Ukrainietė Anastasiya Dmytriyeva: „Linkiu akimirkų, vertų įamžinimo“

Ukrainietė Anastasiya Dmytriyeva mokėsi dailės, jai sekėsi piešimas, tapyba, akvarelė, tačiau jos baigiamasis darbas buvo fotomeno kūrinys. Ji taip emocingai pristatinėjo savo darbą vertinimo komisijai, kad salėje įsivyravo tyla. Anastasijos kūrinys buvo įvertintas aukščiausiu balu. Po darbo gynimo viena komisijos narė jai patarė tęsti studijas užsienyje.

Toks jos kūrybos įvertinimas nulėmė tolesnę ateitį, mergina pasirinko ne grafiką, tapybą, bet fotomeną. Savo darbuose Anastasija Dmitrijeva ne tik technikos pagalba kopijuoja realybę, fiksuoja gamtos vaizdus, žmogaus grožį, bet ir gilinasi į žmogaus psichologiją, vaizdais sukuria asociacijas. Fotosesijų metu perteikia artimų žmonių tarpusavio emocijas šeimos švenčių metu, mėgsta užfiksuoti vaikystės nuoširdumą, tyrus džiaugsmus. Apie savo kūrybą, ieškojimus ir atradimus ji sutiko papasakoti Etaplius skaitytojams.

Nuo ko prasidėjo jūsų meilė fotografijai?

Aš iki pat šiol prisimenu savo parengtą darbą ir jo pristatymą per baigiamąjį dailės egzaminą. Žinoma, galėjau pasirinkti piešimą (tuo labiau piešti, kad taipogi moku), bet perteikti savo sumanymus, kurie veržėsi per kraštus, norėjau gyvai ir įtikinamai, toks vaizdavimo būdas buvo mano prioritetas.

Prisimenu, kaip atsirado trys merginos, kurios man pagelbėjo. Apsipirkau atributikos ( tuo metu neturėjau nei studijos, nei supratimo, kaip perteikti šviesas, nei įgūdžių dirbti fotošopu. ) Todėl prieš egzaminą patyriau daug nerimo. Pagaliau atėjo egzaminų diena. Teorinis egzamino dalis praėjo puikiai ir štai reikia pristatyti savo darbą, užduotis buvo ne tiesiog pateikti ir laukti vertinimo, o dar ir apibūdinti, ką tu perteikei ar norėjai perteikti savo kūrinyje.

Menu kaip buvau pasimetusi tarp minčių ir jutau, kad tai ne eilėraštis, kurį privalai išmokti mintinai ir padeklamuoti, o teko prisiminti sąvokas, skaitytas knygoje iš kurios mokiausi, ieškojau žodžių minčiai išreikšti. Bet susitvardžiau, įveikiau jaudulį, žiūrėdama į savo darbus, tiek daug norėjau pasakyti, kad tiesiog liejosi žodžiai iš manęs. Lyg pasaką sekiau, kuri šimtą kartų būtų buvusi skaityta. Salėje įsivyravo tyla, o pakėlusi akis pamačiau šypsenas ir išgirdau sakant – „šaunuolė“. Tai padėjo man atsipalaiduoti.

Egzaminas baigėsi sėkmingai – surinkau 100% balų, prie manęs priėjo moteris (vertintoja) ir pasiūlė studijuoti Anglijoje, palikusi savo kontaktus, leido pagalvoti.

Šis egzaminas ir moters priėjimas būtent prie manęs, leido man suprasti, kad fotografija – tai yra mano sielai artimas darbas.

Jūs fotografuojate vien tik žmones, kodėl?

Turbūt, tai jūsų pastebėjimas. Bet, iš tiesų, stengiuosi dirbti kitaip, noriu savo darbuose perteikti ne tik vaizdą ir grožį bet ir gyvenimo istorijas bei jausmus. Kiekviena asmenybė turi unikalią gyvenimo patirtį, prisimena džiaugsmus bei liūdesį, norus ir svajones, kritimus bei pakilimus. Visa tai atsispindi veiduose. Kiekvienoje nuotraukoje stengiuosi atverti žmogaus ir vidinį grožį, ir jo turtingą pasaulį.

Kodėl žmones fotografuoti taip jums įdomu?

Todėl, kad tai yra gyvybė, tai yra kaip knyga, kurios turinyje yra labai daug visko įdomaus Žmogaus nuotaika bei jo istorija turi prasmę ir jo gyvenime, nesvarbu, ar ji bus niūri, o gal šviesi, tą patį, tarkim, rudens vaizdą vienos akys mato vienokį, o kitos kitokį. Vieniems ruduo niūrus, kitiems – spalvingas. Nuotraukose noriu perteikti pavasario pastelines spalvas, vasaros ryškų margumyną, žiemos šaltį, tokį, kokį jaučia.

Fotografuodama skirtingus žmones, savo kelyje sutinku įdomių asmenybių, ne tik stebiu išvaizdą, bet ir išklausau jų istorijas. Bendraudama pasipildau geromis emocijomis bei sužinau daug žmonių istorijų ir tai padeda kurti vaizdą. Tiesa, sutinku ir žmones, kurie yra pasimetę šiam gyvenime. Aš renkuosi tikslą padėti jiems atrasti savyje pasitikėjimo bei pasitelkiu daugiau spalvų. Gal dėl to ir nėra vienintelio stiliaus mano darbuose, jie visi savotiškai skirtingi, bet tuo pačiu panašūs.

Šiais laikais žmogiškumas vis dar svarbus?

Be abejo, taip, ir labai norėčiau, kad tai visi vertintų kiekviename žmoguje bei savo žmogiškąją pusę. Neleistų jos užgožti nepalankiai aplinkai. Žmogiškumas – tai savęs realizavimas iš geriausios pusės, tai pirmas žingsnis į orumą bei meilę gyvenime, o tai tikrai svarbu kiekvienam iš mūsų!

Kaip atrasti savo gyvenimo tikslą?

Tikslą kiekvienas iš mūsų nori turėti, bet ne visi eina link jo, nes atsiranda daug kliūčių kaip finansai, nuotaika, ne laikas ir pan. Tikrai taip, bet kai supranti, ko nori, ko sieki, reikia ryžto eiti to link ir, nesvarbu, ar tai išsipildys greit, ar po daug metų. Svarbiausia yra būti atviram pats sau, ugdyti ryžtą nes neryžtingumas yra didelė spraga gyvenime.
Kiekvienas sutiktas žmogus ar suteiktas impulsas gali būti jums atsakymas į jūsų klausimus – kas ir koks aš? Nenusisukite nuo gyvenimo suteiktų galimybių, tai tikrai ne šiaip sau. Tik taip suprasite, ko norite ir ko norite siekti šiame gyvenime!

Kiekvienas žmogus atskira istorija, kaip ją perteikti fotografijoje?

Kiekvienas žmogus, dalyvaujantis fotosesijoje, nori sukurti jam patinkantį įvaizdį, kuris ne visada sutampa su jo vidine būsena, kurią jis bando paslėpti nuo visuomenės, nuo aplinkinių žmonių, nes jam atrodo, jog šie gali nepriimti asmens tokio, koks jis yra. Fotografo tikslas išryškinti tas savybes, kurios daro fotografuojamąjį žmogų patrauklų, sugrąžinti jo pasitikėjimą savimi.

Yra žmonių, kurie yra pasitikintys savimi, bet nelabai įsivaizduoja, kokios nuotraukos norėtų, tik pageidauja, kad vaizdas būtų įspūdingas, ‚,naujoviškas“ . Tada tenka fantazuoti, kaip tas žmogus atrodė praeityje, kaip atrodys ateityje, parenkamas fonas, išryškinantis bruožus, ieškoma poza, mimika, kol sukuriamas įvaizdis, toks, kuris patiktų man ir būtų žmogui prie širdies.

Atmintyje lieka dar viena istorija, kaip buvo kuriamas įdomus portretas. Gal būt vaizdas tapo gyvesnis dėl pakeisto aprangos stiliaus, romantikos atsirado dėl praėjusių šimtmečių stiliaus kostiumo ar kitokio fantazijos žaismo.

Tiesa, šiais metais daug teko fotografuoti vaikų, tai yra išties gražaus ir tyro vaizdo istorija kuri bus papildyta ir ją šeima galės su malonumu smagiai „skaityti“. Net, kai žmogus neturi konkrečių tikslų, sumanymų, bet turi daug noro kaupti mielus prisiminimus , teigiamai nusiteikęs -. taip jauku ir šilta su tokiais klientais dirbti.

Labai noriu pradėti fotografuoti naujagimius, noriu jausti jų gyvenimo istorijos pradžią ir ja užfiksuoti jo gyvenimo starto metu, pamatyti kaip keisis augdamas, kuom jis taps užaugęs.
Labai žavingos, nors ir sentimentalokos, yra šeimos fotosesijos, tas atsidavimas gyvenimui ir naujai kartai, meilė ir tikslas išauginti laimingus ir mylinčius gyvenimą vaikus.

Vestuvės, mergvakariai, gimtadieniai bei krikštynos, išleistuvės – tai yra gyvenimas tai yra mūsų istorijos medis, aš noriu ta prasmę ir esmę gyvenimo perteikti visam pasauliui.

Jūsų palinkėjimas skaitytojams?

Norėčiau palinkėti skaitytojams akimirkų vertų įamžinimo. Ir dar, net jei esate didžiausias pesimistas, patikėkite, kad kiekvienas sulaukia momento, kai nuslenka pilkuma ir žmogus nušvinta nuostabiausia šviesa.

Noriu palinkėti kiekvienam būti atviram sau ir nebijoti kilti link savo svajonių ir tikslų. TIK jūs esate savo gyvenimo režisierius ir tik jūs parašysite savo gyvenimo istoriją su laiminga pabaiga.