Ūkininkų siekiai gauti didesnes išmokas gali strigti dėl valdžios dviveidiškumo

Briuselyje (Belgija) Europos Vadovų Tarybos posėdžio metu vyko trijų valandų protesto akcija, kuria siekta, kad Lietuvos ūkininkai gautų ES vidurkiui prilygintas tiesiogines išmokas, o ne vilktųsi to sąrašo pabaigoje. Apie protesto akciją kalbėjomės su joje dalyvavusia Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) savivaldos organizatore rajone Lina Meilute-Datkūniene.

– Kokie šansai būti išgirstiems? Kiek veiksmingos akcijos tokioje erdvėje?

– Šį protesto akcija – septintoji. Rezultatyviausi Lietuvai buvo 2013 m. vykę protestai. Iki jų šalies žemdirbiams buvo siūloma vidutinė 144 Eur išmoka. Dėl to organizuotos keturios protesto akcijos. Po jų susitarta, kad vidutinė išmoka sieks 181 Eur. Taigi mes ir toliau tikimės, jog protestai turės atoveiksmį – žemdirbiai gaus didesnes išmokas. Mūsų siekiamybė, kad jų vidurkis susilygintų su ES vidurkiu ir siektų 266 Eur.

Sulaukėme labai daug žiniasklaidos dėmesio. Savaime suprantama, kad vadovai seka informaciją. Mus aplankė tuo metu Briuselyje viešėjęs prezidentas Gitanas Nausėda. Pokalbio metu jis išreiškė tokią mintį: jam labai svarbu, kad ten esame, nes protestuotojai yra jo užnugaris derybose. Mums labai svarbu, kad prie mūsų jungiasi lenkai, nors jie turi stipresnes derybines galias. Lenkai pritaria – visi esame vienoje rinkoje ir vienodai turime konkuruoti. Gali būti, kad vasario mėnesį organizuosime dar vieną protesto akciją. Jos gali vykti nuosekliai, kol bus patvirtintas biudžetas. Iš solidarumo prisijungia ne tik lenkai, bet ir čekai, slovakai. Su jais bendradarbiaujame nuo ankstesnių akcijų ir nuo Višegrado šalių susitarimo pasirašymo. Būdami mažesni, džiaugiamės jų palaikymu.

– Ar politikai palaiko protesto akcijoje išsakytą poziciją?

– Prieš protesto akciją sužinojome naujieną, kuri mūsų nedžiugino. Gruodžio 10 d. Briuselyje vyko Bendrųjų reikalų tarybos posėdis, kuriame dalyvauja šalių užsienio reikalų ministrai. Ten tariamasi dėl biudžeto. Gavome to posėdžio protokolą. Iš jo pamatėme, kad Lietuvos politikai tik šalies viduje deklaruoja palaikantys ūkininkus ir siekiantys vienodų jų konkurencijos sąlygų. Kai Europoje kalbama apie Lietuvos žemės ūkį, jie tyli. Tai parodė protokolas. Kai buvo svarstoma apie biudžeto prioritetus, dauguma valstybių pritarė, kad kaimo plėtrai ir žemės ūkiui turi būti skiriamas prioritetas. Už tai pasisakė latviai, vengrai. Tuo klausimu Lietuvos atstovų pasisakymo nebuvo, jie tylėjo. Tačiau pasisakydama dėl didesnių lėšų skyrimo Sanglaudos fondams (infrastruktūra, Visagino atominės elektrinės uždarymas, kaimo mokyklos ir pan.), Lietuva šaukė, kad nori tokio sprendimo. Tai kas nutinka? Lietuvoje kalba, kad žemės ūkis yra prioritetas, o Briuselyje negina mūsų interesų. Mes nesakome, kad Sanglaudos fondų nereikia, bet į akis krenta tai, kad deklaruojama viena, o daroma kita. Viešuose pasisakymuose nerandame Lietuvos pozicijos. Tokie faktai liūdina. Taip sutapo, kad protokolus perskaitėme prieš pat protesto akciją, gruodžio 12 d. Savo nuomonę išsakėme šalies prezidentui, ES parlamentarams Juozui Olekai, Bronislovui Ropei. Jie taip pat nusistebėjo, žadėjo pasidomėti. Laukiame jų atsakymo.

– Į Briuselį vykote savomis lėšomis?

– Vykstantiems į protesto akciją buvo renkama parama. Kai kas skrido savomis lėšomis, kai kas rinkosi paramą. Iš rajono savivaldybės kaimo programos buvo skirta tūkstantis eurų dviem rajono atstovams. Tie pinigai padengė tik lėktuvų bilietų kainą. Kartu su manimi vyko Aušra Rudinskienė, priklausanti Jaunųjų ūkininkų asociacijai. Daugiau niekas nesutiko važiuoti – labai keistas dalykas.

– Yra patriotiškų ūkininkų, bet kai kuriuos galbūt gąsdina kelionė? Daug paprasčiau protestuoti Rokiškyje. Kiek laiko truko protesto akcija Briuselyje? Koks jos saugumas?

– Kai važiavau pirmąkart, man nebuvo jokios baimės, tačiau iš kolegų jausdavosi nuogąstavimas: „O kaip ten bus?“ Ankstesniais kartais vykdavome autobusu (nakvodavome viešbučiuose), tad žmonių buvo sunku surasti dėl ištęsto kelionės laiko, mat ji užtrukdavo beveik savaitę. Tvarka ir saugumas griežti: reikia gauti leidimą akcijai, ji vyksta tik tam skirtoje vietoje ir tam tikrą laiką, vienas žmogus iš grupės prisiima atsakomybę dėl protesto akcijos saugumo. Grupėje (mūsų šįkart buvo 40) nepasitaikė agresyvių žmonių – visi jaučia atsakomybę ir supranta, ko ten važiuoja. Protestavome prie Europos Komisijos pastato, kur vyko Europos Tarybos vadovų posėdis, todėl tuo metu saugumas buvo ypač padidintas, toje teritorijoje netgi metro uždaromas. Stovėjome priešais spygliuotą vielą, iš visų kampų apsupti šarvuotų policijos automobilių, pareigūnų ir kariškių, matėsi praskrendantys sraigtasparniai. Atmosfera įtempta, bet pats jautiesi saugus. Akcijai skiriamos 3 val. Per tą laiką toje vietoje negali stovėti kiti protestuotojai. Jei prie grupės prisišliedavo užsieniečių, juos paprašydavome pasitraukti, nes nesame garantuoti, kokie jų tikslai. Po mūsų ateidavo kita grupė. Laimės dalykas, kam koks laikas paskiriamas.

– O kokia kelionės trukmė?

– Skridome lėktuvu, todėl kelionė sutrumpėjo iki 3 dienų. Problema – lėktuve negalime gabentis transparantų (dėl jų kiltų kelionės kaštai). Vežėmės tik atributikos: marškinėlių, vėliavų… Vėliavų kotus mums parūpino Lietuvos atstovybė Briuselyje, tai buvo suderinta iš anksto. Kelionė lėktuvu daug trumpesnė, todėl galėtų prisijungti ir gyvulius auginantys ūkininkai, tačiau vykstant autobusu „susilipdo“ kompanija.

– Galbūt protesto akcijos labiau domina stambiuosius ūkininkus, išgalinčius skirti pinigų kelionei, arba tuos, kurie ūkį gali palikti ilgesniam laikui?

– Vyksta ūkininkai ir žemdirbiškų organizacijų atstovai. Daugiausia ūkininkai, valdantys 30–50 ha. Stengiamės kviestis jaunus žmones, nes akcijos reikalavimai nukreipti į ateitį.

– Dėkoju už pokalbį.