Ūkininkai išsigandę: naujoji mėšlo terpimo tvarka ne jų kišenei

Lietuvos Respublikos Aplinkos bei Žemės ūkio ministerijos rengia naują mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimų aprašą, kurį Šilalės rajono savivaldybės Administracijos žemės ūkio skyriaus vedėjas Algimantas Olendra pavadino nauja kilpa ant ūkininkų kaklo. Rajono ūkininkų sąjungos prašymu jis kreipėsi į abi ministerijas ir Seimo Kaimo reikalų komitetą, prašydamas pakeisti pačius pavojingiausius aprašo punktus. Ūkininkų reikalavimams pritaria ir Seimo Vicepirmininkas Remigijus Žemaitaitis.

„Ūkininkų sąjunga yra sunerimusi dėl galimų tokio aprašo pasekmių, ji savo posėdyje nutarė siūlyti aprašo pataisas, – komentuodamas situaciją, sakė A. Olendra. – Štai reikalavimas mėšlą laukuose laikyti ne ilgiau kaip 6 mėnesius, skaičiuojant nuo datos, kada mėšlas pirmą kartą atvežtas į rietuvę. Nelabai suprantu, kaip toks reikalavimas gali būti įgyvendintas. Jeigu ūkininkas mėšlą iš savo tvarto pradeda vežti lapkričio mėnesį, tai balandžio mėnesį jį turi būti aparęs. Kaip tai padaryti, jeigu vėluoja pavasaris? Mes kartu su ūkininkais siūlome mėšlo laikymo terminą pratęsti iki naujos sėjos arba sodinimo. Toks reikalavimas būtų logiškas ir pakankamas.“

Sudarydami tręšimo darbų kalendorinius grafikus, ūkininkai pagal kuriamus reikalavimus turėtų nurodyti dirvožemio tyrimų arba monitoringo ne senesnių kaip 3 metų duomenis apie mineralinio azoto ir judriojo fosforo kiekį dirvožemyje. Išeitų, tokie tyrimai arba monitoringas turėtų būti atliekami kas treji metai. „Kam tai reikalinga? – klausia A. Olendra. – Ir dar apkrauti ūkininkus papildomomis išlaidomis? Ūkininkų manymu, užtektų dirvožemių tyrimų, atliekamų Žemės ūkio ministerijos užsakymu“.

Skyriaus vedėjo manymu, pats brangiausias ir sunkiausiai įgyvendinamas būtų reikalavimas skystą mėšlą įterpti į dirvožemį, naudojant naujausias technologijas. Kol kas ūkininkai ariamus laukus laisto skystu mėšlu, o po to juos kultivuoja. „Tiesioginio įterpimo technologijai reikalinga kitokia įranga, o ji brangiai kainuoja, – sako A. Olendra. – Nežinau, gal įmanoma būtų perdaryti turimus srutovežius, pritaisant žarnas ir noragėlius, bet ir tai nebūtų pigu. Ūkininkai siūlo pirmiau pakeisti Kaimo plėtros programą 2021 – 2027 metams ir atskira eilute numatyti pinigų sumą, reikalingą naujai skysto mėšlo įrangai. Kai atsiras pinigų, galima bus ir reikalauti, o tai būtų ne anksčiau, kaip 2023 metais. Be to, šį reikalavimą derėtų taikyti tik stambesniesiems ūkininkams, laikantiems 100 ir daugiau sąlyginių galvijų ir tręšiantiems ne mažiau kaip 50 hektarų žemių“.

A. Olendros nuomone, naujieji reikalavimai, jeigu jie bus priimti tokie, kaip numatoma projekte, bus didžiausias smūgis mūsų rajonui. „Kitiems rajonams, kurie beveik neužsiima gyvulininkyste, tai nelabai svarbu. O mūsų ūkininkams gyvulininkystė – pagrindinis užsiėmimas ir pajamų šaltinis. Rajonas palyginti nedidelis, o čia laikoma per 44 tūkstančius galvijų. Tai gerokai daugiau, negu galvijų laiko Tauragės ir Jurbarko rajonai kartu sudėjus. Galvijų skaičiumi nuo mūsų gerokai atsilieka daug didesni Telšių, Šilutės, Kelmės, Alytaus, Vilkaviškio rajonai. Štai kodėl naujieji nerealūs reikalavimai labiausiai smogs mūsų žmonėms“, – sako A. Olendra.

Su naujomis grėsmėmis supažindinime Seimo vicepirmininką Remigijų Žemaitaitį. Štai ką jis atsakė:

– Pagal sveiką protą pirmiau reikėtų rasti pinigų įterpimo technikai pirkti, o tik po to reikalauti, kad skystas mėšlas būtų įterpiamas, o ne paprasčiausiai pilamas ant žemės. Visa tai buvo galima numatyti strateginiame žemės ūkio plėtros plane ir tikėtis Europos Sąjungos lėšų. Jeigu buvo numatyta parama skysto mėšlo rezervuarų statybai, tai turėjo būti numatyta lėšų ir skysti mėšlo įterpimo technikai. Tačiau dėl savo nekompetencijos to nepadarė Žemės rūmai, kurie kaip tik ir tyrėtų Europos Sąjungai teikti tokius pasiūlymus ir rekomendacijas. Prarasta laiko, bet ir dėl to neturėtume vežimo statyti prieš arklį. Pirmiau reikėtų susikurti skysto mėšlo ekologiško tvarkymo programą, o po to 2020 ar 2021 metais tikėtis jos finansavimo iš Europos Sąjungos fondų. Apie tai kalbėjausi su aplinkos ir žemės ūkio ministrais, jie sutinka, kad Lietuvos ūkininkai statomi į keblią padėtį, antra vertus, aplinkosaugininkai akcentuoja, kad daugelis ūkininkų prastai tvarko mėšlą ir teršia aplinką. Žemės ūkio ministras tikriausiai bus pakeistas, tačiau daugelis ministerijos darbuotojų, su kuriais kalbėjausi, pritaria mano nuomonei, kad pirmiau turi būti surastos lėšos, ir tik po to keliami nauji reikalavimai. Dabar ne geriausias laikas vesti tokias derybas, tačiau dar nieko neprarasta, rugsėjo viduryje tikiuosi konkrečių rezultatų. Apie tai pranešiu papildomai.