Ukrainietė Anastayia: „Be jūsų pagalbos, mūsų pasipriešinimas nesitęstų taip ilgai“

Kyive gimusi ir iki šiol savo šalyje nuo karo baisumų su šeima besislapstanti 27-erių Anastasyia portalui „Etaplius“ pasakoja, kad stiprybės ir jėgų atsilaikyti suteikia Lietuvos ir pasaulio parodytas dėmesys, teikiama parama ir palaikymas. Iš slėptuvės Kyive mergina neseniai pasitraukė į ramesnį regioną. Tačiau sako, kad psichologiškai tapo sunkiau, kadangi Ukrainos sostinėje liko jos vyras.

Pasitraukė iš sostinės

Susisiekėme su Anastasyia ketvirtadienį. Moteris pasakoja, kad tik vakar vakare kartu su tėvais ir jaunesniuoju broliu pavyko pasitraukti iš sostinės į ramesnį regioną. Apsigyveno karo pabėgėlių centre. Sako, čia kol kas ramu, tik du kartus girdėjo priešlėktuvines pavojaus sirenas.

„Fiziškai jaučiuosi gerai. Tačiau psichologiškai sunku. Dar sunkiau, nes mano vyras liko rūsyje Kyive, kur praleidome šešias paras, kartu su juo, mano seneliais ir kaimynais.

Ši naktis saugioje vietoje man buvo sunkesnė nei praėjusios naktys, klausantis automatų salvių ir sprogimų. Mano tėvai ir vyras liepė išvykti, aš nenorėjau“, – pasakoja Anastasyia.

Suvienijo visą šalį

Pasiteiravus, kokios žmonių nuotaikos, kokią informaciją jie girdi, Anastasyia teigė, kad tik pirmosios karo invazijos bangos Rusijos kariai aiškino, kad jie Ukrainoje tik dėl pratybų ir kad tik labai menka šių karių savanoriškai pasidavė ukrainiečiams.

„Kita dalis liko karo lauke. Jie žinojo, kad atvyksta į Ukrainą kautis tikrais ginklais“, – teigė pašnekovė.

Tačiau pašnekovė patvirtina žinią, kad karą pradėjęs Vladimiras Putinas galimai nesitikėjo tokio atkaklaus Ukrainos žmonių pasipriešinimo. Anastasyia sako, kad priešinasi ne tik armija, bet kiekvienas civilis.

„Mūsų civiliai tikrai susivienijo. Jie padeda apsaugoti gatves, kaimus, miestus – su ginklais arba be jų. Žmonės dalinasi savo maistu, drabužiais, viskuo. Palaikome vienas kitą kuo tik galime“, – pasakoja pašnekovė.

Dėsto prancūzų kalbą

Paprašyta papasakoti apie save, Anastasyia teigė, kad nuo mokyklos baigimo dirbo darželyje ir mokykloje, mokė prancūzų ir anglų. Lygiagrečiai studijavo universitete. Gavusi magistro laipsnį, sulaukė kvietimo dirbti universitete ir dėstyti prancūzų.

Universitete dirba nuo 2016-ųjų. Dėsto prancūzų kalbą tarptautinių studijų, teisės, žurnalistikos ir lingvistikos studentams. Visai neseniai ji apsigynė doktorantūrą.

„Karo pirmąją dieną aš turėjau sulaukti oficialios žinios iš savo universiteto dėl mano doktorantūros diplomo. Oficialiai esu filologijos daktarė, toks yra Ukrainos švietimo ministerijos sprendimas. Bet negavau diplomo, kol kas“, – pasakoja Anastasyia.

„Mano šeima padarė viską, kad padėtų man gauti išsilavinimą ir palengvintų man gyvenimą. Tačiau negalėjo padaryti tik vieno tai sustabdyti karo“, – priduria.

Laukia taikos

Jos seneliai yra iš skirtingų Ukrainos kraštų – rytų ir vakarų. Ji pati gimė sostinėje. Anastayios vyras čia atsikraustė iš kaimo, kuris dabar priklauso, kaip ji pati sako, taip vadinamai DNR (Donecko Liaudies Respublikai). Vyro mama vis dar ten.

„Ji nenori palikti savo namų, bet vis dar tiki ir laukia taikos, visos Ukrainos nepriklausomybės. Šią vasarą švęsime savo santykių dešimtmetį. Tikimės, kad su visa šeima galėsime susitikti kartu“, – optimizmo nestokoja Anastaysia.

Moteris apkeliavusi visą Europą, du kartus savanoriavo Prancūzijoje, kur padėjo restauruoti paminklus ir pastatus. Studijų mainų programos „Erasmus“ metu metus stažavosi Italijoje.

„Sulaukiu daug palaikymo ir paguodos žinučių iš Europos ir Azijos“, – sako daug draugų pasaulyje susiradusi Anastasyia.

Netikėjo iki paskutinės akimirkos

Ji pasakoja, kad karo nuojautos ir kalbos apie karą buvo dvi savaitės iki Rusijos invazijos pradžios. Tačiau iki šiol žmonės negali patikėti, kad tai įvyko. Vyresni jau tada susikrovė krepšius, jeigu reikėtų netikėtai bėgti. Taip pat ir Anastasyios močiutė.

„Tuo kartu ignoravau tai. Ji bijojo, aš maniau, kad nieko tokio nebus“, – sako pašnekovė.

Savaitgalį iki karo pradžios ji su vyru buvo atvykę į Vilnių. Tai buvo kalėdinė dovana vienas kitam. Anastasyia pasakoja, kad negalėjo patikėti per televiziją girdimomis kalbomis apie karo pradžios datas. Tačiau jai tai atrodė suprantama, juk prie Ukrainos sienos Rusija ir Baltarusija tarsi vykdė karines pratybas.

„Buvau optimistiška ir tikėjausi, kad tai tik „pratybos“. Tad iškeliavome į Vilnių. Tačiau kas valandą vis rašiau savo šeimai su klausimu, ar viskas gerai“, – prisimena Anastasyia.

Ji sako, kad į Ukrainos sostinę, namo grįžo vasario 21 d. Ir jau tądien pabėgimo krepšį susikrovė jos tėvas. Tai buvo ženklas. Kitą dieną krepšį susikrovė ji. Dar kitą dieną – jos vyras.

„Buvau tikra, kad krepšio neprireiks“, – dabar pasakoja Anastasyia.

Pagalba įkvepia

Ji sako, kad visa pagalba iš Europos ir pasaulio yra labai stipru ir įkvepia. Tai padeda Ukrainos žmonėms atsilaikyti, priešintis karinę agresiją vykdančioms Rusijos pajėgoms.

„Kiekvienas veiksmas yra prasmingas. Be šios pagalbos mūsų gynyba nesitęstų taip ilgai. Vertiname kiekvieną pagalbą, pirmiausia mūsų armijai, tada vyriausybei, pabėgėliams, žmonėms, kurie liko čia be maisto, medicininės pagalbos. Buvome maloniai nustebinti, kokia buvo greita ir stipri pasaulio reakcija. Asmeniškai, džiaugiuosi, kad visas pasaulis žino, kur pasiųsti Rusų karo laivą“, – sako Anastasyia.

Lieka ginti savo šalį

Paklausta, kokie jos ir jos šeimos planai, ar planuoja bėgti iš Ukrainos, pašnekovė sako, kad dauguma liko savo šalyje ir niekur trauktis nesiruošia. Kiekvienas likęs ukrainietis pasiryžę ginti savo namus, savo šalį.

„Žmonės yra pavargę, negali užmigti, nenori valgyti, tačiau jie nenori bėgti iš savo namų, iš savo šalies. Tiesiogine to žodžio prasme, kiekvienas yra pasiryžęs ginti savo namus su ginklais, kokius pavyks rasti. Mačiau moterį, iš vietinės gynybos organizacijos. Tai labai drąsu ir įkvepia.

Iš vyresnių sužinojome, kaip pasigaminti molotovo kokteilius. Bet tik teoriškai. Tačiau visų mintyse – pergalė. Turime planą sugrįžti į Kyivą. Tik pirmiausia reikia atsigauti“. – sako Anastasyia.