Ukmergės kraštotyros muziejų palieka jo ilgametė direktorė

Gruodžio 31-oji – paskutinė darbo diena ilgametei Ukmergės kraštotyros muziejaus direktorei Vaidutei Sakolnikienei. Tris dešimtmečius – nuo 1989 metų balandžio - muziejui vadovavusi moteris dar šių metų rudenį pasiprašė atleidžiama iš užimamų pareigų.

Ukmergės rajono savivaldybės meras Rolandas Janickas, administracijos direktorius Darius Varnas ir administracijos direktoriaus pavaduotoja Dalė Steponavičienė aplankė paskutines darbo valandas muziejuje skaičiavusią V. Sakolnikienę ir padėkojo jai už ilgametį darbą, energiją, žinias ir sugebėjimus, atiduotus prasmingam muziejininko darbui, už nuoširdų ir kūrybingą vadovavimą įstaigos kolektyvui.

„Per tuos 30 metų įvyko daug pokyčių rajono muziejininkystėje, padaugėjo muziejaus objektų, atsirado naujos tradicijos.

Kur gyvenimas jus benuvestų, visada linkiu būti tokiai energingai, kūrybingai ir svarbiausia – harmonijoje su savimi, aplinkiniais ir gyvenimu“, - sakė R. Janickas.

Iš Ukmergės kraštotyros muziejaus vadovo pareigų pasitraukusią V. Sakolnikienę pakeis neseniai konkursą laimėjusi Violeta Reipaitė, buvusi Lietuvos liaudies buities muziejaus Rumšiškėse (Kauno apskr.) direktorė. Ji šiam muziejui vadovavo nuo 2005 metų ir postą paliko šių metų kovą pasibaigus kadencijai.

Įdomu tai, kad V. Reipaitė Ukmergės kraštotyros muziejui vadovavo prieš V. Sakolnikienę – 1987-1989 metais. Taigi, gyvenimo ratas vėl apsisuko - tuomet viena pakeitė kitą ir... dabar.

Prieš užverdama savo darbo kabineto muziejuje duris, V. Sakolnikienė sutiko atsakyti į keletą klausimų.

- Ar muziejininko darbas - jūsų pašaukimas?

Aš norėjau būti medike. Deja, nepavyko įstoti studijuoti šios visais laikais prestižinės specialybės, tad Vilniaus universiteto Gamos fakultetą baigiau biologijos studijas. Iki tapdama Ukmergės kraštotyros muziejaus direktore dirbau tuometiniuose Ukmergės šilumos tinkluose.

- Ką per tuos kelis dešimtmečius pavyko nuveikti, kuo labiausiai didžiuojatės?

Vadovauti vienam kolektyvui tris dešimtmečius – sunkus išbandymas darbu, laiku, bendryste su žmonėmis. Juk ateina vis kiti žmonės, su skirtingais poreikiais ir mintimis, prie kiekvieno iš jų reikia rasti priėjimą, „raktą“.

Manau, jog pats didžiausias mano pasiekimas per tuos darbo metus – suburtas labai šaunus ir kvalifikuotas kolektyvas. Naujai atėjusieji labai tvarkingai ir sklandžiai į jį integruojasi. Muziejaus darbuotojai atsakingai žiūri į darbą, neskaičiuoja savo darbų valandų ir nuolat mokosi. Lietuvoje muziejininkų niekas neruošia, mes mokomės stažuotėse, seminaruose, iš kolegų kituose muziejuose.

Aišku, kaip ir kiekvienoje šeimoje buvo visko, tačiau kai yra bendras darbas – mes vis dirbome ranka rankon. Mus aplenkė ir vieši skandalai, likimas apsaugojo nuo demonstratyvių niekinimų, kaip pasitaiko kituose kolektyvuose ir kt. Muziejininkų niekas nerengia, mes mokomės stažuotėse, iš kitų muziejų.

Labai didžiuosi ir tuo, jog muziejus turi didžiulį bendraminčių bei rėmėjų ratą. Žemai lenkiuosi daugeliui Ukmergės žmonių.

Aš niekada nebijojau protingesnių žmonių už save. Mano prioritetas buvo, yra ir bus - protingas, jaunas, iniciatyvus žmogus šalia. Tokie žmonės turi daugiau energijos, veržlumo, iniciatyvų ir kt. Mokytis iš jauno ir protingo būtina. Nenueisi toli, jei proto nebus šalia.

- Kodėl nusprendėte palikti šias pareigas?

Mano apsisprendimą įtakojo atėjęs laikas, kai norisi kitokių pareigų, kai supranti, jog reikia pagyventi ir sau, ir laisviau. Be to, man nepriimtinas rajono valdžios sprendimas sujungti muziejininkystę su turizmu. Muziejus gali kuruoti turizmą, bet negali našiai dirbti turizme. Tai principiniai dalykai ir laikas parodys, jog jie nepasiteisins. Turizmas yra verslas. Turime tai pripažinti. Ir turizmas nėra vien tik reklama. Visų pirma tai yra darbas - naujų paslaugų, turizmo verslų kūrimas, strategijos, tikslų numatymas ir kt. Ir greito rezultato čia nepasieksi. Jei norime turėti išvystytą turizmą, į jį privalome žiūrėti verslininko akimis.

Naujoji rajono savivaldybės taryba apie tai nepagalvojo. Net keista, kad prieš priimant tokį sprendimą, niekas nesitarė ir nesikonsultavo su muziejininkais. Nereikia važiuoti į Izraelį, mes daug ko galime pasimokyti kad ir iš anykštėnų, kurie yra tikrai daug pasiekę šioje srityje.

- Ko palinkėtumėte naujajai muziejaus vadovei?

Kantrybės, sveikatos – kaip ir kiekvienam iš mūsų. Nes dirbti tenka ne tik su savo kolektyvo žmonėmis, yra daug ir pašalinių dirgiklių, prieš kuriuos reikia atsilaikyti. Kartais jų būna net per daug, bet toks jau tas gyvenimas. Viename etape tai tau padeda, o kitame - išmuša iš vėžių. Bet vėl gi, suradęs savyje jėgų ir harmonijos su savimi, gyveni toliau. Vadovo darbas nėra lengvas, bet kai turi ką paskui prisiminti ir parodyti, supranti, jog iš tikrųjų buvo dirbta ne veltui ir darbas nebuvo imituotas.

Ukmergės kraštotyros muziejus skaičiuoja 75-us gyvavimo metus. Šiai dienai muziejuje dirba 31 darbuotojas, muziejus yra surinkęs apie 50 tūkstančių eksponatų.

– Kokie tolesni gyvenimo planai, ką veiksite?

Kol kas noriu pailsėti, o paskui žiūrėsiu. Graudu, bet pensija yra labai maža. Tad būsiu priversta ieškoti kokio nors darbo. Labai gera nedirbti, bet tam reikia gauti didesnę pensiją. Norėčiau užsiimti savanoryste, projektine veikla, man patinka organizacinis, ūkinis darbas. Esu ne kartą skaičiusi paskaitas, daug metų Kultūros ministerijoje vertinau etnografinių regionų kultūros projektus, buvau muziejų asociacijos ir valdybos narė ir kt. Aš darbo nebijau ir į ateitį žvelgiu optimistiškai.

– Ačiū už atsakymus. Belieka jums palinkėti kuo didžiausios sėkmės.