#UNIKALU. A. Ma­mon­to­vas: „Kai skam­ba mu­zi­ka, nė­ra vie­tos ag­re­si­jai“

Nau­jie­nų plat­for­mo­je Etap­lius.lt star­ta­vu­si nau­ja tink­la­lai­dė „UNI­KA­LU su As­ta Le­saus­kie­ne“ pri­sta­to dar vie­ną uni­ka­lią as­me­ny­bę. Šį kar­tą jau aš­tun­tuo­ju pro­jek­to he­ro­ju­mi ta­po at­li­kė­jas, Gat­vės mu­zi­kos die­nos (to­liau – GMD) idė­jos au­to­rius And­rius Ma­mon­to­vas.

Kasmet GMD nuskamba daugelyje miestų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – sąrašas pildosi nuolat. Šventę ankstesniais metais savarankiškai organizavo Latvija, Armėnija, Gruzija, Olandija, Norvegija, Belgija, Ukraina, Rusija, Baltarusija ir Airija. Liepos 17-ąją gatves užlies muzika ir visoje Lietuvoje.

Idėjos autorius, muzikantas A. Mamontovas sako, kad muzika, kaip ir bet koks kitas menas, slopina žmonių pyktį. „Kai skamba muzika, nėra vietos agresijai, nėra vietos karui, nėra vietos negatyvui“, – džiaugiasi atlikėjas.

– Šiais metais GMD švenčia jubiliejų – vyks 15-ąjį kartą. Kaip gimė ši idėja?

– Turbūt giliai pasąmonėje aš galvojau, kad būtų smagu sukurti šventę savo miestui, kuri vyktų kartą per metus, bet niekada iki konkrečios minties nebuvau atėjęs. 2006 m. po „Eurovizijos“ su „LT United“ mes atsidūrėme Dubline, ten buvo didžiulis koncertas lietuviams, didelė salė, susirinko labai daug žmonių – ir airių, ir lietuvių, buvo labai smagi atmosfera.

Bet aš atsimenu pirmąjį Dublino įspūdį – miesto centre kiekviename kampe tu stebi grojančius žmones, pamatai 3–4 labai gerus pasirodymus, gauni kelis labai gerus koncertus. Aš pagalvojau, kaip yra smagu, kai gatvėse groja muzika, koks jausmas, kai eini per miestą ir ten kažkas dainuoja.

Kai grįžau, supratau, kad būtų smagu tai padaryti pas mus. Būdavo, jog kažkas kokioje Kaziuko mugėje pagrodavo, atvažiuodavo muzikantų iš Peterburgo, Rygos. Juk būtų smagu, kad vieną dieną visi išeitų į gatves ir grotų be scenų, tiesiog atsisėstų ir turimu instrumentu sugrotų savo ar kito atlikėjo dainą.

Nesitikėjau, kad ši GMD įgaus tokį pagreitį. Maniau, gal bus Vilniuje kelios dešimtys entuziastų, jie gitaromis pagros ar būgnais padaužys, bet jau pačią pirmąją dieną Vilniuje buvo gal 300 muzikantų, prisijungė ir kiti miestai. Kažkuriais metais apogėjus siekė 50 miestų ir miestelių. Kasmet kelios dešimtys miestų ir miestelių organizuoja GMD, o mes tik pasidalijame patirtimi.

– Kitų šalių žmonės, pasižiūrėję į Lietuvą, taip pat pradėjo prisijungti ir dalyvauti?

– Mūsų nuolatinė partnerė yra Ukraina ir mane tai beprotiškai džiugina – gatvėse Lietuvoje ir Ukrainoje tą pačią dieną groja žmonės. Esminė žinutė – kai skamba muzika, nėra vietos agresijai, nėra vietos karui, nėra vietos negatyvui. Tą dieną, kai gatvės pilnos muzikantų, muzika, kaip ir bet koks kitas menas, slopina žmonių agresyvumą, jie yra draugiški, šypsosi, suranda naujų draugų, muzikantai susijungia, sugalvoja bendrų projektų.

– Prie GMD prisijungia turbūt jauni žmonės, mūsų nepriklausomybės karta, žmonės, kurie gimė ir užaugo nepriklausomoje Lietuvoje?

– Aš nežinau, kaip yra Šiauliuose, bet Vilniuje nuo GMD atsiradimo kiekvienais metais mačiau labai garbaus amžiaus vyrą, turbūt 80–90 metų. Jis stovėdavo su būgneliu ir mušdavo ritmą. Mes jį matydavome kasmet. Tai yra nuostabu. Vilniuje gali sutikti įvairiausio amžiaus žmonių. Aišku, ir iš kitų miestų atvažiuoja ansamblių, liaudies muzikos ar jaunimo grupių, bet tai nėra tik jaunimui skirta diena. Tai diena visų, kurie jauni širdyje.

– Ar muzika keičiasi? Ar atsiranda neįprastų muzikos išraiškos formų?

– Muzika yra kaip upė. Visą laiką tekanti, nauja. Kai kurie dalykai kartojasi, bet atsiranda naujas požiūris, forma. Nauja karta kartais net groja senesnes dainas, bet naujai. Atsiranda naujų muzikos instrumentų, naujos patirties, stilių, žanrų junginių, panaudojami elementai iš kitų stilių. Muzika yra tokia gyva tėkmė, kuri transformuojasi, visą laiką keičiasi, bet išlieka paveiki.

Muzika labai reikalinga. Mes labai daug pasaulio suvokiame per garsą, nors kartais to net nesuprantame. Kai užeiname užsimerkę į kambarį, iškart žinome – tai didelis kambarys ar mažas, nes girdime garso atspindžius. Galvojame, kad tik matome viską, bet jei tik matytume be garso, suvoktume daug mažiau ir patirtume viską kitaip.

Todėl muzika yra viena paveikiausių meno rūšių. Muzika suranda visus. Gali nevaikščioti į paveikslų galerijas, teatrą, bet muziką girdi dažniausiai visada.

– Beveik dvejus metus muziką girdėjome tik per medijas, turbūt praradimas – patirti vibracijas – didžiulis. Gal žmonėse kažkas dėl to pasikeičia?

– Esminiai dalykai, nemanau, kad pasikeis. Bet kokį gyvą pasirodymą scenoje gali nufilmuoti, bet tai ne tas pats, kaip būti vietoje, kurioje skamba muzika, aplink kartu dainuoja žmonės. Ta energija, kurią tu jauti, nuotaika bendra nepersiduoda net klausantis ar žiūrint kokybišką įrašą. Tai nebus tas pats, kaip būti vietoje gyvai, jausti vibraciją, pulsavimą, matyti atlikėją, būti su draugais, matyti kitų žmonių reakcijas. Šis dalykas neišnyks, mums reikalingas gyvas santykis su kitu žmogumi.

– Šią vasarą Nidoje išvysime jūsų naują projektą. Kas tai bus?

– Nidoje bus mano elektroninis pasirodymas. Bus dainų, bet dalis pasirodymo bus muzika, kuri gimė Nidoje ar iš garsų, kuriuos įsirašiau Nidoje. Daug metų vaikštau po Nidos miškus, kartais daužau per medį ir įsirašinėju garsus. Paskui tuos garsus galima transformuoti ir iš jų padaryti velnias žino ką. Man labai patinka paimti garsą ir iš jo padaryti dar kažką. Todėl dalis pasirodymo bus muzika, kuri įkvėpta Kuršių nerijos.

– Mažai kas žino, kad šalia to, jog muzikuojate, esate ir fotografas. Kaip šis hobis atsirado jūsų gyvenime?

– Manau, kad tai paveldėjau iš tėčio, nes jis buvo rentgenologas. Dirbo su rentgeno filmais, buvo mokslininkas, ieškojo būdų, kaip nustatyti plaučių vėžį ankstyviausioje stadijoje, išgelbėti žmogaus gyvybę. Tai buvo jo gyvenimo darbas. Dirbo jis su ryškalais, fiksažais, jo hobis buvo fotografija. Vaikystėje mes patys ryškindavome juostas, jis išmokė, kaip sumaišyti ryškalus, juostas įsukti į tą dėžutę. Mes, užsitemdę langus, spausdindavome nuotraukas, mokykloje lankiau fotografų būrelį, kino operatorių būrelį. Vėliau įstojau į Vilniaus universiteto fotožurnalistikos specializaciją.

Fotografijos mokiausi ilgiau nei muzikos, nes muzikos mokyklą lankiau tik metus. Fotografija man yra hobis, kai norisi pailsėti nuo muzikos, persijungti į savotišką meditaciją, juolab kad aš daug keliauju, turiu galimybę fotografuoti kažkokiose egzotiškose vietose, šalyse. Skaitmeninė fotografija leidžia redaguoti nuotraukas, daryti montažus. Turiu didelę nuotraukų kolekciją. Man fotografija –
savotiškas savęs estetinis auklėjimas. Nes kai fotografuoji, vertini kompoziciją, žiūri, kur yra šviesa, šešėlis, stengiesi pagauti momentą. Tai – mano mėgstamas užsiėmimas, bet nevadinu savęs fotografu.

– Susitikome jums ypatingoje vietoje. Kokia čia vieta?

– Tai vadinamieji Vilniaus kompiuterių namai. 1990-ųjų pradžioje čia buvo pirmoji vieta, kur įkurti kompiuteriai. 1992–1994 m. pastato rūsyje buvo radijo stoties M-1 įrašų studija. Aš čia dirbau, čia gamindavome reklamas, čia įrašyti keli „Fojė“ albumai. Čia prodiusavau SEL’ą, Tomą Augulį, grupę ŽAS.

Dabar čia yra kelios įmonės, groja kelios grupės, muzikavo Alina Orlova, grupė „Siela“. Ne muzikinis pastatas, bet daug muzikantų su juo susiję. Po daugelio metų vėl čia išsinuomojau kambariuką ir mes čia repetuojame.

– Ko palinkėtumėte jaunimui, kuris muzikuoja kambary su draugais ir nedrįsta išeiti į gatvę?

– Pabandykite išdrįsti išeiti ir pamatysite, kas atsitiks. Net neįsivaizduojate, kas atsitiks. Jei norite, kad jūsų muzikavimas pakryptų į gerąją pusę, jūs privalote pabandyti pagroti gatvėje. Jei laukiate proveržio bendrai ar savyje arba nesuprantate, ko trūksta grupei, išeikite ir pamatysite stipriąsias ir silpnąsias puses, galėsite patobulinti daug to, ką darote. Ir asmenybei tai labai gerai.

#UNIKALU kviečia kas antrą savaitę atrasti unikalių Lietuvos žmonių ir vietų. Pamatyti ir išgirsti neeilinių pokalbių. Vaizdo įrašai su vertimu į gestų kalbą.