Ukrainoje skubama statyti naujus bunkerius – ne kareiviams,o moksleiviams, norintiems sugrįžti į mokyklas

Rugsėjo 1-oji – tai mokslo metų pradžios šventė moksleiviams ir pedagogams, kai vaikai puošiasi, dovanoja gėlių puokštes savo mokytojams, o pastarieji sveikina naujiems mokymosi metams besiruošiančius mokinius. Tačiau Rusijos invazija metė šešėlį tuoj prasidėsiantiems mokslo metams Ukrainoje. Dabar visos šalies švietimo įstaigos skuba statyti bunkerius ir slėptuves, kad moksleiviai galėtų sugrįžti į gyvą kontaktą mokyklose.

Rugsėjį besiruošiančios atverti duris Ukrainos mokyklos susiduria su sunkumais – jos nežino, ar galės užtikrinti mokinių saugumą ir ramybę tėvams, jei jų mokyklos būtų užpultos. „Mūsų mokyklos nėra skirtos naudoti kaip gynybinės patalpos“, – CNN sakė Ukrainos švietimo ombudsmenas Serhii Horbachovas.

Irpine, sostinės Kijyvo priemiestyje, per mūšį buvo sugriauta 17-osios mokyklos – vienos didžiausių mieste, kurioje mokosi daugiau nei 2 400 6–17 metų amžiaus vaikų, dalis. Skeveldros apgadino mokyklos stogą ir išdaužė visus jos langus. Skylės mokyklos sienose ir grindyse nuo to laiko buvo užtaisytos betonu ir tinku. Su Jungtinių Tautų vaikų agentūros UNICEF pagalba mokykla atstato savo slėptuvę nuo bombų. „Mes darome viską, kad mokykloje būtų saugu ir patogu, kad vaikai nebijotų, o tėvai būtų ramūs“, – CNN sakė mokyklos direktorius Ivanas Ptašnykas.

Praėjusį trečiadienį mokykloje viešėjusi devintokė Anna Krasiuk CNN sakė pasiilgusi draugų ir mokytojų. „Labai noriu eiti į mokyklą... Svajoju apsikabinti savo draugus ir tiesiog pabendrauti“, – sakė ji. Šalia jos antros klasės mokinys Ivanas Pinčukas sakė, kad viskas, ko jis norėjo, buvo, kad „Ukraina laimėtų ir (Rusijos prezidentas Vladimiras) Putinas mirtų“.

Praėjus šešiems mėnesiams nuo karo pradžios, tokie vaikai naujiems mokslo metams ruošiasi slegiami didžiulės baimės ir nerimo. Ukrainos ginkluotosios pajėgos kovoja su Rusijos puolimu rytuose, o šalies ekonomika yra subyrėjusi.

Karas padarė nepataisomų nuostolių vaikų gyvenimui ir ateities perspektyvoms. Nuo karo pradžios žuvo mažiausiai 361 vaikas, 1072 buvo sužeisti, – sakė S. Horbachovas. Birželio mėnesį Ukrainos vyriausybės atlikta apklausa apskaičiavo, kad nuo karo nukentėjo 5,7 mln. mokyklinio amžiaus vaikų (3–18 metų amžiaus), gyvenančių Ukrainoje, iš kurių 2,8 mln. buvo perkelti šalies viduje.
Jungtinių Tautų skaičiavimais, šalį paliko mažiausiai 6,3 mln. žmonių, iš kurių daugelis yra moterys ir vaikai.

Ukraina dėl Rusijos puolimo greitai perėjo prie mokymosi internetu, tačiau technologinių įrenginių ir prieigos prie spartaus interneto trūkumas daugeliui mokinių atima galimybę mokytis net ir nuotoliniu būdu.

Pasak švietimo pareigūnų, karas Ukrainoje padarė žalos 2 300 iš 17 000 Ukrainos mokyklų. Švietimo ministras Serhiy Shkarlet antradienį sakė, kad apie 59 % visų mokyklų ir universitetų nebus pasiruošę atnaujinti pamokų rugsėjį, ir niekas nežino, kiek mokinių lankys mokyklas gyvai. „Akademiniai metai bus labai sunkūs“, – sakė S. Horbachovas. „Jie prasidės nenuspėjamomis ir labai sunkiomis sąlygomis, kai Ukrainoje iš tikrųjų nėra nė vienos saugios vietos, nes (Rusijos) raketos gali pataikyti bet kur“.

Žinių spragos

Po dvejų koronaviruso metų ir pusės karo metų pedagogai nerimauja, kad Ukrainos vaikų žinių spragos auga. EBPO tarptautinio studentų vertinimo programa (PISA), laikoma autoritetingu mokinių pasiekimų matu, pastebėjo dvejus su puse metų skirtumus tarp mokinių kaimo vietovėse ir jų bendraamžių Ukrainos didmiesčiuose, – sakė Oksana Matiiash, ne pelno organizacijos „Teach For Ukraine“, kuri rengia ir samdo jaunus mokytojus dirbti mažas pajamas gaunančių bendruomenių mokyklose, vadovė.

PISA taip pat nustatė, kad vidutiniai 15-mečių įgūdžiai Ukrainoje buvo žemesni nei daugelyje ES valstybių narių. Nors po pandemijos nebuvo atlikta jokio įvertinimo, O. Matiiash mano, kad mokymosi spragos yra didžiulės: „Daugelis tėvų Ukrainoje negali sau leisti papildomos pagalbos savo vaikams – mokytojų, mokamos akademinės paramos – todėl bijau net pagalvoti, kiek mėnesių, o gal net metų, Ukrainos vaikai praras“.

Tėvai turės nuspręsti, ar jie nori grąžinti savo vaikus į mokyklą. Daugelis, suprantama, šito baiminasi ir neplanuoja. S. Horbachovas sakė, kad gyvenantieji netoli rytinių fronto linijų pasirinko mokymąsi internetu dėl nuolatinės artilerijos smūgių ir oro antskrydžių sirenų pavojaus, kurie tapo daugelio Ukrainos miestų gyventojų kasdienybe.

Bendravimo trūkumas

Socializacija yra pagrindinė mokymosi, kritinio mąstymo įgūdžių ugdymo ir problemų sprendimo dalis, todėl „galų gale mes norime, kad kiekvienas vaikas sugrįžtų į mokyklą ir mokytųsi mokyklos aplinkoje“, – CNN sakė UNICEF atstovas Muratas Sahinas.

Tačiau karas reiškia, kad „vaikai nesimoko tiek, kiek gali, nebendrauja tiek, kiek gali, ir neturi normalaus gyvenimo“, – sakė jis ir paaiškino, kad jie kartu su Ukrainos švietimo ministerija kuria planą, kaip sukurti bent mažas mokymosi grupes, kuriose moksleiviai ir mokytojai galėtų bendrauti ir mokytis gyvai. „Mažiems vaikams, ypač pirmokams, gyvas kontaktas su suaugusiuoju yra labai reikalingas, o dar reikalingesnis  su bendraamžiais. Tą pasiekti nuotoliniu būdu labai sunku“, – sakė S. Horbachovas.

Karas taip pat paskatino mokytojų emigraciją – 22 000 iš 434 000 Ukrainos pedagogų paliko šalį, o kiti, kurie tebėra šalies viduje, pabėgę į saugesnes vietas. Tie, kurie liko, vis labiau nerimauja. „Atlikome apklausą, kurioje dalyvavo 350 mokytojų, ir visi jie nurodė, kad vyraujanti emocija yra nerimas dėl padidėjusios atsakomybės prieš vaikus“, – sakė O.  Matiiash.

Antradienį Švietimo ministerija išplatino pranešimą, patvirtinantį, kad dauguma rusų ir baltarusių autorių buvo pašalinti iš užsienio literatūros programų ir rusų kalbos pamokų. Taip pat buvo pakeista Ukrainos ir pasaulio istorija, kur „atnaujintose programose pateikiamas vaizdas į SSRS kaip į imperinio tipo valstybę“. „Jau dveji metai pagal įstatymą Ukrainoje neturėtų būti nei vienos rusų kalbos mokyklos. Kalbant apie rusų kalbą kaip dalyką, tėvai, laikantys save etniniais rusais, gali pateikti prašymą mokytis šios kalbos kaip tautinių mažumų kalbos“, – sakė S. Horbachovas. „Be to, mes turime didelį pranašumą prieš rusus tuo, kad suprantame jų kalbą, o jie nesupranta mūsų“, – sakė jis.

Dar viena prarastoji karta

Pedagogai nerimauja dėl vaikų, gyvenančių Rusijos okupuotose Pietų Ukrainos vietovėse, pavyzdžiui, Chersone ir Zaporožėje, sąlygų. S. Horbachovas teigė gavęs beveik 500 žinučių iš ten gyvenančių mokytojų, kurie „verčiami dirbti pagal okupantų švietimo programas“, – sakė jis ir pridūrė, kad „ukrainiečių kalba ir istorija buvo išmesta iš švietimo programų.“ Proukrainietiški mokytojai pranešė, kad buvo iškeldinti iš savo namų, jiems grasinama areštu ir egzekucija, – pridūrė jis.
„Mano kreipimasis į mokytojus, likusius okupuotose teritorijose... Esame jums dėkingi už tai, kad liekate ištikimi Ukrainai ir neinate savo noru bendradarbiauti su okupantais“, – sakė jis.
Svarbiausia sugrąžinti vaikus į rutiną, atitraukti jų mintis nuo karo siaubų ir vėl pamatyti švietimo vertę, sakė O. Matiiash.
„Šis karas kelia prarastos kartos riziką. Mes turime teikti pirmenybę tinkamoms slėptuvėms nuo bombų mokyklose, kad vaikai galėtų ir toliau gauti išsilavinimą, nuolat nesijaudindami dėl savo saugumo“.