Uk­rai­nie­čių ka­ro fron­tas: ir tė­vy­nė­je, ir ke­ly­je, ir šir­dy­je

Lie­tu­vo­je dir­ban­tys uk­rai­nie­čiai, ki­lus ka­rui tė­vy­nė­je, sten­gia­si pri­si­dė­ti prie ko­vos kuo kas ga­li. Nors trans­por­to įmo­nių darb­da­viai ne­fik­suo­ja ma­si­nių pra­šy­mų at­leis­ti iš dar­bo ir iš­leis­ti ka­riau­ti, da­lis yra jau iš­vy­kę, da­lis pa­ke­liui. Ki­ti, ku­rie dėl šei­my­ni­nių ap­lin­ky­bių nu­ta­rė į fron­tą ne­vyk­ti, tei­kia vi­so­ke­rio­pą pa­gal­bą pa­bė­gė­liams, pa­de­da at­vyk­ti ir įsi­kur­ti.
 

Vilkikų vairuotojai vyksta kariauti

Ukrainos piliečiai Lietuvoje daugiausia dirba tarptautinių reisų vairuotojais transporto įmonėse arba meistrais statybos bendrovėse. Darbdaviai sako, kad kol kas negavo savo darbuotojų prašymų išleisti juos ginti tėvynės. Viena vertus, vilkiko vairuotojo darbo specifika tokia, kad jis yra ne čia pat, o kažkur kelyje Europoje, iš kur dėl logistikos maršruto net iki Lietuvos parsigauti užtruks keletą savaičių. Kita vertus, situacija nevienareikšmiška: tie, kurie išvykę namo dabar, negrįš, jie lieka ten kariauti.

„Išėjusiųjų iš darbo neturime. Keli pasiprašė atostogų. Išleidome. Jie išvyko ginti namų“, – suprasdamas tai, kad ukrainiečiai grįžti nebegalės iki karo pabaigos, sako vienos iš transporto įmonių direktorius.

„Kai kurie vairuotojai yra išvažiavę į Ukrainą ir nebegali atvažiuoti, nes yra į armiją išėję jau. Su kitais, kurie Ukrainoje, susisiekiau, bandžiau prikviesti atgal, bet jie tokios galimybės nebeturi. Iš darbo nė vienas nepasiprašė atleidžiamas. Juk jie norės tokioje situacijoje šeimai uždirbti pinigų“, – sako kitos vežėjų įmonės vadovas.

Ukrainos piliečiai vyrai nuo 18 iki 60 metų per sieną neišleidžiami. Jie lieka ten vykdyti pilietinės pareigos.

„Yra žmonių, kurie vyksta namo: ar todėl, kad nori kariauti, ar todėl, kad nori pasirūpinti šeima, mes neklausiame. Išleidžiame visus. Bet noriu pasakyti, kad tai nėra masinis reiškinys. Kiti gi prašo padėti parsivežti šeimas, tai bandome organizuoti. Daugelis lieka dirbti, nes materialinis aprūpinimas ir šeimos saugumas jiems atrodo geriausia pagalba“, – sako kitos logistikos bendrovės atstovas.

Darbdaviai tvirtina, kad visiems išlaikys darbo vietas, nepaisant to, kad vairuotojai ir neturės galimybės atvykti į kitą maršrutą. Beje, ir Valstybinė darbo inspekcija išplatino pranešimą, primindama, kad darbdavys negali atleisti karinę pareigą atliekančio asmens, jis turi išlaikyti darbo vietą iki jam grįžtant.

Ukrainiečiai, kuriuos dar pavyko pakalbinti, sako, kad keletas iš tiesų išvyko ne namiškių aplankyti, kaip įprastai, o į karą. Nemažai yra ir dar besiruošiančiųjų tai padaryti dabar.

„Vaikinai sekmadienį išvažiavo dviese su mašina. Bandys pasiekti Lvovą. O nuo ten ar traukiniais, ar kuo – nusigauti iki namų. Tikslas – imti į rankas ginklą ir būti su savo šeimomis. Kiti bendraujame internetu grupėse, kai kurie negali ištverti tų vaizdų, kas vyksta, nori kuo greičiau parsigauti ir griebtis ginklo“, – apie kolegas pasakoja šiuo metu reise Europoje esantis Andrėjus.

Vilkikus paliko Šiaulių rajone

Ukrainos pervežimo bendrovėje dirbantys vilkikų vairuotojai savaitės viduryje kreipėsi pagalbos į Šiaulių rajono savivaldybę – paprašė pasaugoti jų transportą, nes išvyksta į karą, o šio transporto ten gabenti nebegali.

Vyrai, vežiojantys krovinius iš Lietuvos į Ukrainą, pasakojo, kad į Lietuvą atvyko vasario 23 dieną, kaip tik kai prasidėjo karas.

Su ukrainiečiais susitikęs Šiaulių rajono meras Antanas Bezaras suteikė paramą: patikino, kad privačiai įmonei priklausantys vilkikai galės saugiai stovėti Kuršėnų autobusų parke. Į karą vykstantiems vyrams buvo suteikta galimybė šiek tiek atsikvėpti, nusiprausti, suteikta asmeninė finansinė parama. Taip pat padovanotas ir mikroautobusas kelionei į karo siaubiamą tėvynę.

Šeima sulaikė

„Norėjau tučtuojau važiuoti kariauti. Imti ginklą į rankas ir ginti savo šalį. Turiu namuose seife ir ginklą. Bet kai tik pasakiau tai savo žmonai – ji puolė į ašaras. Ir ne ji viena. Visi sakė, kad privalau juos apsaugoti, pasitikti ir padėti Lietuvoje įsikurti. Taip ir atkalbėjo mane visi. Nors nežinau, kaip bus. Dabar ir nieko padaryti negaliu – šiandien aš Italijoje, šalia Turino, ir iš reiso grįšiu dar po 2 savaičių“, – su skaudančia širdimi kalba 47 metų Ukrainos lenkas Olegas.

Jo šeima – žmona su sūnumi, motina, sesuo su dviem vaikais – likimo valiai paliko, ką turėjo ir namus, esančius už 100 kilometrų nuo Kijevo, ir jau kerta Lietuvos sieną. Pasitinka ir įsikurti Šiauliuose jiems padeda darbdavys.

„Skauda širdį už šalį labai. Dar tie baltarusiai leidžia raketas, vakuumines bombas, kurios pagal stiprumą antros po atominių, po jų smūgio 10 metrų duobės lieka… Įsivaizduokite – į namus taiko, kai daugiabučio aukštis 15 metrų, tai kas iš jo lieka...“ – atsidūsta Olegas.

Vyras sako nusileidęs dabar šeimai. Atkalbėjo nekariauti. Nors tam jis ruošėsi jau seniai. Net ginklą ir šovinių namuose turėjo. Dabar liepė žmonai išvykstant viską giminaičiui savigynai perduoti.

„Jau prieš 5 metus žinojau, kad bus karas. Tai buvo suplanuota labai seniai. 2016 metais, kai, dar turėdamas savo verslą, važinėjau su granito kroviniu po šalį, mačiau, kokias ginkluotės kolonas jie tempė iš Sibiro į Krymą. Manyčiau, kad apie 60–70 proc. Rusijos ginkluotės atgabenta Ukrainoje. Ir kaskart pasipildydavo vis nauja kolona technikos ir vis kitais numeriais – tai Baškirijos, tai Krasnojarsko, tai Novosibirsko numeriais. Nejaugi neužtenka Sibiro platybių pašaudymui? Tai aišku, kam juos čia vis gabeno“, – pasakoja Olegas, pats turintis karinės patirties ir jaunystėje išmaišęs Rusijos teritoriją.

Parama pabėgėliams

Vilkiko vairuotojas Andrėjus, dirbantis Lietuvos transporto bendrovėje, šiuo metu jau išvykęs į reisą Skandinavijoje, bet, kilus karui, jis dar spėjo suteikti pagalbą savo tautiečiams.

„Aš turėjau vieną laisvadienį prieš reisą ir nusprendžiau savo sekmadienį išnaudoti pagalbai tautiečiams. Kaip savanoris paėmiau į automobilį, kiek tilpo, Šiauliuose surinktų būtiniausių daiktų ir vežiau iki pabėgėlių punkto prie Lenkijos sienos. Mano tikslas buvo surinkti pradinę informaciją ir suprasti, kaip ten viskas organizuota: ar valstybiniu lygmeniu, ar pavieniai asmenys, kad galėčiau ją perduoti savo tautiečiams“, – sako Andrėjus.

Jis nuvežė šiltų antklodžių, sauskelnių tiek vaikams, tiek senoliams, vandens, javainių batonėlių ir kitokį sausą davinį. Apžiūrėjo sąlygas, nes jo šeima irgi ruošiasi atvykti iš Černigovo. Deja, ištrūkti jiems iš ten dabar nėra galimybių.

„Punktas organizuotas: biotualetai, palapinės, išrūšiuota parama (daiktai, priemonės atskirai), autobusėliai organizuotai priveža pabėgėlius, kad žmonės nepasimestų, neklaidžiotų. Jie ten gali užeiti į pastatą: ten šilta, jie ten gali pavalgyti, nueiti į tualetą, dušą. Yra viskas, ko reikia pirminiame etape po to, ką jie patyrė per 2–3 paras, bandydami kirsti sieną“, – apie tai, ką pamatė, ir nusiraminęs, kad ten viskas organizuota, kalba Andrėjus.

„Pavaikštinėjau, paklausinėjau, ar nėra norinčiųjų vykti į Lietuvą, į Šiaulius. Visi, kas buvo, jau buvo sutarę: kas į Lenkiją, kas į Šiaulius. Tai palikau skelbimų lentoje telefono numerį tų, kas organizuoja pagalbą.

Kiekvieno situacija skirtinga, tai ir sprendimai nevienodi.

„Laikysime čia gynybą, šiame fronte: informacine, materialia, dvasine prasme“, – sako Andrėjus.