia. Galbūt tie atšiaurūs vėjai ne tik odą padaro grubią, bet ir charakterį. Bet iš tikrųjų visi labai geranoriški.

– Laivo valdymas mariose turi tam tikras taisykles. Kuo jos ypatingos?

– Man pagrindinė taisyklė yra aštrus protas ir susikaupimas. Negali plaukti ir braukyti telefono, kartais negali net šnekėtis. Iš tikrųjų labai svarbu susikaupti. Taisyklės išmokstamos, bet daugiausia patirties įgauni plaukiodamas kuo įvairesnėmis sąlygomis, įvairesniais vandenimis. Dviejų vienodų situacijų laive nebūna. Ir jei pagalvoji, kad kažkas gali atsitikti, tai tikrai atsitiks. Pavyzdžiui, pamatai, kad atsišerpetojusi virvė, ir žadi pasikeisti rytoj. Ne, jos jau nepasikeisi, nes ji bus nutrūkusi… Negalima apskaičiuoti jokių dalykų. Tiesiog turi būti kiek įmanoma viskam pasiruošęs ir turėti fantazijos, kas gi dar galėtų atsitikti.

– Į Pamarį atvažiavus prieš 10 metų, tikrai buvo mažiau judesio, laivų ir žmonių. Kas pasikeitė? Žmonės išmoko pramogauti šioje vietoje ar turi tiesiog daugiau laivų?

– Šitas kraštas ir mes visą laiką buvome su laivais, laivininkyste, upininkyste susijusi valstybė. Pažiūrėkite senus Vilniaus paveikslus – nusėtos laivais pakrantės, Kaunas –
taip pat. Visi pagrindiniai prekybos keliai eidavo upėmis, mariomis, vandeniu, kanalais, tik tą laivybą tikriausiai labai sužlugdė sovietmetis. Gal buvo labai užspausti žmonės? O dabar pradeda atrasti aštraus proto pramogas, kai būni laimingas, darydamas ekstremalius arba savęs išbandymo dalykus.

Kas yra plaukimas jachta? Gulėjimas su bikiniu ant denio (juokiasi)? Prisiekiu – jei plauksite mėnesį, tai gal dieną ar pusę jos ir pavyks tai padaryti, bet už laivininkystės pramogų troškimo slypi labai daug patirties. Ir labai džiaugiuosi, kad žmonės to imasi, nori plaukioti. Mums gal trūksta infrastruktūros, nes turime vieną laivų degalinę. O žmonės atsigauna, gerėja. Aš pati, plaukiodama čia, tampu geresnė.

– Kai tarėmės dėl susitikimo, pasiūlėte daug įvairių vietų. Bet apsistojome vienoje. Kur susitikome ir kodėl?

– Norėjau jums parodyti vieną iš gražiausių vietų. Mingė tarsi atskleidžia visą Pamario gyvenimą. Kai matai kaimyną kitoje upės pusėje ir reikia iš jo ko nors pasiskolinti, plauki laivu. Esi priverstas, nes kitaip reikia daryti keliasdešimties kilometrų lanką, važiuojant keliu. O nuo vėjo radome užuovėją viename iš namelių ant Kuršių marių kranto, kuriuos aš nuomoju.

– Kiek metų jau gyvenate šiame krašte?

– Man atrodo, kad atvažiavau tik vakar (juokiasi), bet jau 10 metų. 2011 m. pradėjau čia gyventi vasaromis, o paskui ir potvynius pradėjau čia sekti. Dabar jau galvoju, kad čia mano namai. Nors kai važiuoju į Vilnių, vis tiek sakau: „Varau namo.“

– Kokių svajonių turite?

– Svajoju perplaukti Atlantą. Ir labai greitai – tikiuosi kirsti jį šiemet. Taip pat – perplaukti visą pasaulį su jachta.

– O ko tam reikia? Tik suplanuoti ir viskas?

– Aš tą žadu jau kokius 5 metus... Iš pradžių planavau radikaliai išplaukti, nes mano pirmasis mokytojas Andrius Varnas apiplaukė pasaulį ir man su juo teko dalyvauti pirmame etape. Tada jau buvau mirtinai užsikabinusi. Bet buvau taip pat užsikabinusi ir apsigyventi šitame krašte. Tada galvojau: gerai, per 5 metus padarysiu taip, kad viskas suktųsi, ir galėsiu viską mesti, išplaukti ir nežinoti, ar grįšiu, ar ne…

Dabar man pradėjo čia taip patikti, kad radikalumo visiškai nebenoriu. Nebenoriu nieko palikti. Dabar, turint laivą, mano pirmasis etapas būtų išplaukti iš Mingės. Be to, čia būtent ta vieta, iš kur galime pasiekti visą pasaulį! Įsivaizduojate? Aš sėdu į laivą Mingėje, nuburiuoju į Amsterdamą. Kai susikaupia daug reikalų, grįžtu lėktuvu, padirbu ir vėl skrendu į Amsterdamą. Ir taip visais etapais galvoju savo svajonę įgyvendinti.

– O metų laikas svarbus?

– Labai. Atlantas kertamas tik vėjų sezonu dažniausiai. Yra tam tikri sezonai, nuo kurių priklauso plaukimas. Pavyzdžiui, vėlyvą rudenį aš į vandenyną tikrai nekiščiau nosies. Netgi rudeninė Baltija yra tokia pikta.

– Ar pavojingas šis užsiėmimas? Teko patirti traumų?

– Taip. Bet tomis traumomis, galiu pasakyti, didžiuojuosi. Turėjau mėlynių per visą kūną nuo vandens slidžių. Antra trauma irgi su vandens slidėmis. Neįsivaizduoju, ar įmanoma taip kristi, bet buvau pasidažiusi šiek tiek blakstienas ir kai kritau veidu žemyn, mano blakstienos atsidūrė čia (rodo virš antakių, – aut. past.). Tai buvo baisiausias kritimas (juokiasi), po kurio dar kokį mėnesį, kai man pasakydavo wakeboard’as, sukrūpčiodavau.

Dar viena trauma, irgi susijusi su vandeniu, buvo, kai gelbėjau berniuko kamuoliuką, kurį jam nunešė upė. Persipjoviau baisiai pirštą ir tada pirmą kartą laivu plaukiau į Šilutės ligoninę. Buvo labai faina, nes Šilutės ligoninė yra prie pat Šyšos upės ir ten galima nuplaukti. Nustraksėjau su tuo pirštu ir sakau: „Gerai, plaukiu toliau.“ Sako: „Kaip tai plauki?“ Jie niekuomet dar nebuvo sulaukę pacientų su laivu. Per langus man tada mojavo.

– Ką galėtumėte patarti tiems, kurie norėtų Pamary pradėti veiklas? Nuo ko reikėtų pradėti?

– Visų pirma ištrinti bet kokius tvarkaraščius iš savo galvos. Aš pati, kai nuvažiuoju į Vilnių, pajuntu, kaip pradedu skubėti. Čia to negali būti. Visiškai ištrinti ir mėgautis akimirka. Antras dalykas – turėti maisto atsargų. Visada turiu trims mėnesiams, nes potvynis gali užeiti netgi rudenį arba vasarą, jei tam tikri vėjai užeina. Vieną kartą potvynis buvo net pusę metų…

– Kaip judate potvynių metu?

– Persikeli per upę: arba pereini, jei ledas, arba perplauki, jei vanduo, tada pasiimi automobilį, nuvažiuoji, kur reikia, grįžti ir vėl perplauki. Visada turi būti pasiruošęs.

Visi kažkodėl galvoja, kaip aš taip radikaliai palikau namus… Nieko panašaus, mano visa šeima, draugai ten, bet nieko baisaus tie 300 km. Atsikraustymas čia neturėtų būti bėgimas nuo savęs, tai turėtų ateiti natūraliai.

#UNIKALU kviečia kas antrą savaitę atrasti unikalių Lietuvos žmonių ir vietų. Pamatyti ir išgirsti neeilinių pokalbių. Vaizdo įrašai su vertimu į gestų kalbą.