#UNIKALU. A. Ši­le­ris: „Kny­ga yra ta­vo ta­pa­ty­bės da­lis“

Tink­la­lai­dės „UNI­KA­LU su As­ta Le­saus­kie­ne“ he­ro­jus – vil­nie­tis tė­tis, ver­tė­jas ir skait­me­ni­nių kny­gų bib­lio­te­kos įkū­rė­jas Arū­nas Ši­le­ris. Vy­ras tra­di­ci­jų sau­go­ji­mą pa­lie­ka ki­tiems ir už­sii­ma, kaip pa­ts va­di­na, trans­for­ma­ci­ne veik­la. Kaip skai­ty­ti ne tik teks­tą, bet ir iliust­ra­ci­jas, už ko­kį ma­lo­nu­mą A. Ši­le­riui mo­ka pi­ni­gus ir ko­dėl ne vy­tu­rys, o ko­lib­ris yra jo idea­las?
 

Pasaulį sukausčius koronaviruso pandemijai, popierių vis dažniau keičia kompiuteriai. Jau nebekalbama apie tai, kad vaikams reikia mažiau laiko praleisti prie ekranų. Skaitmeninių knygų paklausai vis augant, „Vyturys“ šiandien turi apie 120 tūkst. registruotų vartotojų ir, pasak A. Šilerio, prisideda prie to, kad mokytis būtų patogiau: literatūra nesimėto po įvairius kompiuterio aplankus, ją lengva pasiekti.

– Kaip „Vyturys“ pradėjo giedoti Lietuvos skaitmeninėje padangėje?

– Kai nusprendžiau, kad reikia kurti šiuolaikinį, modernų dalyką – skaitmeninių knygų biblioteką, kilo klausimas, koks turėtų būti pavadinimas. Netyčia sužinojau įdomią istoriją, kuri susijusi su ženklų tvarumu, ilgalaikiškumu. „Vyturys“, pasirodo, 1985-aisiais įsikūręs, o 2000-aisiais – „užsilenkęs“, bet kam bepasakau, visi žino, kad jis yra. Vadinasi, jis yra mūsų sąmonėje, nes tuo metu buvo vienintelė vaikų literatūros centralizuota leidykla. Būstinė buvusi J. Tumo-Vaižganto g. 2, kur dabar yra Užsienio reikalų ministerija. Kai sužinojau, kad toks prekės ženklas „voliojasi“ vos ne gatvėje, pagalvojau, kad neverta kurti naujos leidyklos, o pasigalvoti, kaip sugrąžinti „Vyturį“ į padangę.

Kelias buvo pakankamai ilgas, nes, ieškant prekės ženklo savininkų, norint surasti logotipo dailininką, teko keliauti ir į stoties rajoną, belstis į įvairiausius butus, kol galiausiai dabar jau amžiną atilsį dailininką Katkų radau senelių namuose. Jis pasakė: „Vaikeli, tu tik imk ir daryk.“ Sutvarkius visus biurokratinius reikalus, buvau devintame danguje.

– Kaip kilo idėja steigti skaitmeninę biblioteką, ar tikėjotės tokio rezultato?

– Vienas didesnių impulsų buvo, kai mano vaiko Jono mokytoja atsiuntė laišką, kad trūksta Kazio Sajos knygų „Būrimas obuolio sėklom“. Mokytoja prie laiško prisegė prastai skenuotą PDF knygos variantą. Atsiverčiu failą – kreivas, šleivas, nupilkėjęs, su taškeliais. Mes čia kalbame, kad tuoj bus elektroninis balsavimas, o kai kalbame apie vaikus, tai štai – atsiųstas PDF, skaityk pusiau legaliai, pusiau nelegaliai. Ketvirtokui ar penktokui labai svarbi tvarka, struktūra, mums visiems svarbu neturėti knygų, išmėtytų po įvairiausius segtuvus, o turėti sudėtas patogiai. Pamačiau, kad yra niša. Vienoje konferencijoje išgirdau, kad, skaitmenizuojant knygas, reikia pasiruošti ilgam pakilimo takui. Nesudeginti visų pinigų, nes kol žmonės patikės nauju dalyku, tu gali tris kartus bankrutuoti. Idėją galiausiai kažkas kitas įgyvendins, kuris yra pakilimo tako gale, kai susikurs kritinė masė. Dabar kritinė masė susikūrusi dėl koronaviruso krizės. Atsiranda suvokimas, kad nėra blogai skaityti telefono ekrane ar kompiuteryje. Mes visi skaitome ir nieko nepadarysi.

– Kiek turite skaitytojų bibliotekoje?

– Užsiregistravę yra
120 tūkst., bet kiek ten skaito, kiek neskaito... Kartais žmogus užsiregistravęs sumoka pinigus, bet knygą atsiverčia tik kartą. Kartais nesuprantu, ko laukia. O kartais koks penktokas kelis šimtus kartų knygą atsivertė ir skaitė. Tai rodo, kad dar nėra susiformavusio įpročio skaityti skaitmeninių knygų.

– Susitikome Šiauliuose, Venclauskių namuose. Kodėl susitikimas rekonstruotų namų skaitykloje jus nudžiugino?

– Žinojau, kad yra gražių pastatų Šiauliuose, bet kai sužinojau, kad pastatas pastatytas 1927-aisiais metais, tik devyneriems metams praėjus po Pirmojo pasaulinio karo, rezonuoja, kad žmonės sugebėjo atsigauti, atsistoti, jiems rūpėjo ir grožis, ir gėris. Todėl kyla klausimas: ką mes gebėsime palikti po savęs, ar ateities kartos džiaugsis tuo, ką jiems paliksime?

Ir man labai asmeniškai patinka – mano pavardė Šileris rodo, kad esu iš Vokietijos, mano proseneliai buvo iš ten, tad aš truputį „prie kapitalistų“. Žmonės tais metais sugebėjo ne medinėje pirkioje dviejų galų gyventi, kurioje viename gale gyvuliai, o kitame patys valgyti verdasi, o sukurti tokį ištaigingą, gerą įspūdį darantį gyvenimą. Tas sugebėjimas gerai gyventi man labai patinka. Dar labiau žavi Venclauskių humaniškumas. Nors sakoma, kad pinigas žmogų sugadina, Venclauskiai per Holokaustą neprarado žmoniškumo. Man Venclauskių istorija rodo, kaip galima suderinti kurti gerovę ir neprarasti širdies. Šiauliams tai yra didžiulis įkvėpimo šaltinis visoms kartoms.

– Užsiimate įvairiomis veiklomis. Gal galite apie jas papasakoti?

– Kaip sakoma, devyni amatai, dešimtas – badas? (Juokiasi.) Mano karjera ilga, bet visą laiką nenutolau nuo švietimo, žodžio ir nuo knygų. Esu baigęs anglų kalbos pedagogiką, dirbau vaikų namuose-internate. Studijavau vertimo studijų magistrantūroje, ilgus metus buvau vertėju, neseniai dalyvavau kaip vertėjas Vilniaus rotušėje vykusiame Andriejaus Sacharovo 100 metų jubiliejaus renginyje. Vertėjo karjera man patiko. Yra tokia istorija, kai tėtis man patarė nusipirkti raudoną kaklaraištį, eiti dirbti į Užsienio reikalų ministeriją. Bet aš pasirinkau būti vertėju. Vertimas man leido kasdien daryti vis skirtingus dalykus ir negana to, kad jie man įdomūs, man už tai ir pinigus moka. Verčiau jo šventenybei Dalai Lamai „Siemens“ arenoje. Renginyje buvau vienas iš trijų vertėjų. Šalia sėdėjo lietuvis budizmo ekspertas, kuris, esant reikalui, būtų man padėjęs. Dalai Lamos kalbą man į anglų kalbą vertė dar vienas budistas.

– Pastaruoju metu esate įsimylėjęs knygų iliustracijas. Kodėl svarbu mokėti jas pamatyti, perskaityti?

– Pirma asociacija – Šakių rajonas, Lukšių kaimas, medinė stuba. Man tėtis skaito „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakas, knygoje juodai baltos iliustracijos. Jos mane lydėjo ir lydi iki šiol. Laikau, kad iliustracijos – viena iš ankstyvojo skaitymo formų. Ir kai mes kalbame, kad skaityti yra svarbu, manau, reikia kaip apie penkis pojūčius kalbėti, taip ir apie penkias skaitymo rūšis.

– O kas svarbiausia iliustracijoje, kaip ją skaityti?

– Iliustratorius, autorius, mokytojas ir vaikas – keturi elementai, bet svarbiausia, kaip iliustracija atrodo vaiko akimis. Mums iliustracija gali būti labai graži, labai įmantri, bet mažam vaikui ji tebus spalvinga košė. Mažam vaikui puslapyje pakanka kelių figūrų. Labai svarbi ir įvairovė. Užaugau tokioje šalyje, kurioje buvo vienas stilius, vieno tipo tapyba, piešyba. Rodymas jaunam žmogui įvairovės, galimybių, įvairiausių stilių – labai svarbu. Man vienas iš vaikystės lemiamų dalykų – projektoriumi žiūrėdavau pasakos „Bebenčiukas“ skaidres. Ant sienos mediniame name. Mano požiūriu, vertingiausia knygoje yra jos istorija. Ta istorija su vaizdais formavo mane, tampi kitu žmogumi.

– Jūsų tėtis buvo toks pat energingas?

– Aš kavos gėriau (juokiasi). Atrodo, kad tėvai neveikia arba neveikia tiek, kiek galvoji. Mano tėtis buvo biologas, paukštininkas. Jis vaikščiojo po miškus ir įrašinėjo į audiokasetes paukščių balsus. Jis buvo įrašytas į Raudonąją knygą ne kaip retas gyvūnas ar paukštis, bet kaip žmogus, atradęs dančiasnapio lizdą. Dančiasnapis buvo tėčio pasiekimas gyvenime. Prieš daug metų galvodavau, ką atsakyčiau žurnalistui, kas yra mano idealas. Man tai yra irgi paukštis. Vyturys – taip, jis yra malonus širdžiai žodis, bet mano idealas yra kolibris. Jis gali skristi tūkstančius kilometrų, gali skristi atbulas, aukštielninkas, pirmyn, atgal ir geria nektarą... Man tokia metafora pasirodė labai stipraus, atkaklaus, spalvingo, žvitraus sutvėrimo, kuris yra unikalus. Ne asmenybės kartais mane įkvepia, o gyvūnijos pasaulis.

– Koks jūsų naujas projektas mūsų laukia?

– Įgyvendiname kolegos idėją „Giedantis“ – prie skaitmeninių knygų bibliotekos integruota galimybė skaityti audioknygas. Džiaugiamės, kad darome tai, kas mums gera, ir kad tai randa atgarsį kitų širdyse.

#UNIKALU kviečia kas antrą savaitę atrasti unikalių Lietuvos žmonių ir vietų. Pamatyti ir išgirsti neeilinių pokalbių. Vaizdo įrašai su vertimu į gestų kalbą.