Unikalioje L. Rupšlaukio kompozicijoje vietą rado ir žmonės su negalia

Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje vyko Lino Rupšlaukio kompozicijos „Kiekvienas rytas pergyvens tave“ premjera. Autorius neslepia, kad šis kūrinys buvo nemenkas iššūkis – kompozicija daugiaplanė, apimanti orkestro, choro partijas, be to, bendrą muzikinį piešinį lygiaverčiai įsijungė ir atlikėjai, turintys intelekto negalią, iš Šiaulių.

L. Rupšlaukio teigimu, kūrinio gaires nubrėžė Alvydo Šlepiko specialiai parašytas tekstas.

„Tai buvo atspirties taškas, pagrindas. Per verbalinį teksto turinį natūraliai atsirado kūrinio kontekstas“, – sakė kūrėjas.

Vis dėlto kūrinys nebūtų atsiradęs, jei ne Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ užsakymas sukurti rimtą, profesionalų muzikos kūrinį, kuriame kartu su kitais muzikantais grotų ir turintieji intelekto negalią. Projektą „Meno jungtys – 1000 spalvų“ parėmė Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė, prie jo prisijungė Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas – Modestas Barkauskas), Valstybinis choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas), solistė Kamilė Bonté (sopranas) bei Sigitas Gailius ir Andrius Rekašius (mušamieji).

Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ pirmininkės Viktorijos Vitaitės teigimu, „Guboja“ jau 32 metus siekia įtraukti žmones su negalia į profesionalias kultūrines veiklas.

„Norime padėti žmonėms su negalia ištrūkti iš uždaro savo bendruomenės rato ir lygiaverčiais pagrindais dalyvauti visuomenės kultūriniame gyvenime, todėl nuolat bendradarbiaujame su profesionaliais menininkais ir meno kolektyvais“, – sako V. Vitaitė.

Jos teigimu, taip pavyksta sukurti kultūrinę vertę turinčius meno projektus, mažinti stereotipus, kad žmonės su intelekto ar kita negalia gali atlikti tik primityvius kūrinius.

L. Rupšlaukis – trimitininkas, kompozitorius, Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, muzikantas, daugelio konkursų laureatas ir stipendininkas. Jis sako kurti pradėjęs jau besimokydamas E. Balsio gimnazijoje ir šiuo metu tai aktyviai daro.

Kompozitorius neslepia, kad sukurti tokį kūrinį buvo didelis iššūkis, – reikėjo aprėpti ir orkestro, ir choro partijas, taip pat įtraukti žmones su negalia. Jis sako iš pradžių dvejojęs, ar imtis, bet kadangi buvo pažadėta visiška kūrybinė laisvė, sutiko. Įtikino ir bendradarbiavimas su A. Šlepiku, su kuriuo buvo pažįstamas iš anksčiau ir jautė kūrybinę bendrystę.

L. Rupšlaukis prisipažįsta, kad iš pradžių nerimavo, kaip reikės į kūrinį įtraukti žmones su negalia – buvo grojęs bendrame orkestre su „Spalvų muzikos“ orkestru, todėl įsivaizdavo, kaip tai galėtų atrodyti, tačiau didesnio sąlyčio su šiais žmonėmis neturėjo.

„Nesinorėjo kurti to, kas ne mano, daryti butaforijos ar supaprastinti, suprimityvinti kūrinį, kita vertus, ir pernelyg įpareigoti tų žmonių nenorėjau. Pagaliau pavyko rasti sprendimą – sukūriau aleatorinę ritmo partiją, kurią atliko Šiaulių m. savivaldybės globos namų dienos centro „Goda“ ritmo grupė (vadovės Natalija Pugačienė, Ilona Būdavaitė). Jie natūraliai, lygiavertiškai įsijungė į bendrą muzikinį audinį.

Kompozitorius pasakoja, kad darbinis kompozicijos pavadinimas buvo „Kai karas pasibaigs“. „Tai reiškia, kad kontekstas natūraliai siejasi su tuo, kas dabar vyksta pasaulyje, savotiškais, galbūt  net tektoniniais, civilizacijos lūžiais. Politologai ir istorikai, filosofai tai tyrinėja, jie galėtų plačiau atsakyti, tačiau aš, kaip kūrėjas, taip pat esu jautrus pasaulio stebėtojas ir tai veikia ir mane, ir mano kūrybą. Vis dėlto vengiau to kiek tiesmuko kalbėjimo apie karą“, – sako  kūrėjas. 

Autorius neabjejoja, kad kiekvienas klausytojas iš koncerto išsinešė savo viziją, savą kūrinio interpretaciją: „Nenorėčiau primesti, ką klausytojas turėtų išgirsti – manau, visada akademinį meną galima racionalizuoti ir paversti kritikos objektu, tas yra gerai, kita vertus, kiekvienas turi teisę interpretuoti ir savo žvilgsniu matyri ar jausti kūrinį. Visai kitokias asociacijas gali turėti besiklausantis žmogus, negu aš ar A. Šlepikas turėjo.“

Paprašytas apibūdinti kūrinio žanrą, kompozitorius nurodo, kad tai galėtų būti artima kantatai, didelės apimties kompozicija, parašyta neoromantine muzikos kalba. Kūrinyje netrūksta melancholiškų, tamsių tonų, bet yra ir nemažai ir šviesos.

Jis sako besitikintis, kad ši muzika priimtina daugeliui, ne tik profesionalams: „Yra balsas, solistas, daug  gražių, kiekvienam klausytojui priimtinų atspalvių. Neoromantinę muziką supranta daug žmonių, ji yra susiformavusi vakarietiškoje popkultūroje, garso takeliuose“, - dalijasi mintimis L. Rupšlaukis.  

L. Rupšlaukis džiaugiasi, kad kažkuo galėjo prisidėti prie požiūrio į žmones su negalia keitimo: „Tai  yra nuostabu, ką daro „Guboja“, ir mes visi turėtume daugiau daryti didesnei žmonių įtraukčiai. Empatija, tolerancija, dėmesingumas jautresnėms grupėms, socialiniai klausimai yra labai svarbu, tikrai galima rasti sprendimų, tiesiog visi nors kartais turime apie tai pagalvoti.“