Ukrainos ambasadorius: pasaulis atsistojo ant karo slenksčio, bet susitelkę dar galime jo išvengti

Pasaulis galutinai įžengė į visuotino ir plataus masto karo išvakares, gyvena prieškariniu laikotarpiu. Tačiau tai, ar toks karas, pirmiausia padegsiantis visą Europą, įvyks, labiausiai priklauso nuo to, ar Vakarams pavyks iš tikrųjų susitelkti ir padėti Ukrainai nugalėti Rusijos režimą savoje teritorijoje.

Taip interviu videolaidai „Elta kampas“ sakė Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Petro Bešta, kalbėdamas apie dviejų pilno masto Rusijos invazijos į Ukrainą sukaktį ir nuo Rusijos karinės agresijos prieš jo šalį pradžios prabėgusį dešimtmetį.

Pasak ambasadoriaus, pagrindinė problema ir iššūkis yra tai, kad Vakarai vis dar neturi tikros „puolamosios“ strategijos Rusijos režimo atžvilgiu ir nejaučia egzistencinės grėsmės bei pavojaus sau patiems, kurį iš tiesų jiems kelia Rusijos agresija prieš Ukrainą.

„Vieningas, bendras Vakarų potencialas – ekonominis, finansinis, technologinis – dešimtimis kartų pranoksta Rusijos pajėgumus. Tai reikia aiškiai įsisąmoninti. Taigi, tai reikia kuo greičiau ir išnaudoti.

Pirmas dalykas – mobilizacija. Ukrainos mobilizacija, kuri jau įvyko, mūsų partnerystės su NATO mobilizacija ir pačios NATO mobilizacija. NATO – kaip jos valstybių karinių potencialų mobilizacija. Kol kas mes to nematome. Mūsų nuomone, šis procesas vyksta labai lėtai.

Kertinis dalykas, nuo kurio priklauso šio pirmojo punkto įgyvendinimas, – kiekvienai NATO narei bei visiems kitiems aiškiai suprasti, kokią egzistencinę grėsmę kelia šis karas, smūgio pačiai NATO pavojų.

O visa kita remiasi į tai, kaip greitai šis potencialas bus mobilizuotas, kaip greitai ir kokiu mastu Ukrainai bus suteikiamos ginkluotė ir technologijos. Pabrėžčiau – be jokių ribojimų ir „raudonųjų linijų“, kurios, deja, vis dar tebeegzistuoja. Jos, beje, ir yra viena iš priežasčių, kodėl dabar turime kariauti ne puolamąjį, o gynybinį karą“, – kalbėjo P.Bešta.

Be to, pasak jo, Vakarų valstybių politinis elitas turi žymiai nuosekliau ir aktyviau savo visuomenėms aiškinti, kad pagrindinės jas jaudinančios problemos yra bene labiausiai nulemtos būtent Rusijos karo prieš Ukrainą, o Kremliaus pergalės atveju padidės ir paaštrės nepalyginamai daugiau.

– Kaip matote dabartinę strateginę padėtį kare? Kur mes esame? Turiu omenyje tai, kad daugelis ir mano šalyje, ir Vakaruose mato šią padėtį kaip klasikinį sekinimo karą, kuriame Rusija turi aiškų pranašumą. Ir ši persvara esą dabar didėja – pirmiausia dėl to, kad stoja ir buksuoja karinė parama Ukrainai. Labiausiai – JAV karinė parama.

Taigi, esą tik laiko klausimas, kuomet Rusija pradės iš tiesų nugalėti – ir ne tik mūšio lauke, bet ir kituose frontuose. Na, kiek suprantu, Ukrainoje daugelis – ne tik kariškiai, bet ir politikai bei pareigūnai – padėtį mato kitaip. Jų požiūriu, tai Rusija save sekina, yra strateginėje aklavietėje, iš kurios neturi gerų ėjimų. Taigi, ją tiesiog reikia pribaigti. Kaip visą šį strateginį horizontą matote jūs?

– Pradėti norėčiau nuo priminimo, kad neseniai mūsų karinė žvalgyba įvykdė eilinę sėkmingą operaciją – panaudojo jūrinius dronus prieš didelį Rusijos desantinį laivą. Statistika dabar tokia – iš 13 laivų, kurie yra likę Rusijos Juodosios jūros laivyne, aktyviam naudojimui tinka tik penki. Tai viena iš nuorodų, kokia yra padėtis ne tik fronte, bet ir strateginiu požiūriu apskritai.

– Tai – bendros padėties simptomas, ženklas?

– Tai yra vienas iš dalykų, nuo kurių ir norėjau pradėti. Aš nesutinku, kad dabartinėje situacijoje Rusija turi geresnius šansus laimėti.

Taip, ji Ukrainai ir Vakarams stengiasi primesti naikinimo, sekinimo karo strategiją, kurią jūs ir minėjote. Tačiau mūsų pergalės strategija remiasi kitais dalykais. Viena – technologinis išmanumas, kita – visos mūsų paramos koalicijos pajėgumų mobilizacija.

Žinoma, jei būtų tik Rusija ir Ukraina vienas prieš vieną, Ukraina neturėtų šansų laimėti karą. Šalių potencialas nesulyginamas. Tačiau Ukraina kartu su sąjungininkais – kitas dalykas. Ir jos pergalė – visiškai reali strateginė perspektyva.

Aš įsitikinęs, kad mums, Ukrainai ir jos sąjungininkams, Rusijai reikia primesti savo strategiją – ir mūšio lauke, ir apskritai. Rusija mums stengiasi primesti naikinimo ir sekinimo karą, todėl mes turime primesti aktyvų karą, naudojant išsivysčiusias technologijas. Mūsų karas asimetriškas. Juk jei veiksime pagal tas strategijas, kurias mus siekia primesti Rusija, tai šis kelias ves į niekur.

Taigi, matome tris pagrindinius savo strategijos, kuri yra visiškai realistiška, elementus. Vieningas, bendras Vakarų potencialas – ekonominis, finansinis, technologinis – dešimtimis kartų pranoksta Rusijos pajėgumus. Tai reikia aiškiai įsisąmoninti ir kuo greičiau išnaudoti.

Pirmas dalykas – mobilizacija. Ukrainos mobilizacija, kuri jau įvyko, mūsų partnerystės su NATO mobilizacija ir pačios NATO mobilizacija. NATO – kaip jos valstybių karinių potencialų mobilizacija. Kol kas mes to nematome. Mūsų nuomone, šis procesas vyksta labai lėtai.

Kertinis dalykas, nuo kurio priklauso šio pirmojo punkto įgyvendinimas, – kiekvienai NATO narei bei visiems kitiems aiškiai suprasti, kokią egzistencinę grėsmę kelia šis karas, smūgio pačiai NATO pavojų.

O visa kita remiasi į tai, kaip greitai šis potencialas bus mobilizuotas, kaip greitai ir kokiu mastu Ukrainai bus suteikiamos ginkluotė ir technologijos. Pabrėžčiau – be jokių ribojimų bei „raudonųjų linijų“, kurios, deja, vis dar tebeegzistuoja. Jos, beje, ir yra viena iš priežasčių, kodėl mes dabar turime kariauti ne puolamąjį, o gynybinį karą.

Ir trečia – reikia priimti svarbius politinius sprendimus, kurie liudytų, jog Vakarai atsisako save nuolatos ribojančios, sulaikančios, reaktyvios politikos. Jau seniai sakome, kad Vakarai turi vykdyti aktyvią politiką, primesti Rusijai savo strategiją, pereiti į diplomatinį puolimą, tikrą puolimą sankcijomis.

Pirmiausia tai reiškia, kad reikia priimti jautrius sprendimus – tokius, kaip Ukrainos narystė NATO.

Visas šis karas, taip, kaip jį apibrėžia V. Putinas ir jo režimas, sukasi aplink Ukrainos „neutralaus statuso“ temą. Visiškai akivaizdu, kad jei sprendimai dėl Ukrainos narystės NATO būtų buvę priimti laiku – pavyzdžiui, 2008 m. ar keleriais metais vėliau – šio karo tikrai nebūtų buvę.

Taigi, kartoju – Vakarai turi pradėti elgtis žymiai aktyviau. Ir sutelkdami išteklius, ir be apribojimų tiekdami Ukrainai modernią ginkluotę, ir priimdami tokius politinius sprendimus, kurie Rusijai ir V. Putinui pagaliau parodytų, kad jie yra toje aklavietėje, apie kurią jūs taip pat kalbėjote.

Tad Vakarai turi užimti labai aiškią poziciją dėl visų šių trijų strateginių dalykų.

– Bet ar matote požymius, kad Vakarai iš tiesų juda šia linkme? Juk daug kas sako, kad Vakarų visuomenėse ir politiniame elite vyksta priešingi procesai. Galime pažvelgti kad ir į Ameriką. Ten politinį žaidimą dabar diktuoja ta visuomenės ir politinio elito dalis, kuri nelaiko šio karo jokia egzistencine grėsme JAV, jog problema yra pati Ukraina, kuri priešinasi agresoriui, kad reikia kažkokio sandėrio su V. Putinu. Štai tokios dabar tendencijos.

– Matome ir kitas tendencijas, apie kurias tuojau pakalbėsime. Bet kokiu atveju, mano požiūriu, tai, kas vyksta JAV, – tai pretenzija ir priekaištai Europai, kad ši nesugeba pati mobilizuotis ir spręsti problemų, kurios yra pačioje jos širdyje.

Bet apskritai pažvelkime plačiau, į globalų geopolitinį kontekstą. Kalbame apie tai, kad vienapolis pasaulis pasibaigė. Ilgą laiką po Sovietų sąjungos griūties labai aiškiai dominavo Vakarai su JAV priešakyje. Pastarosios sukaupė daug kartų daugiau įvairių resursų – finansinių, ekonominių, energetinių, technologinių, – kurie leido valdyti padėtį Europoje pagal demokratines normas. JAV ir NATO turėjo labai stiprias pozicijas, kurios priklausė ir nuo ekonominio JAV dominavimo pasaulyje.

Tuomet padėtis ir buvo stabili, buvo laikomasi tarptautinės teisės reikalavimų. Tačiau visa tai rėmėsi į tą savotišką disbalansą, disproporciją, kai Europos saugumą labiausiai užtikrino JAV, per savo dominuojantį indėlį NATO.

Vis dėlto, kol JAV ekonominė savijauta buvo gera, kai jos jautėsi labiau užtikrintos dėl savo ekonominės padėties, šis klausimas nebuvo toks aštrus. Jis, žinoma, būdavo kartais keliamas, būdavo kalbama apie tai, kad pačios Europos valstybės turi prisiimti daugiau atsakomybės už procesus Europoje, daugiau investuoti į gynybos pramonę – apie ką dabar labia konkrečiai kalbama – investuoti į energetinį, informacinį saugumą.

Tačiau šie klausimai pradėti kelti aštriau pastaraisiais metais – pradedant nuo D. Trumpo prezidentavimo. Bet pati tendencija yra kur kas platesnė ir gilesnė. O ta tendencija – JAV, kaip galios poliaus santykinė galia, lyginant su kitomis galiomis, pasaulyje mažėja. Kyla Kinija, kitos valstybės, taip pat Iranas, Rusija, kurios gauna prieigą prie technologijų, jų potencialas didėja.

Tad JAV mato, kad jų resursų nebeužtenka veikti pagal ankstesnes doktrinas, kuomet jie galėjo valdyti padėtį net keliuose globaliniuose teatruose, kritiniuose geopolitiniuose taškuose – Azijoje, Europoje, Artimuosiuose Rytuose.

Taigi tokioje situacijoje D.Trumpas, apskritai JAV politinis elitas mąsto egoistiškiau, nes supranta, kad padėtis tampa nevaldoma, JAV negali taip vienašališkai, kaip anksčiau, spręsti problemų. Todėl jie ir kelia šį klausimą Europai, kadangi tai iš tiesų pagrindinis ir svarbiausias sprendimas, kurį Europa ir turi priimti. Tuomet bus išspręsta ir daug kitų klausimų.

Reikalas ir yra tas, kad Europa turi žymiai greičiau ir rimčiau reaguoti į tuos procesus, kurie vyksta jos teritorijoje, suvokti jų egzistencinę svarbą ir grėsmę.

Pradėkime nuo egzistencinės grėsmės supratimo. Na, JAV Rusija vargu ar kelia egzistencinę grėsmę. Bet Europai tikrai kelia. Ne tik Ukrainai, ne tik Rytų Europai, Lietuvai, Lenkijai, kitoms Baltijos šalims, apie kurias, kaip apie kitos atakos taikinį, atvirai kalba V. Putinas ir kiti jo režimo atstovai.

Tai grėsmė ir visai Europai. Jei Vakarai pralaimi Ukrainoje, tai reiškia, kad Rusija labai greitai atkurs savo pajėgumus ir potencialą smogti vėl ir toliau įgyvendinti savo strategiją. Ji toliau tęs tai, ką daro jau dabar – stengiasi suardyti Europą.

O tiesioginis ir pats paprasčiausias kelias į Europos suardymą ir sugriovimą – 5-ojo NATO kolektyvinės gynybos straipsnio suardymas. Juk jei Rusija pradeda kokią nors, kad ir hibridinę ataką prieš kurią nors Baltijos šalį ar Lenkiją, viskas priklauso nuo to, kaip reaguoja NATO.

Ar NATO sugebės greitai mobilizuotis tokiu atveju, ar ne? Tokių mobilizacijos tempų, kuriuos matome dabar, tikrai nepakaks.

Tai labai paprastai sugriauna NATO vienybę, taip pat tai reiškia, kad suardoma Europos Sąjungos ekonomika ir kiti dalykai. Taigi, Europai tai – šimtaprocentinė egzistencinė grėsmė.

Tad tai ir reiškia, kad Europa turi žymiai labiau tą grėsmę jausti, ko dabar nėra. Dėl to reikia su ja dirbti. Ji turi investuoti į savo gynybą, jos technologijas. Mūsų požiūriu, šios problemos sprendimas išsprendžia ir visas kitas problemas, apie kurias mes jau kalbėjome.

Tai sprendžia ir problemą numeris vienas – išsaugoti JAV lyderystę NATO aljanse, subalansuojant JAV santykius ir pozicijas su Europa. D. Trumpas apie tai kalba labia atvirai ir grubiai, tačiau ši problema išties egzistuoja.

Europai pradėjus kur kas greičiau mobilizuoti išteklius ir technologijas, ji išspręs santykių su JAV problemą, taip pat ji išspręs ir karo Ukrainoje problemą. Kadangi karas dabar vyksta Ukrainoje, tai ši mobilizacija pirmiausia ir užkerta kelią Rusijai laimėti čia, Ukrainoje, ir sutrukdo Rusijai griebtis kitų scenarijų prieš kitas valstybes.

Europos mobilizacija išsprendžia ir kitą, dar platesnę problemą – Rusijos sulaikymą, stabdymą apskritai.

Jei Europa žymiai rimčiau žiūrės į šias grėsmes, investuos į savo pajėgumus, į savo saugumo užtikrinimą visuose lygiuose, kurių yra daug, tuomet galimybė, jog V. Putinas puls NATO, – itin menka.

Taigi, viskas, ką reikia padaryti Europai, – daryti tai, ką ir dabar, tik žymiai greičiau ir stipriau.

– Ir taip, kad Rusijos diktatūra tai aiškiai matytų ir suprastų.

– Žinoma. Jų viltis ir išskaičiavimas – Europos silpnumas.

– Grįžkime prie pagrindų pagrindo – egzistencinės grėsmės supratimo. Mano nuomone, reikia kažkaip atnaujinti komunikaciją šiuo klausimu, argumentaciją už tai.

Juk su „tradiciniu“ pagrindiniu argumentu, – kad po Ukrainos, jei ji krenta, tikras, realus, pilno masto karas ateis į kitas šalis – daugelis Vakaruose vis dėlto ir toliau nesutinka. Nepaisant visko, daugelis taip situacijos nemato. Jie tiesiog netiki, kad taip bus, tai neigia, ir viskas. Kaip tuos žmones įtikinti, kad Ukrainos sunaikinimas iš esmės labai pavojingas visiems dalykas, kad šis karas tiesiogiai liečia visus – ir didžiąsias Vakarų valstybes, didžiąsias Vakarų Europos šalis?

– Pradėkime nuo to, kad nuo pilno masto agresijos pradžios 2022 m. Europoje ir pasaulyje vyksta labai sudėtingi procesai.

Šis karas jau dabar sukelė daugybę labai įvairių neigiamų padarinių tiek Europos šalims, tiek globaliai ekonomikai. Prisiminkime vien tik maisto tiekimo saugumo krizę. Šis karas jau palietė šimtus milijonų žmonių įvairiuose pasaulio kampeliuose.

Taigi, pirmiausia šiuos padarinius ir iš jų kylančius dar didesnius, egzistencinius pavojus turi suvokti politiniai lyderiai, elitas. Manau, kad jie tai jau iš esmės supranta, tačiau dabar jie turi pradėti nuosekliai apie tai kalbėtis su savo visuomenėmis, sistemiškai apie tai komunikuoti.

Visuomenėms pirmiausia reikia pradėti aiškinti, kad tos problemos, kurios labiausiai jas gąsdina ir neramina, kurios skatina populistinių jėgų augimą Europos šalyse, yra labiausiai nulemtos būtent Rusijos agresijos.

Tai galima įrodyti daugeliu įvairių pavyzdžių. Tai ir migracija, ir maisto tiekimo saugumas, ir tai, kas pastaruosius metus vyksta energetikoje, Rusijos elgesys dėl sankcijų jai.

– Tačiau daugelis žmonių kaip tik ir nesieja šių dalykų.

– Bet tą reikia daryti. Ir tai rodo, kiek pačios šalių vyriausybės realistiškai suvokia situaciją.

Tai ne tik komunikacijos, bet ir strategijos klausimas. Juk tam, kad būtų komunikuojami tokie strateginiai naratyvai, apie kuriuos mes kalbėjome, pirmiausia, pačios vyriausybės turi priimti pamatinius strateginius sprendimus. Mat tam, kad parodytume problemų priežastis, padarinius, po to reikia pateikti ir jų sprendimų strategiją, kitaip ta komunikacija liks neefektyvi.

Kartoju – pirmiausia, pačios vyriausybės turi priimti labai aiškią tų problemų sprendimo strategiją ir jau po to labai aiškiai komunikuoti pagrindinius dalykus apie tai, kad visos pagrindinės kasdienės problemos labai didele dalimi susijusios su Rusijos agresyvia politika. Ir ne tik grynai karine agresija, nors ji ir centre. Reikia žvelgti giliau ir bent porą dešimtmečių atgal, kai Rusija pradėjo dujų karus su Ukraina, Europa, kai Ukrainoje dar buvo prezidentas Viktoras Juščenka.

– Pridedant, kad Rusijai pavykus sunaikinti Ukrainą, tos problemos bus tik didesnės ir aštresnės?

– Visuomenėms labai paprasta kalba reikia paaiškinti, kad tuo atveju, jei Vakarai nesugebės pasitempti ir padėti Ukrainai kuo greičiau laimėti, tai tos problemos padidės daugeriopai. Be to, jų tik daugės. Taigi, visa tai reikia atvirai dėstyti.

– Dalies piliečių vis dėlto taip ir nepavyks tuo įtikinti, bet yra daug žmonių, kurie, matyt, tų sąsajų tiesiog nesupranta.

– Na, tai demokratiniai procesai. Tiesiog reikia įtikinti daugumą, kad palaikytų tuos sudėtingus ir sunkius sprendimus, kuriuos politinė vadovybė turi priimti, žiūrėdama ir į ilgalaikę perspektyvą. Mes iš tiesų kalbame apie perėjimą į savotišką prieškarinį laikotarpį ir režimą. Ir kai kurių šalių lyderiai bei vyriausybės jau aiškiai kalba apie tai. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos Vyriausybės atstovai aiškiai skelbia, kad pasaulis įžengė į prieškarinį etapą.

Buvo savotiškas pokarinis laikotarpis, kaip monopoliniame pasaulyje dominavo demokratinės valstybės ir tarptautinė teisė. Dabar tai pasibaigė, pasaulis įžengė į prieškarinį laikotarpį, tad ir visuomenės daugeliu atžvilgių ir sričių turi mobilizuotis.

Apie tai, kad Rusija rengiasi užpulti NATO, dabar jau kalba ir Vokietijos bei kitų valstybių atstovai. Minimi skirtingi periodai, per kuriuos Rusija gali pasirengti tokiam antpuoliui – 3,5, 10 metų. Bet tokia strateginė komunikacija, kaip matome, jau vyksta. Klausimas tik tas, kad ji turi vykti greičiau, plačiau ir nuosekliau, ją turi vykdyti visos Europos valstybės.

Vėl grįžtu prie to, kad viskas priklauso nuo to, kaip greitai Europa sugebės ir Rusijai, ir JAV parodyti, kaip ji gali mobilizuotis ir investuoti į išteklius bei technologijas ir nugalėti V. Putiną ne Europoje, ne NATO, o Ukrainoje.

– Bet kodėl visi įsitikinę, kad jei Rusija ir pradės „kažką daryti“ su NATO, tai tik po to, jei laimės Ukrainoje? Nematote grėsmės, kad ji gali griebtis kokių nors hibridinių, teroristinių veiksmų jau artimiausioje ateityje?

– Visiškai neabejoju tuo, kad Rusija toliau tęs hibridinį karą prieš NATO ir Vakarų šalis – dezinformacijos, kibernetinėje srityse. Jie tą jau daro ir darys toliau. Nėra jokių abejonių. Klausimas tik tas, ar jie peržengs kinetinės agresijos slenkstį.

Aš manau, kad dabar Rusija neturi karinio ir ekonominio potencialo kariauti kinetinį karą ta klasikine, atviros agresijos prasme.

Pažvelkime į Ukrainos frontą, kur vien tokie nedideli, taktinę reikšmę turintys miestai kaip Bachmutas ar Avdijivka pareikalauja Rusijos sutelkti kone visus turimus resursus, įtempti visas jėgas. Tai apie kokį karą su NATO galima kalbėti tokioje situacijoje?

Bet reikia labai aiškiai suprasti, kad jei Europa būtent dabar nesugebės greitai mobilizuotis ir be apribojimų investuoti į Ukrainos pergalę savo ginklus, technologijas ir kitą paramą, tai Rusija ir toliau su kiekviena diena vis labiau prisitaikys, persikraus.

Tai viena didžiausių problemų. Dėl to Rusija visiems ir stengiasi primesti ilgalaikį žaidimą, nes dar turi didelį žmogišką potencialą ir tūkstančius nors senų, tačiau pritaikomų naudoti tankų sandėliuose.

Jų strategija – vadinamieji „mėsos šturmai“, kurie ir paremti įsitikinimu, kad resursų užtenka kariauti tol, kol pasibaigs Ukrainos resursai.

Vakarai turi sulaužyti, „permušti“ šią strategiją, kartu neutralizuodami ir tiesiogines grėsmes NATO.

– Kaip matote Lietuvos vaidmenį, remiant Ukrainą, viena vertus, geopolitinėje ir diplomatinėje sferoje, kita vertus – karinėje, karinės paramos aspektu? Kai kurie Lietuvos politikai ir ekspertai sako, kad Lietuva turi tapti savotišku karinės infrastruktūros mazgu, kuriame būtų gaminama ir tiekiama būtent aukštomis technologijomis paremta ginkluotė – tie patys dronai, kurie dabar taip pakeitė karo eigą ir stilių. Ką apie tai manote?

– Pirmiausia, norėčiau padėkoti visiems lietuviams už tai, ką jūs darote dėl Ukrainos. Partnerystė visuose lygiuose – oficialiame, neformaliame, asmeniniame – mano požiūriu, yra visiškai unikali. Lietuva ir lietuviai taip gerai supranta ir palaiko Ukrainą, kad tai tiesiog pavyzdys, kaip turi atrodyti geriausias, artimiausias partneris. Kaip valstybė, kaip Vyriausybė, kaip tauta.

Tai – unikali parama. Ir už tai mes labai dėkingi.

Kita vertus, aš iš tiesų matau labai efektyvią, išmintingą ir teisingą strateginę Lietuvos politiką. Lietuva iš esmės ir įgyvendina visus tuos strateginius elementus, apie kuriuose mes kalbėjome. Tai tie patys trys pergalės strategijos elementai. Lietuva mobilizuoja resursus nuo pat pirmos dienos. 1,5 proc. BVP, kuris yra skiriamas Ukrainai, – pirmas rodiklis pasaulyje. Lietuva yra pirmoji pasaulyje pagal BVP dalį, kuri skiriama Ukrainos paramai.

Taigi, mobilizacijos požiūriu, Lietuva daro viską, kas reikalinga. Ir tai ne tik pagalba Ukrainai. Tai ir signalas bei pavyzdys visiems kitiems partneriams, kad Lietuva labai rimtai vertina įsipareigojimus NATO, savo saugumą, kad ji nėra vien tik vartotoja. Ir visa tai daroma labai protingai ir nuosekliai.

Kitas punktas – technologijos. Suprantama, kad karą prieš tokią valstybę, kaip Rusija, galima laimėti tik asimetriniu būdu, remiantis išsivysčiusiomis technologijomis. Tai ir yra atsakymas į jūsų klausimą apie karinį aspektą. Manau, kad Lietuvos teritorijoje kurti technologijų gamybą – labai gera idėja.

Ukraina ir pati tuo užsiima – mes gaminame dronus, kitą tokią ginkluotę. Tam, kad dabar nugalėtume Rusiją ir sulaikytume ją ateityje. Tad bet kokia šalis, investuodama į aukštųjų technologijų ginkluotę, įneša labai rimtą indėlį stabdant karą ir neutralizuojant Rusijos keliamas grėsmes.

Ir trečias dalykas – politinė pozicija svarbiais klausimais. Lietuva nuolat palaiko Ukrainos narystę NATO, remia tą labai svarbų geopolitinį žingsnį, kurį NATO turi pagaliau žengti. Taip ji apibrėš tam tikras linijas ir primes Rusijai savo aktyvią strategiją.

Štai visus tuos tris pergalės strategijos elementus Lietuva nuosekliai ir įgyvendina, tad garbė ir šlovė jūsų tautai bei jūsų lyderiams, kurie taip strategiškai mąsto.

Dar pridėčiau, kad žvelgiant į pastaruosius metus, matome, kad ukrainiečiai, kaip visuomenė, transformuojasi ir prisitaiko prie globalinių tendencijų. Mes visi turime eiti koja kojon su laiku ir jo naujais iššūkiais.

Tačiau mus tai verčia daryti istorija, per tokius sunkius išbandymus kaip karas. Tuo metu lietuviai šias tranformacijas gali daryti be to, tokių dalykų neliečiami. Ačiū Dievui, kad jūsų tai nepalietė ir, duok Dieve, kad nepaliestų. Bet tos transformacijos mūsų tautoms būtinos. Jos mums suteiks pranašumo ateityje, nes mes pirmieji jas pradėjome ir pirmieji pereisime.