#UNIKALU. J. Ja­nus: „Kvie­čiu iš­drįs­ti šven­tėms ruoš­tis ki­taip“

Nau­jie­nų plat­for­mos Etap­lius.lt tink­la­lai­dė­je „UNI­KA­LU su As­ta Le­saus­kie­ne“ pri­sta­to­me dar vie­ną uni­ka­lią as­me­ny­bę. Me­ni­nin­kė, ma­dos ir vie­to­kū­ros di­zai­ne­rė Ju­li­ja Ja­nus kal­ba apie tai, ko­dėl da­bar­ti­niai mies­tų eg­lu­čių ka­rai yra ydin­gi, kaip reik­tų pa­keis­ti šią tra­di­ci­ją ir ko­kiu marš­ru­tu ei­da­mi ra­si­te slap­tą mei­lę.
 

– Julija, kalėdinis laikotarpis į mūsų gyvenimą įneša naujų spalvų, įvykių, puošmenų. Kaip jums atrodo, kaip dabar, kai vis kalbama apie tvarų gyvenimą, ieškoma paprastesnių arba ilgalaikiškesnių sprendimų, turėtų atrodyti mūsų miestai?

– Lenktynėse, kuris miestas pasipuoš naujau, kievieną kartą kitaip, mes pamirštame tausojimą – tą prievolę nepakenkti arba kenkti mažiau. Kalbant apie pačią tvarumo idėją ir principus, miestai elgiasi labai neatsakingai. Lyginant su kaimynais latviais ir estais, mes esame šių lenktynių priekyje blogąja prasme: miestai kiekvienais metais stengiasi investuoti be galo daug lėšų į naujas, kitokias dekoracijas, o tai reiškia labai didelį šiukšlinimą. Visos tos dekoracijos po to virsta atliekomis. Mūsų kaimynai naudoja tas pačias dekoracijas kiekvienais metais – galbūt kažką truputį papildo, pakeičia.

Galime keisti savo požiūrį. Vietoj to, kad išleistume dešimtis, šimtus tūkstančių eurų eglutėms, jų idėjoms ir naujoms dekoracijoms, galėtume skelbti konkursus, kaip kažką panaudoti dar kartą ir ką pakeisti, bet nekeisti visko. Kita vertus, dabar, kai nėra turizmo srauto, dekoracijos yra galimybė pritraukti papildomų lankytojų, o jie reiškia palaikymą vietiniams verslams, kurie dirba durimis į gatvę.

Lankytojai iš kitų miestų, žmonės, atvažiuojantys pasižiūrėti, sudaryti įdomiausių eglučių ir dekoracijų žemėlapiai, vedamos ekskursijos užtikrina srautą ir išlaiko labai daug verslų. Reikia to nepamiršti. Aiškindami, kaip ir ką daryti, turime pagalvoti ir apie tuos žmones, kurie ten veikia, dirba ir kurių pragyvenimo šaltinis yra tie verslai. Problema nėra vienpusiška ir paprastai išsprendžiama.

– Dažniausiai žmogui reikia ne daiktų, ne eglutės, ne žaisliukų, o žmogaus.

– Žmogui reikia žmogaus, todėl jis eis ten, kur yra žmonių, kur gali pabūti ne vienas ir pasidalyti tuo jausmu. Tam, kad ten ateitų daugiau žmonių, reikia jausmo. Jeigu senų dekoracijų panaudojimas vėl kurs tą pačią atmosferą, tada nematau problemos.

Namuose nekeičiame dekoracijų kiekvienais metais todėl, kad labai svarbu jausmas, šeimos susirinkimas. Dekoracijos palaiko šventinę atmosferą, nepaisant to, kad taip buvo ir praeitais metais. Svarbiausia yra ryšys. Šeimoje mes turime senesnį ryšį ir su šaknimis. Dekoracijos yra tik papildomas dalykas. Miestuose ir įvairiose vietovėse kitaip. Šventės rengiamos žmonėms sujungti.

Mano pasiūlymas būtų išdrįsti bent keliems miestams pradėti truputį kitaip ruoštis šventėms, pabandyti įtraukti kūrybingų žmonių. Galėtume kiekvienais metais sugalvoti eglutėms temą ir organizuoti dirbtuves, kur žmonės panaudotų iš naujo ką nors arba pagamintų iš tam tikrų lengvai suyrančių medžiagų. Tada atsirastų didesnis savo vietos pajautimo džiaugsmas, nes prie jos prisidedama savo rankomis.

Dalijimasis ta idėja ir jausmu yra žymiai tikresnis nei ginčai, ar stiklinė eglutė graži, ar negraži. Gražu ar negražu – dėl to galima ginčytis. Kai kažkas įdėjo savo laisvo laiko, širdies, meilės, rankų darbo, tada yra visiškai kitas jausmas.

– Ar miestas turėtų būti papuoštas ir nešti kažkokią žinią nuolat?

– Miestas yra gyvas organizmas. Dabar miestai turi net po kelis centrus, ne taip, kaip anksčiau. Kiekvieno jo gyvybingumas priklauso nuo to, kiek į tą centrą žmonės įneša savęs, kiek nori jame būti, kiek sieja save su ta vieta, kiek nori ją aplankyti, nes kažkuo skiriasi, yra originalesnė už kitas, savita.

Mano sritis yra kūrybinė vietokūra – tai yra būtent apie tai, kaip sukurti vietos aurą, identitetą taip, kad jis trauktų, skirtųsi nuo kitų, būtų unikalus. Kūrybinė vietokūra yra apie tai, kaip, kokiomis priemonėmis, kokiais ženklais, meno kūriniais, vietos bendruomenės menininkų, verslininkų, šeimų įsitraukimu padaryti, kad ta vieta būtų didižiuojamasi, kad žmonės ten norėtų būti, dirbti ir gyventi.

Jeigu trūks gyvybės, tai bus tik aikštė, kurią kažkas papuošė, praėjo šventės – nupuošė. Ten nėra jausmo. Dabar vyrauja klaidingas požiūris, kad miesto centras ir taip gyvas ir to gyvybingumo niekaip palaikyti nereikia. Tai yra netiesa, ypač kalbant apie istorinį centrą. Bet kuriame mieste jis pamažu tampa gyvu muziejumi: jeigu neturi aiškaus savo prekės ženklo ir nėra iškomunikuota, kodėl jis įdomus, nieko nebetraukia.

Šalia mano namų yra prekybos centras, kuriame šilta, yra stogas, galiu laisvai pasistatyti automobilį, nereikia toli vaikščioti. Kodėl aš turiu eiti į miesto centrą, kur man šalta, slidu, kartais tamsu, gal nesaugu, lyja, sninga, nuo stogų krinta varvekliai?

Dėl to reikia ypatingą dėmesį skirti miesto centrui ir pagalvoti, kaip palaikyti jo gyvybę. Jeigu laiku nesusizgrimbama, miestų centrai pavirsta pigių suvenyrų, tuščių durų su užrašais „Išnuomojama“ ir girdyklų vietomis.

– Julija, su jumis susitikome Užupyje. Kokia čia vieta?

– Čia yra mano namai, studija ir startuolis viename.

– Kas gimsta šioje vietoje?

– Nuo fotografijos darbų iki projektų. Vienu jų užsiimu ir dabar. Sukūriau audiogidą, kuris yra nemokamas, prieinamas iš bet kurio telefono, reikia tik suvesti internete www.slaptameile.lt.
Tai yra Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės kelias po Vilnių.

Aktorė Barboros Radvilaitės asmeniu jautriai pasakoja istoriją, kur ji gimė, užaugo, kas ją supo, kaip tada rengėsi, ką veikė, kaip atsitiko visa istorija su Žygimantu Augustu, – nuo gimimo iki pat mirties. Visos Vilniaus vietos, kurios susijusios su ta istorija ir kurias galima dabar pamatyti, yra apkalbėtos. Tai yra 21 stotelė žemėlapyje.

Projektas užtruko. Pirmiausia sukūriau lietuvišką versiją, po to parašiau projektą ir gavau finansavimą įrašams kitomis kalbomis, puslapio sukūrimui, programavimo darbams. Man jis labai brangus todėl, kad, gilindamasi į Vilniaus centro kūrybinę vietokūrą, aš supratau, kad turime tarptautiškai žinomą meilės istoriją.

Apie žymiausią lietuvę Barborą Radvilaitę beveik 500 metų rašė lenkų, italų, baltarusių, ukrainiečių ir lietuvių rašytojai, poetai, teatralai statė spektaklius, režisieriai kūrė kiną, dailininkai ją piešė – be galo daug menininkų žavėjosi ta moterimi ir ta istorija. Yra net kelios legendos, kas jai atsitiko ir kodėl taip anksti mirė, versijos. O kur maršrutas? O kur suvenyrai? O kur susijęs maistas? Ta visa kultūra?

Aš labai tikiuosi, kad maršrutas įkvėps kūrybingus žmones, kurie turi verslus arba nori juos kurti Vilniaus centre, įsitraukti į tą istoriją. Tai yra nuostabi terpė, daug galimybių. Mūsų turistai pirmiausia yra kaimynai. Latviams ir estams verta istoriją papasakoti nuo pradžių, o lenkams ir visai kitai pusei gal net nereiks pasakoti, tik parodyti – ar Barboros Radvilaitės taurę, kurią jai dovanojo Žygimantas Augustas, bijodamas, kad bus nunuodyta, ar žiedą, kurį ji nepaprastai mėgo, ar patiekalus, nes yra produktų, kurie buvo tiekiami į dvarus ir iš jų gaminamų patiekalų sąrašai, ar kvepalus, nes yra išlikę užrašyti gamintų tepalų ingredientai. Už viso to slepiasi galimybės ir aš jas bandau išjudinti.

#UNIKALU kviečia kas antrą savaitę atrasti unikalių Lietuvos žmonių ir vietų. Pamatyti ir išgirsti neeilinių pokalbių. Vaizdo įrašai su vertimu į gestų kalbą.