Ugniagesys gelbėtojas Tomas Pečkys: „Džiaugiuosi, kad pavyko išgelbėti žvejo gyvybę..."

Neseniai Kazlų Rūdos kaimo tvenkinyje skendęs žvejys gali save laikyti laimės kūdikiu. Jo šauksmą, sklindantį iš už miškelio, tądien išgirdo moteris, kuri ir paskambino skubios pagalbos telefonu 112. Atskubėję Kazlų Rūdos komandos ugniagesiai bandė jį gelbėti, mesdami virvę, tiesdami medžio šaką, bet 69-erių metų žvejui stigo jėgų į ją įsitverti. Laikas bėgo...

Tądien Marijampolės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos ugniagesys naras Tomas Pečkys, gyvenantis Kazlų Rūdoje, atostogavo. Apie tai, kad Kazlų kaimo tvenkinyje skęsta žmogus, jam pranešė Bagotosios komandos ugniagesys, kuris įvykio eigą sekė per radijo ryšį. „Kol atvyks narai, brangi buvo kiekviena minutė. Išskubėjau nedelsdamas. Kadangi nardymas yra mano pomėgis, esu įsigijęs savo įrangą. Šiai gelbėjimo operacijai prireikė naro kostiumo ir gelbėjimosi virvės,“ – pasakoja T. Pečkys.

Žvejys vandenyje jau buvo praleidęs apie pusę valandos. Jis buvo išsekęs, stingdantis šaltis iš jo buvo atėmęs daug jėgų. Atskubėjęs Tomas, iškart šoko į eketę ir per juosmenį aprišo vyrą gelbėjimosi virve. Ugniagesiai, čiupę ją, ištraukė nelaimėlį iš eketės. Netrukus žvejys buvo perduotas medikams.

T. Pečkys įvykio vietoje buvo 10-ia minučių anksčiau už pagalbon atvykusius narus. Kuklumo ugniagesys nestokoja. „Gelbėjimo operacijos sėkmę lėmė operatyvus komandinis darbas,“ – teigia jis. Beje, gelbėti skęstančių žmonių gyvybes iš vandens jam yra tekę jau ne kartą, tiek dirbant ugniagesiu, tiek poilsiaujant prie ežerų.

Pasak Tomo, ugniagesio darbe netrūksta iššūkių. Bene labiausiai į atmintį jam įstrigo padegimai. Juose dirbti itin sudėtinga. „Kazlų Rūdoje bendrabučio gyventojams naktimis buvo padeginėjamos durys. Galiausiai per vieną parą buvo padegti ir du sandėliukai, - pasakoja ugniagesys gelbėtojas. - Atvykome jau po vidurnakčio. Gaisras buvo pastebėtas gan vėlai, nes žmonės jau miegojo. Visų trijų aukštų koridoriai ir rūsys buvo kupini dūmų, neįmanoma buvo nieko matyti. Teko evakuoti visus bendrabučio gyventojus. Daugelis jų patys tikrai nebūtų radę kelio į lauką, kvėpuoti irgi nebuvo kuo, todėl evakuacija turėjo vykti labai operatyviai“.

Bendrabučio rūsys skendėjo dūmuose, ugniagesiams teko orientuotis apgraibomis. Gaisro židinį padėjo rasti termovizorius. Beje, priartėjus prie jo, termovizorius virš jų galvų fiksavo 1300 laipsnių temperatūrą. Gelžbetoninė perdanga buvo ištrupėjusi, o vandentiekio vamzdis – trūkęs, todėl nuolat purškė karštą vandenį, aplinkui kabojo atitrūkę elektros laidai. Negana to, rūsys buvo prikrautas degių šiukšlių.

„Tokioms sąlygomis ir gesinimo darbai trunka ilgiau. Dėl prastos ventiliacijos dūmai ilgai negalėjo išsisklaidyti, todėl ilgą laiką dirbom beveik nieko nematydami. Žinojom, kad bendrabutyje siaučia padegėjas, tad galima buvo tikėtis visko...“ – pasakoja jis.

Ugniagesiai niekada nežino, kas gali nutikti gaisre. „Prieš keletą metų užgesinę vieną gaisrą, radome sukrautą kalną degių medžiagų, ant kurių buvo padėtas dujų balionas... Tik operatyvaus ir profesionalaus komandinio darbo dėka buvo išvengta didesnių nuostolių ir skaudžių pasekmių...“ – prisimena T. Pečkys.

Paklaustas, kaip tapo ugniagesiu, Tomas sako, kad jam visada patiko specialiųjų tarnybų darbas. „Kartą užėjau į gaisrinę ir pasidomėjau dėl darbo, užpildžiau anketą, o po 3-jų mėnesių buvau pakviestas tapti dispečeriu. Dvejus su puse metų dirbau ir dispečeriu, ir Bendrojo pagalbos centro specialistu. Kai BPC persikėlė į Alytų, likau ugniagesiu pamainoje, su kuria ir pradėjau dirbti. Paskui tapau spec. technikos vairuotoju ir naru. Per tuos darbo metus įgijau įvairiapusių žinių ir patirties, kuri dabar labai padeda tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime,“ – tvirtina jis, pridurdamas, kad tarnyba jam padėjo išsiugdyti ištvermę ir atsakingumą.

Ugniagesio darbas nuo rizikos neatsiejamas. „Ji visada išlieka. Sumažinti ją padeda patirtis ir atliktų operacijų analizė. Aptariame, kas buvo padaryta teisingai, o ką galima buvo padaryti geriau. Mūsų darbe labai svarbus psichologinis ir fizinis pasiruošimas. Jame daug stresinių situacijų, nuolat tenka priimti atsakingus sprendimus. Turime mokėti dirbti tiek komandoje, tiek po vieną. Būtina ir fizinė ištvermė, nes darbas dažnai būna alinantis. Atsikvėpti galime tik tada, kai situacija tampa kontroliuojama,“ – pasakoja T. Pečkys.

Ugniagesiu gelbėtoju Tomas dirba šeštus metus. Beje, jam yra tekę ragauti ir emigranto duonos. „Metus gyvenau Londone. Bet dėl susiklosčiusių šeimyninių aplinkybių, grįžau į Lietuvą. Tačiau to laiko užteko, kad suprasčiau: pinigai – dar ne viskas, - tvirtina jis. - Dirbti mėgstamą darbą ir žinoti, kad esi reikalingas kur kas maloniau, negu sukandus dantis svetimoje šalyje uždirbti daugiau pinigų ir būti darbininku, kurio niekas nevertina“.

Jo teigimu, Didžiojoje Britanijoje požiūris į priešgaisrinę saugą yra griežtesnis nei pas mus. Daugiau dėmesio žiniasklaidoje skiriama ir prevencinėms akcijoms ir žmonių saugumui: „Prie kiekvieno vandens telkinio šioje šalyje yra ne po vieną gelbėjimosi ratą. To Lietuvoje dar labai trūksta. Beje, maudytis galima tik tose vietose, kur budi gelbėtojai. Jeigu nesilaikai taisyklių, taikomos baudos. Net jei be reikalo nukabinsi gelbėjimosi ratą,“ – pasakoja jis.

Pasak ugniagesio gelbėtojo, šaunu dirbti komandoje, kurioje vienas kitu pasikliaujama. Sunkumai ir išbandymai daug ko išmoko. Savęs sureikšminti jis nelinkęs. Gera žinoti, kai šalia ne tik bendradarbiai, bet ir bendraminčiai. Tomo nuomone, visus ugniagesius vienija noras padėti žmonėms.