Unikali paroda bibliotekoje kviečia pažinti nemarią Šiaurės Amerikos indėnų kultūrą

Birželio 17 dieną Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje atidaryta amerikiečių fotografijos pionieriaus, etnologo Edward Sheriff Curtis fotografijų paroda „Šešėlių gaudytojas“. Tai unikali proga susipažinti su 30 metų trukusiu, 37 milijonus dolerių kainavusiu bei 40 tūkstančių fotografijų apimties projektu, vykdytu Šiaurės Amerikoje. 

 XX amžiaus pradžioje dirbęs Edwardas Sheriffas Curtisas grūmėsi beviltiškoje kovoje su laiku, stengdamasis išsaugoti, užfiksuoti – fotoaparatu, balso įrašymo prietaisu – Šiaurės Amerikos indėnų kultūros likučius, dar nesunaikintus baltųjų ekspansijos. Trisdešimt metų, remiamas tokių žmonių kaip Johnas Pierpontas Morganas ir buvęs JAV prezidentas Theodore‘as Rooseveltas, sumokėdamas didelę kainą savo šeimos ir sveikatos sąskaita, Curtisas daugybę laiko praleido tarp įvairių genčių indėnų, kol galų gale išleido neprilygstamą darbą „The Norh American Indian“ (Šiaurės Amerikos indėnai).

Parodos atidaryme dalyvavo JAV ambasados Lietuvoje kultūros atašė Caitlin Nettleton. Paroda veiks iki liepos 12 d. Parodą organizuoja JAV ambasada Lietuvoje. Parodos kuratorius, koordinatorius Darius Vaičekauskas. Parodos partneris Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, Jurbarko rajono savivaldybės viešoji biblioteka.

XX amžiaus pradžioje dirbęs Edwardas Sheriffas Curtisas grūmėsi beviltiškoje kovoje su laiku, stengdamasis išsaugoti, užfiksuoti – fotoaparatu, balso įrašymo prietaisu – Šiaurės Amerikos indėnų kultūros likučius, dar nesunaikintus baltųjų ekspansijos. Trisdešimt metų, remiamas tokių žmonių kaip Johnas Pierpontas Morganas ir buvęs JAV prezidentas Theodore‘as Rooseveltas, sumokėdamas didelę kainą savo šeimos ir sveikatos sąskaita, Curtisas daugybę laiko praleido tarp įvairių genčių indėnų, kol galų gale išleido neprilygstamą darbą „The Norh American Indian“ (Šiaurės Amerikos indėnai).

Gimęs 1868 metais Viskonsine, Edwardas Curtisas fotografuoti pradėjo anksti. Sulaukęs 17 metų jis jau dirbo fotografo padėjėju, St. Paulo miestelyje, Minesotos valstijoje, ir atrodė, jog gyvenimas ir toliau tekės ramia vaga verslininkaujant. Viskas pasikeitė, kai Curtisų šeima išvyko į Vakarus ir apsigyveno Sietle, kur Edwardas vedė 18-metę Clara Phillips, įsigijo nuosavą kamerą ir tapo vietos fotografijos studijos dalininku. 1893 metais jiedu susilaukė pirmagimio, vėliau dar trijų vaikų.

Jauna šeima gyveno virš klestinčios Curtis Studio, kuri traukte traukė bendruomenės ponias, mėgusias žavingo, atletiško jauno vyriškio daromus portretus, kuriuose jos atrodė kerinčiai ir rafinuotai. Būtent Sietle 1895 metais Edwardas padarė pirmą čiabuvio portretą. Tai buvo Angelina, vyriausioji Duwamishų genties vado dukra. Jis jai mokėjo po dolerį už kiekvieną pozavimą ir pastebėjo, jog „jai tai teikė didelį malonumą, ženklais ir [anglų kalbos] žargonu ji rodė, kad jai labiau patinka leisti laiką fotografuojantis nei rinkti moliuskus“.

Atsitiktinumo dėka 1898 metais įvyko tai, kas pakeitė Edwardo gyvenimą, nutolino jį ir nuo darbo studijoje, ir nuo šeimos. Kartą jis fotografavo Rainierio kalną ir sutiko grupę paklydusių mokslininkų, kuriems vadovavo žinomas antropologas Georgas Birdas Grinnellis. Jiedu susidraugavo, ir Edwardas netrukus buvo pakviestas tapti oficialiu politiko ir verslininko Williamo Averello Harrimano ekspedicijos į Aliaską 1899 metais fotografu. Kitais metais Edwardą pakvietė fotografuoti Montanos valstijoje gyvenusių Pikanų genties indėnų.

Edwardas užsidegė. Jam buvo labai įdomu tai, ką jis vadino „primityviais papročiais ir tradicijomis“. Grįžęs į Sietlą, jis surengė fotografijų parodą, ėmė rašyti straipsnius indėnų temomis ir keliauti po visą šalį dėstytojaudamas. Jo fotografijos buvo vertinamos už gryną grožį ir netrukus tapo plačiai žinomos šalyje. Prezidentas T. Rooseveltas netgi pakvietė Edwardą fotografuoti savo dukters vestuvių ir Rooseveltų šeimos portretų. 

Tačiau Curtisą traukė į Vakarus fotografuoti indėnų. Jis surado žmogų, kuris sutiko perimti jo studiją Sietle ir – tai buvo dar svarbiau – susirado rėmėją, sutikusį padėti jam įgyvendinti grandiozinį sumanymą: turtingą verslininką Johną Pierpontą Morganą. Iš pradžių atsisakęs padėti („Pone, Curtisai, į mane kreipiasi daugybė žmonių, prašydami finansinės paramos. Aš negaliu jums padėti“), J. P. Morganas buvo sužavėtas, kai pamatė Curtiso darbus: „Pone, Curtisai, noriu pamatyti šias fotografijas knygose – pačiose gražiausiose knygose, kokios tik buvo išleistos.“

J. P. Morganas sutiko paremti Edwardą 75 tūkst. dolerių, kuriuos tarė išmokėsiąs per 5 metus už 25 tomų seriją ir 500 originalių graviūrų. Tiek pinigų užteko Curtisui pasamdyti vertėjų ir tyrėjų pagalbininkų. Curtisas su bendradarbiais sėdo į dengtą vežimą ir leidosi fotografuoti indėnų, tarp jų, kaip vėliau paaiškės, žymiausių to laikotarpio indėnų vadų – Džeronimo, Raudonojo Debesies, Varno ir Džozefo.

Kelionėse neišvengta sunkumų – nepravažiuojami keliai, ligos, technikos gedimai, kamuojantis Arktikos šaltis ir alinantis Mohave dykumos karštis, susidūrimai su įtariais „nedraugiškais kariais“. Curtisą lydėję žmonės jį gerbė ir brangino. „Mes, o ne jūs, – vėliau sakys jis. – Kitais žodžiais tariant, aš dirbau su jais, o ne naudojausi jais.“ Jie surinko daugiau nei 10 tūkstančių dainų, muzikos, pasakojimų iš daugiau nei 80 indėnų genčių.

Daugiausia jų pačių kalba. Vyresniesiems palinksminti, o kartais už pinigus Curtisui buvo duotas leidimas organizuoti mūšių ir tradicinių ceremonijų atkūrimus, kuriuos jis dokumentavo savo griozdišku 35x42 cm. fotoaparatu. Vaizdas buvo išgaunamas ant šviesai jautria emulsija padengtų stiklinių plokštelių, kurios nuotraukoms suteikdavo žavų aukso atspalvį, tapusį išskirtiniu Curtiso fotografijų bruožu. Čiabuviai pavadino jį „Šešėlių gaudytoju“. Tačiau pats Curtisas vėliau sakys, jog, atsižvelgiant į sunkias keliones ir darbą, jį verčiau būtų tikę pavadinti „žmogumi, kuris niekada nešvaistė laiko žaidimams“.

Kai Curtisas tomas po tomo ėmė leisti The North American Indian, netikėtai 1913 metais Egipte mirė jo rėmėjas J. P. Morganas, ir Curtisui teko apleisti savo darbą. Po 27 metų Curtisas be didelių fanfarų išspausdino paskutinį North American Indians tomą, per 30 metų padaręs 40 tūkstančių nuotraukų. Tuo metu jis jau buvo visiškai išsekęs – ir fiziškai, ir dvasiškai, todėl teko atsigulti į ligoninę Kolorade. Morgano kompanija Curtiso darbus, 19 tomų ir tūkstančius graviūrų, pardavė kitai kompanijai už 1000 dolerių. (Šiandien jie verti daugiau kaip 35 milijonų.) 

Kiek atsigavęs, Curtisas bandė rašyti memuarus, tačiau jie nebuvo išleisti. Jis mirė 1952 metais nuo širdies smūgio, Kalifornijoje. New York Times pasirodė nedidelė žinutė apie jo mirtį, kurioje buvo rašoma, kad Curtisas atliko tyrimą tarp indėnų, remiamas J. P. Morgano. Žinutė užbaigiama sakiniu: „Ponas Curtisas taip pat buvo plačiai žinomas fotografas.“

Edwardo Curtiso fotografijos vaizduoja nemarią Šiaurės Amerikos indėnų kultūrą, vykstant nesustabdomai Amerikos ir modernaus gyvenimo ekspansijai, negrįžtamai keitusiai indėnų gyvenimo būdą. Tuo metu, kai Curtisas lankė įvairias gentis, Amerikos vyriausybė prievarta gabeno indėnų vaikus į mokyklas, draudė jiems kalbėti gimtąja kalba, nukirpdavo jiems plaukus. To Curtisas nedokumentavo, jis vyko į prerijas ir fotografavo indėnus, apsirengusius tradiciniais drabužiais, kurių jie jau seniai nenešiojo, kai kada netgi ištrindavo modernaus gyvenimo ženklus iš nuotraukų.

Kai kurie kritikai kaltino jį nuotraukų klastojimu – esą jis daręs karjerą, ignoruodamas tikrąjį fotografuojamųjų gyvenimą. Kiti, priešingai, gyrė jį už sugebėjimą savo darbuose atskleisti žmonių orumą ir universalų žmogiškumą.

Knygoje Shadow Catcher: The Life and Work of Edward. S. Curtis, (Šešėlių gaudytojas: Edwardo S. Curtiso gyvenimas ir darbai) rašytoja ir žurnalistė Laurie Lawlor rašė, jog, „palyginti su jo laiku vyravusiais standartais, Curtisas toli pranoko savo amžininkus jautrumu, tolerancija ir atvirumu Šiaurės Amerikos kultūroms ir jų mąstymo būdui. Jis stengėsi juos stebėti ir suprasti“.

Zigmas Vitkus, „Šešėlių gaudytojas“, parengta pagal „The Smithsonian magazine“ tekstą „Edward Curtis Epic Project to Photograph Native Americans“.