UNICEF misija Etiopijoje: trečioji diena

Šiandien apsilankymo Berak vietinių migruojančių žmonių stovykloje diena (ang. Internally displaced people center). Tai 9000 žmonių, kuriems teko bėgti palikus savo namus, be vandens ir maisto bėgti dieną ir naktį, kad išgelbėtų savo gyvybes. Istorija viena baisesnė už kitą ir paprastos žmonių svajonės. Deja, nepaisant visų pastangų, pagalbos vis dar per mažai.

Jazzu – dienoraštis, trečioji diena

Dar viena įsimintiniausių dienų mano gyvenime.

Kodėl vieni turėjo gimti nepritekliuj, kiti - visiškoj laisvėj, augti šilti ir mylimi? Kodėl vieni valosi dantis kasdien ir palieka bėgantį kraną, o kiti, kad atsigertų vandens turi eiti parą, miegoti dykumoje ir vėl parą eiti atgal? Kodėl vieni miršta, kai kiti gyvena sveiki? Kodėl vieni verkia, kai kiti juokiasi? Ar tai ir yra jin ir jang? Ar tai ir yra tas balansas, tobula pasaulio harmonija? Štai tokie klausimai kankino nuo vakar, o šiandien atsakymai nutolo dar labiau...

Lankėme vieną iš Etiopijos vietinių migruojančių žmonių stovyklų.

Įsivaizduokite taip: dėl to, kad kažkokie „kieti valdžios vyrukai“ užsimanė šlovės ir žemės, ateina į jūsų namus ir juos tiesiog atima. Taip nutiko tiems 9000 žmonių, kuriuos aplankėme šiandien... Vieną dieną, dėl politinių ir etninių nesutarimų, pas juos į kaimą įsiveržė vietinė organizuota armija, išskerdė pusę jų artimųjų, sudegino namus, o visi kiti buvo priversti bėgti. Į juos šaudė, juos degino, gąsdino, daugelis neišgyveno. Visi kiti ėjo 6 dienas ir naktis kol pasiekė, pavadinkime, saugią zoną.

Moteris, su kuria šiandien bendravau, porą valandų pasakojo savo istoriją. Be vandens ir be maisto, ji ir jos vyras su jų devyniais vaikais, ką tik regėjusiais, kaip žuvo jų giminaičiai, bėgo iš savo namų į niekur. Valgė lapus, be miego bėgo kur matė akys. Ir štai jie čia, su komuna kitų žmonių, bėgusių kartu su jais. Nieko neturėdami, savo rankomis pasistatė šiaudų palapines. Vaikai mirinėja iš bado ant rankų, daug jų neišgyveno pakeliui. Nusprendė apsistoti čia - galbūt čia jų neras tie, kurie nori jų atsikratyti.

Taip jie vieni kitus susirado, kartu su aplinkiniais kaimais, taip prasidėjo pagalbos misija, kurios vis dar taip trūksta šiai dienai. Tai pasiekė ir Unicef, tai pasiekė ir mus. Musėti vaikai, iš bado išsipūtusiais pilvais, bejėgės mamos (kartu tokios stiprios!), šiukšlės, purvas, skurdas... Unicef laikinajam med-pagalbos punkte eilės žmonių - vaikai sveriami ir matuojami su klausimu AR IŠGYVENS? Istorija viena baisesnė už kitą. Šie vaikai - baigščiausios mano matytos būtybės... Ir nežinia, kada juos prisijaukins nei žmonės, nei pasaulis. Arba ar jie kada nors turės progą prisijaukinti gyvenimą...

3000 iki 5 metų ten gyvenančių vaikų yra visiškai nusilpę. Mano sutikta Fatima, kuri bėgo su 9 vaikais, laukiasi 10 vaiko! Dešimto!!!!! Klausimas kyla kodėl jie gimdo tiek vaikų, jei negali jų išmaitinti? Tai šokiruoja, esu tikra, kad tas klausimas kyla ne vienam. Būnant čia tampa labai aišku, kad tai yra elementari edukacijos stoka. Tų moterų niekas neklausia ko jos nori, jos nesupranta, kad gali būti kitaip, net jų tikėjimas neleidžia jokios prielaidos kitokiam mąstymui, juolab veiksmui... Fatimos svajonė yra grižti į savo namus, jei tik ten kada nors bus saugu. Kad jos vaikai vėl turėtų ką valgyti. Ir būtiniausiai - eitų mokytis. Visus metus kasdien jos didžiulė šeima valgo grūdus su purvinu, chemija valytu vandeniu- be jokio skonio, be druskos, be nieko. Taigi ko jiems trūksta labiausiai - tai visavertis maistas. Bei medikamentai. Iš tiesų, jiems trūksta visko. Išvaryti, įbauginti, likimo pamesti žmonės.

Visą dieną stengėmės visaip džiuginti vaikus - kai kurie jų vistiek taip ir liko stovėti tuščiais žvilgsniais, lyg maži žvėriukai, nieko neprisileisdami. Kol Fatimos vaikas žnybė ir kando man į ranką (Fatimai bepasakojant kaip jos brolį supjaustė į gabalus), kiti vaikai jau valiūkiškai krykštavo ir noriai žaidė. O ką jie išdarinėjo, kai pamatė spalvotas kreidutes ir kai mes perdavėm jiems linkėjimų - piešinių nuo Lietuvos vaikų!!! Kokie jie pažeidžiami ir gražūs, kitokie – kuklūs, tikri, žingeidūs. Mes turime padėti jiems išgyventi.

Apsikabiname su Fatima su ašarom akyse. Sunku išvažiuoti. Sunku palikti šiuos žmones. Sunku gultis į lovą, kai jie guli ant žemės. Sunku gerti vandenį. Sunku verkti, kai jiems verkti jau per sunku. Vis bandau tikėti, kad kažkada viskas pasikeis. Mes niekad negyvensim vienodom salygom, tačiau tai ir nereiškia, kad tik tada būtumėm laimingi! Būsim laimingi tada, kai suprasim, kad visi esame lygūs, bet skirtingi, kai tie skirtumai mus augins bei suartins, kai išmoksime suprasti ir dalintis. Kai suprasime kitas kultūras. Kai aukosimės ir aukosime.

Šiandien Jovita (misijos vadovė) man sakė, kad aš labai priminiau savo mamą. Akimis, eisena, elgesiu - viskuo. Mano mamos vardas AUKSĖ. Mama, ačiū tau už stiprybę, gyvybę ir besąlygišką meilę žmonėm! O ir viso pasaulio mamų vardai man šį vakarą skamba labai garsiai ir šventai. Ačiū visom mamom, kurios mūsų vaikystę pavertė pasaka - ar Lietuvoje, ar Etiopijoje, bet kur, bet kokiom sąlygom, bet kuriam pasaulio krašte. Kai pasaka baigiasi, mes turime sukurti gyvenimą. Ir mes visi giliai širdyje esame vaikai - nei vienas nenorime mirti, bijoti, netekti, neturėti, badauti, būti pamesti. Aš vis dar tikiu pasakom, tikiu, kad visi bendrom jėgom galime padėti išgyventi vieni kitiems visais įmanomais būdais. Ir tikiu, kad būtent tokia ir yra pasaulio harmonija – laimingi vaikai, žmonės, nejaučiantys skausmo, šviesi ateitis ir mūsų visų gebėjimas dalintis.