Ugniagesio gelbėtojo namuose – 40 porų sportinių batelių

Aido Ardzijausko pavardė Lietuvoje nuskambėjo valstybės šimtmečio fone. Ilgų nuotolių bėgikas, ultramaratonininkas gimtinę sveikino, iš Dakaro bėgdamas į Vilnių. Daugiau nei 8 tūkst. kilometrų bėgte pareikalavo 102 dienų, 6 porų sportinių batelių, 4 bėgiko komandų, dvigubų porcijų pusryčių, pietų, pavakarių ir vakarienės…

„Nesinorėjo pavėluoti į savo gimtadienį“

A. Ardzijauskas jau 24 metus dirba ugniagesiu gelbėtoju, tačiau jau bemaž dvidešimtmetį savo laisvalaikį skiria bėgiojimui. Ilgi nuotoliai vyrui – malonus iššūkis, o visi jo buvę ir būsimi žygiai ir bėgimai, įskaitant ir skirtąjį Lietuvos šimtmečiui, veda į vieną aiškų tikslą. „Turiu tokį pagrindinį tikslą, svajonę – apibėgti aplink Žemę“, – atviravo bėgikas.

Žingsnelis link jo buvo ir šis šimtmečio bėgimas iš Dakaro. Iš kelių galimų starto vietų bėgikas išsirinko simbolinę – kalno, ant kurio stovi paminklas Afrikos nepriklausomybei, papėdę Senegale. Juolab, kaip sakė pats, Dakaras mums asocijuojasi su iššūkiais, pavojais, lenktynėmis. Ten startavęs 2017 m. spalio 25 d., Lietuvos sostinę jis pasiekė po 102 dienų. „Finišavau vasario 4 d., o už dviejų dienų buvo mano gimtadienis. Tai nesinorėjo pavėluoti į kelias progas: į savo gimtadienį ir į Vasario 16-ąją“, – šypsojosi Aidas.

Dakaras įveiktas – dovana Lietuvai įteikta, tačiau bėgiko vaikystėje mažai kas galėjo drįsti svajoti apie tokią jo ateitį. Kodėl? Pirmoje klasėje lankęs gimnastiką judrus vaikas buvo susilaužęs abi kojas, pažeidęs kelius, stuburą. „Praleidau visą antrą klasę ir sau buvau pažadėjęs, kad kai išmoksiu vaikščioti, tikrai pradėsiu bėgioti“, – apie skaudžią patirtį prabilo jis.

Dar daugiau ryžto pridėjo į rankas papuolusi Žiulio Verno knyga „80 dienų aplink pasaulį“. „Daug kas mane vadino išprotėjusiu ir sakė mesti tą vaikystės svajonę. O ir gydytojai sakė: „Nieko nebus...“ Bet man tai buvo principo reikalas“, – pasakojo Aidas ir pridūrė, kad užsibrėžė tikslą sustiprinti savo kūną, tinkamai pasiruošti ir įrodyti visiems, kad šie klydo.

Bėgo su policijos palyda

Šimtmečio kelionė link gimtinės kasdien prasidėdavo apie 6 val. ryto, o baigdavosi apie 21 val. „Visada stengdavausi finišuoti prieš 22 val., kad miegui liktų lygiai 8 valandos, nes miegas buvo pagrindinė atsistatymo priemonė“, – sakė bėgikas.

Tiesa, dėl nuolatinių karų su Maroku Mauritanija nėra saugi šalis, tad ir bėgti per ją Aidui Užsienio reikalų ministerija nepatarė. Visgi, atradę nedidelį kaimelį (tiesa, ko gero, dukart didesnį nei visa Lietuvos teritorija) dykumoje, Aidas su komanda tenykščiams vaikams padovanojo mokslo priemonių.

Vyras neslepia turėjęs dvejopą tikslą: pirmas – padaryti kažką gero vaikams, antras – užsitikrinti saugumą. „Jiems labai patiko dovanos, o miestelio meras iš mandagumo paklausė, kuo jie galėtų padėti. Mes tiesiogiai pasakėme, kad reikia saugumo. Ir išėjo taip, kad, man bėgant per visą Vakarų Sacharą, mane policininkai vardu vadino ir patardavo, kur galima nakvoti, kur ne. Ten dėl karo užminuotos kone visos pakelės, tad ne visur galima sustoti“, – pasakojo jis. Nors Afriką laikome skurdžia valstybe, kai kurie keliai, anot bėgiko, netgi geresni nei Lietuvoje, o intensyviausias eismas ten – saulei nusileidus, tad dieną automobilių keliuose mažai.

Europoje eismo situacija jau kitokia. „Pavyzdžiui, Ispanijoje iš tikrųjų yra labai gerai. Ten yra ženklai, kad automobilis turi pėsčiąjį aplenkti pusantro metro atstumu. Net keliose vietose buvo taip, kad aš bėgu kelkraščiu, mašinos iš paskos vorele sustoja, niekas nepypsi, visi gražiai važiuoja. Tai jau pačiam nesmagu darosi: pasitrauki į šoną, palauki, parodai, kad važiuotų“, – prisiminė jis.

„Šis bėgimas buvo skirtas žmonėms“

Aido kelionė nebuvo vien bėgimas į priekį. Jo laukė nemažai susitikimų su tautiečiais. Pirmuosius lietuvius Aidas susitiko Senegale jau antrąją dieną. „Prie manęs privažiavo lietuviai. Sako: „Mes nesitikėjome tavęs čia pamatyti.“ Sakau: „Aš irgi nesitikėjau jūsų sutikti.“ Nes jie mane prieš tai šaukė angliškai, o aš, žinodamas, kad nereikia veltis į jokius konfliktus, tiesiog bėgau sau ir nekreipiau dėmesio. Tik kai jie pradėjo šaukti: „Aidai, ar tu sustosi?“, tada kažkaip suklusau, kas čia kalba lietuviškai. Sustojau ir pabendravome“, – pasakojo vyras.

Lietuvių esti ir Maroke, ir Mauritanijoje, ir Senegale... Apskritai, bėgdamas visą numatytą maršrutą, Aidas turėjo atiduoti tam tikrą duoklę tėvynainiams. Lietuviai norėjo susitikti ir išgirsti įspūdžių iš šimtmečio bėgimo. Didelis susitikimas buvo suorganizuotas Vienoje, o Aido paimti atvyko Lietuvos ambasados darbuotojai. „Planuodami bėgimą, tikrai nesitikėjome, kad turėsime tiek susitikimų. Bet šis bėgimas buvo skirtas žmonėms, todėl dalyvaudavome ten, kur buvome kviečiami“, – atviravo lietuvis ir teigė, kad susitikimai trukdavo apie 2–2,5 val., tad tomis dienomis jis bėgdavo trumpiau, todėl ir užtruko ne 100, o 102 dienas.

Visą maršrutą lietuviai ir kiti smalsuoliai galėjo sekti internete. Viena mergina netgi specialiai laukė Aido su Lietuvos trispalve ant marškinėlių. „Sako: „Aš tavęs laukiu jau 5 minutes. Tavo navigacija vėluoja“, – jos žodžius prisiminė bėgikas. Norą susitikti su Aidu, sužinojęs, kad šis bėgs per Brno miestą, išreiškė Jiris Zidekas – Lietuvos garbės konsulo sūnėnas, kartu su Kauno „Žalgiriu“ 1999 m. triumfavęs Eurolygoje. „Beje, jis į susitikimą atėjo su „Žalgirio“ marškinėliais. Pasirodo, mes, lietuviai, visur turime pakankamai daug gerbėjų“, – džiaugėsi vyras.

Bėgdamas per Lenkiją, lietuvis Varšuvos nepasiekė, tačiau Lietuvos ambasadorius nepraleido progos Aido atsivežti į ambasadą: „Susitikimas buvo suplanuotas prieš dvi dienas ir atėjo nemažai lietuvių.“

Sėkmė priklauso nuo pasiruošimo

Paradoksalu, tačiau kuo arčiau Lietuvos sienos, tuo jį vargino prastesnė savijauta. „Priešpaskutinę dieną stengiausi finišuoti Lietuvoje, bet iki jos pritrūko dviejų kilometrų. Mane daug kas iš komandos ragino, tačiau kažkas viduje sustojo ir nenubėgau tų dviejų kilometrų, kurie buvo suplanuoti“, – prisiminė Aidas ir pridūrė, kad priešpaskutinę dieną įveikta daugiausia kilometrų – 90. Paskutinei dienai buvo likę 75 km, kuriuos Aidas įveikė su pakankamai nemaža grupe kitų prie jo prisijungusių bėgikų. Tiesa, jie bėgo netgi greičiau, nei reikėjo, tad iki suplanuoto finišo laiko teko dar pusvalandį palūkėti degalinėje.

„Bėgti yra lengviausia“, – sakė Aidas ir vardijo, kad sunkiausias yra pasirengimo etapas. Reikia įvertinti maršrutą, visas galimas grėsmes, pasekmes, ko gali prireikti, šį tą išmokti, susidėlioti planus, suformuoti komandą ir pan.
102 dienas bėgusį vyrą lydėjo komanda – jo draugai. Tiesa, jie keitėsi kas mėnesį. Kodėl? „Yra pavyzdžių, kai bėgikas ir jo komandos nariai susipyksta. Stengdavausi dažnai ją keisti. Turėjau 4 grupes žmonių. Reikia, kad jie nepanikuotų, elgtųsi ramiai, priimtų paprastus sprendimus“, – aiškino bėgikas ir neslėpė, kad lengvų pykčių su jais būta, kaip ir pasiklydimų.

Ne su vienu bėgiku Aidas konsultavosi, kaip pasiruošti bėgti karštyje. „Niekas konkrečiai negalėjo pasakyti, nes tai yra labai individualu, – teigė jis ir atskleidė, kad pats tiesiog pajūryje gulėdavo nuo ryto, gurkšnodamas vandenį, bet nesimaudydamas. – Kantrybės treniruotė, o ir kūnas pripranta prie karščio.“ Tiesa, tokią praktiką ultramaratonininkas naudoja jau 7 metus. Aukščiausia temperatūra šio bėgimo metu jį pasitiko Mauritanijoje – ten svilino 41 laipsnis karščio.

Kad nubėgtum po 80 km per dieną, reikia suvartoti daugybę kalorijų. Jei tiksliau – apie 8 000, tad Aidas atviravo valgydavęs po dvi porcijas pusryčių, pietų, pavakarių ir vakarienės bei visokių užkandžių. Dažniausiai tai būdavo kiaušiniai, makaronai, žuvis, o užkandžiams – įvairūs vaisiai. Eksperimentuoti su maistu šiuo atveju nevalia. „Vienąkart, kai keitėsi komanda, jie į maistą įbėrė daugiau prieskonių, tai sustreikavo mano virškinimas. Jie galvojo, kad bus skaniau, bet iš tikrųjų negalima eksperimentuoti“, – aiškino bėgikas.

Žmona pyksta dėl… sportinių batelių

Kol įveikė 8 000 km, Aidas sudėvėjo 6 poras sportinių batelių. Jų, kaip prisipažino, namuose – visa galybė. „Viena pora sportinių batelių yra Čikagos sporto muziejuje, dar viena – Kauno sporto muziejuje, o pirmoji pora yra pas mane namuose. O šiaip žmona pyksta – aš turiu apie 40 porų sportinių batelių namie“, – juokėsi bėgikas, pridurdamas, kad aprangą tekdavo keisti po penkiskart per dieną – priklausomai nuo oro ir savo būsenos.

Krūvio ir įspūdžių gausios dienos nekliudydavo miegui – Aidas užmigdavo bemat. Pasak jo, tiek teigiamos, tiek neigiamos emocijos buvo draudžiamos. Kad kokybiškai pailsėtų, sako turėjęs užmigti, vos padėjęs galvą ant pagalvės. Šiam įpročiui išsiugdyti prireikė konsultacijų su sporto psichologais, keleto veiksmingų metodų atsipalaidavimui ir komandos supratimo. „Mes visas problemas spręsdavome iki pietų. Man neviešindavo problemų, jei jų negalime išspręsti per penkias minutes“, – atviravo jis.

Pasak bėgiko, sėkmingam finišui tereikia žinoti keletą gudrybių: „Toks bėgimas tėra žinios. Kiekvienas tą galėtų padaryti, tiesiog turi turėti žinių.“ Vyras džiaugėsi, kad viso bėgimo metu nepatyrė jokių didelių sunkumų, o nubėgęs 8 000 km, nėkart nekentėjo ir nuospaudų skausmo. Jis, priklausomai nuo vietovės ir sąlygų, kilometrą įveikdavo per 6–24 minutes.

Kitas Aido iššūkis, apsiavus bėgimo batelius, laukia kitų metų gegužės mėnesį, kuomet iš Nordkapo (Norvegija) ketina bėgti į Lietuvą. Šį atstumą žada įveikti tik per 18 dienų. „Žmona pyksta, kai taip ilgai bėgu“, – nusišypsojo ultramaratonininkas, kuris per savo sportinę karjerą skaičiuoja nubėgęs iš viso apie 100 000 km.