Ugniagesiai gelbėtojai Andžejus, Stanislavas ir Ričardas Tylingo: „Svarbiausia mūsų darbe – tikėti savimi ir pasitikėti kitu“

Vilniaus priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje dirba trys broliai ugniagesiai gelbėtojai Andžejus, Stanislavas ir Ričardas Tylingo. Vyriausias brolis Andžejus dirba 1-ojoje komandoje, Stanislavas – 2-ojoje, o jauniausias brolis Ričardas praėjusių metų lapkritį baigė Ugniagesių gelbėtojų mokyklą ir pradėjo dirbti 3-iojoje komandoje.

Vyriausiasis brolis Andžejus ugniagesiu gelbėtoju dirba jau 20 metų, Stanislavas – 14. „Man būdavo labai įdomu, kai brolis pasakodavo apie savo darbą, tad po penkerių metų ugniagesiu gelbėtoju nusprendžiau tapti ir aš“, – sakė Stanislavas.

Iškart po budėjimo pakalbintas Andžejus pasakojo, jog per šį budėjimą jam teko gesinti degantį balkoną daugiabutyje Viršuliškėse, naktį – du liepsnojančius automobilius ir dar pasiėmus batutą skubėti gelbėti žmogaus. „Ugniagesių darbe nebūna vienodų dienų ir ramių naktų. Turi būti nuolat pasirengęs. Kiekvieną dieną tenka matyti žmonių nelaimes ir ašaras. Tačiau visada malonu, kai gali jiems padėti. Ypač kai iškviečia kokias duris atidaryti ar kačiuką iš medžio iškelti“, – teigė pašnekovas.

Andžejui ne kartą teko gelbėti žmones ir ne darbo metu. „Kartą viename kaimo kelyje prasilenkiant užsikabino automobilių veidrodėliai. Aš sustojau, tačiau kitas vairuotojas nuvažiavo. Norėdamas įsidėmėti jo numerį, apsisukau ir pradėjau vytis. Kelyje buvo staigus posūkis. Prieš mane važiavęs automobilis neišsuko ir nuvažiavo tiesiai į griovį. Jame buvo mergina. Aš, pamiršęs vairuotoją, kuris nulaužė mano veidrodėlį, puoliau padėti merginai. Ištraukiau ją iš automobilio, paguldžiau į savąjį, kad nesušaltų, iškviečiau policiją ir medikus. Jeigu ne tas įvykis su veidrodėliais, tos merginos griovyje greitai niekas nebūtų radęs, nes net jos automobilio nuo kelio nesimatė. Tuomet atvykęs jos tėvas padėkojo man“, – pasakojo ugniagesys gelbėtojas.

Kitą kartą A.Tylingo ne darbo metu Viršuliškėse gelbėjo vyrą, kurį ištiko insultas. „Vyras gatvėje staiga atsirėmė į stulpą, o paskui ir nugriuvo. Žmonės eina pro šalį ir nekreipia dėmesio. Pamėginau su juo kalbėtis, bet jis jau nieko negalėjo pasakyti. Supratau, kad gali būti insultas, paguldžiau jį ant šono ir iškviečiau medikus. Kad nebūtų daug klausimų ir pagalba atvyktų greičiau, prisistačiau, kad esu ugniagesys gelbėtojas“, – sakė Andžejus.

Buvo ir toks atvejis, kai jis dar iki atvykstant ugniagesiams padėjo kaimynui užgesinti lauko virtuvę, kuri jau degė atvira liepsna. Per 20 tarnybos metų Andžejui ne kartą teko gelbėti žmonių gyvybes. „Vienas tokių gaisrų buvo Žvėryne, kai išnešėme keturis žmones,“ – sakė jis.

Daug gyvybių ugniagesiai išgelbėja ir eismo įvykių metu. Andžejus prisiminė ir tokį atvejį, kai po autoavarijos atvykę medikai pasakė, kad nukentėjusiajam jau niekuo negali padėti – jis mirė. Tačiau ugniagesiai ėmė žmogų gaivinti toliau ir jis atsigavo.

A.Tylingo sako, jog prisimena kiekvieną įvykį ir kiekvieną gaisrą, kuriame teko būti: „Ir dabar galėčiau visas detales papasakoti, apie kurį bepaklaustumėt.“ Svarbiausia, pasak ugniagesio gelbėtojo, žmonės, su kuriais dirbi. Mūsų pamaina, kurioje dirbu, – kaip šeima. Kiekvienu galime pasitikėti kaip savimi. Jeigu nebūtų pasitikėjimo, negalėtum eiti su kvėpavimo aparatu į degantį namą, kuriame nežinia kas laukia. Aš žinau, jeigu man ar kitam kažkas atsitiks, kitas ugniagesys paaukos savo gyvybę, kad išgelbėtų.

Broliai Andžejus ir Stanislavas vairuoja gaisrinius automobilius. Šioje srityje daugiau patirties turi Stanislavas. Jis ne kartą yra užėmęs prizines vietas Geriausio valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūno konkurse gaisrinio automobilio vairuotojo kategorijoje. Pasak Stanislavo, ugniagesio gelbėtojo darbe svarbu ne tik ryžtas, drąsa, bet ir gebėjimas dirbti su technika. „Man patinka mano darbas – važiuoti į įvykius, gelbėti, o jeigu sužinau, kad į nelaimę pateko vaikai, širdis daužosi ir norisi lėkti kuo greičiau. Mūsų darbe daug adrenalino ir streso. Jeigu gaisre ar autoavarijoje žuvo žmogus, ypač jaunas, tai lieka atmintyje ir neretai būna labai sunku užmigti. Prisimenu avariją Minsko plente, kai automobiliu važiavo du broliai ir vieno iš jų draugė. Vairuotojas nepraleido sunkvežimio, įvyko susidūrimas ir gale sėdėjęs vaikinas žuvo. Tuo metu išgyvena ir ugniagesiai, būna labai skaudu“, – sakė S. Tylingo.

Pasak ugniagesio gelbėtojo, dažniausiai į atmintį ir įsirėžia tokie įvykiai, kai žūsta jauni žmonės: „Prisimenu gaisrą Geležinio vilko gatvėje. Žmonės rytą apie 6-7 valandą jautė dūmus, bet ugniagesius iškvietė tik 8 valandą. Iš buto veržėsi dūmai, iš jo ištraukėme jauną vaikiną, mėginome jį gaivinti, tačiau jau buvo per vėlu.“

S. Tylingo teigia, jog dabar žmonės tampa sąmoningesni, keičiasi jų požiūris į saugą. „Jau daugelis ir autonominius dūmų detektorius įsigiję, kurie jų neturi ar nežino, kaip įsirengti, konsultuojasi, klausia patarimų. Ir aš pats ir pažįstamiems, ir nepažįstamiems juos reklamuoju, paaiškinu, kodėl jie reikalingi“, – sakė jis. Ugniagesys džiaugiasi, kad pernai, budint jų pamainai, nebuvo nė vieno žuvusiojo gaisruose.

Ričardas ugniagesio gelbėtojo keliu žengia dar tik pirmuosius žingsnius. Nors per šį pusmetį ir jam teko patirti ne vieną išbandymą.

„Sunkiausia, kai tenka matyti žuvusius ar sužalotus žmones. Dar būnant praktikoje, su kolegomis vykome gesinti degančios benamių pašiūrės. Tuomet gaisre žuvo moteris, o vyras apdegė. Man teko iš liepsnų traukti žuvusiąją. Sukrėtė ir įvykis, kai autoservise užsidegė dažymo kamera ir smarkiai apdegė darbuotojas. Tada irgi mes pirmieji atvykome į nelaimės vietą“, – pasakojo Ričardas.

Pasak R. Tylingo, ugniagesiui reikia labai stiprios sveikatos ir ištvermės: „Neseniai degė gyvenamasis namas, kurio gesinti atvykome 13 val., dirbome iki 22 val., paskui grįžome į komandą pailsėti, kol mus pakeitė kiti, o po to vėl grįžome atgal ir budėjome iki 7 val. ryto. Šio gaisro metu pakeičiau keturis kvėpavimo aparato balionus. O 4 val. ryto bevaikščiodamas apie namą pastebėjau, kad jis vėl įsidegė.“

Nors tokie gaisrai ir išsekina, Ričardas teigia, jog jam patinka ugniagesio darbas. „O sunkiai dirbti esu pratęs. Dvejus metus dirbau Olandijoje - šiltnamyje skyniau paprikas. Darbas buvo nelengvas, o ir karštis šiltnamyje siekdavo 40 laipsnių. Ten irgi reikėjo daug ištvermės“, – pasakojo jis.

Prieš stodamas į Ugniagesių gelbėtojų mokyklą, Ričardas dirbo įmonėje, kuri gamina duris ir langus. O ugniagesio darbe šie gebėjimai labai praverčia, nes ugniagesiams labai dažnai tenka vykti atidaryti durų ar langų, kur gyvena vieniši žmonės. „Randame ir sunkiai sergančių, ir mirusių žmonių“, – sakė jis.

Na, o dabar, pasak Ričardo, kasdien po kelis kartus jiems tenka gesinti pernykštės žolės gaisrus. „Visos dienos gaisrinėje skirtingos. Vieną dieną sunkiau, kitą – lengviau“, – sako ugniagesys gelbėtojas, laisvu laiku mėgstantis pažaisti krepšinį ir visas blogas emocijas paliekantis krepšinio aikštelėje.

Artėjančio Šv. Florijono – ugniagesių globėjo dienos proga visi trys broliai savo kolegoms palinkėjo ištvermės, ryžto, drąsos, sveikatos, stiprybės, kad visada būtų toks didelis pasitikėjimas ugniagesiais gelbėtojais kaip ir šiandien, ir kad kuo mažiau jiems tektų važiuoti į gaisrus ir kitus įvykius. O Stanislavas dar pridūrė: „Ir kad ugniagesiai sulauktų to tūkstančio eurų atlyginimo.“